7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penki savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 7 (1286), 2019-02-15
Kinas
„Valdžia“
„Valdžia“

1. Jamesas Mannas, knygos „Vulkanų iškilimas: Busho karo kabineto istorija“ autorius, „The Washington Post“ rašo apie Adamo McKay’aus filmą „Valdžia“ („Vice“) ir jo protagonistą Dicką Cheney. Pasak Manno, McKay’us klysta vaizduodamas buvusį viceprezidentą kaip antiherojų, pametusį galvą dėl valdžios. Filmas, ignoruodamas politiko ideologines pažiūras (ir keletą istorinių momentų, kurie jas formavo) suponuoja, kad Cheney neturi įsitikinimų, jam rūpi tik galia. Tačiau būtent klaidingi politiko įsitikinimai – jo vienpusiškas požiūris į užsienio politiką, pirmenybės teikimas karinei jėgai, o ne diplomatijai, Amerikos galios pervertinimas ir siekiai pakeisti Artimųjų Rytų politinę padėtį – padarė didžiausią žalą JAV. Taip pat, pasak Manno, filmas, ignoruodamas Cheney politinius įsitikinimus, klaidingai teigia, kad jis buvo savotiškas Donaldo Trumpo pirmtakas, o Cheney iškilimą lėmė tos pačios jėgos – neišprusę rinkėjai ir grėsmingi manipuliatoriai. Filme net pasirodo Mike’as Pence’as ir Jeffas Sessionsas, kurie geriausiu atveju turėjo menkos reikšmės Cheney karjerai. Tačiau Cheney buvo agresyvios politikos šalininkas, o Trumpas – pseudopopulistas, ir tai nėra tas pats. Taigi Manno išvada: McKay’us nesuprato svarbiausio Dicko Cheney aspekto, todėl jis neteisus.

https://www.washingtonpost.com/outlook/the-dick-cheney-of-vice-just-craves-power-the-reality-was-worse/2018/12/27/9f8effae-09f7-11e9-88e3-989a3e456820_story.html?utm_term=.f6307341dade

 

2. „The Economist“ kalbina politikę, diplomatę Madeleine Albright, neseniai išleidusią knygą „Fašizmas: įspėjimas“. Nors Albright sako, kad nė vienos dabartinės vyriausybės, išskyrus Šiaurės Korėją, ji nekaltinanti fašizmu, tačiau matanti nerimą keliančių paralelių tarp šiandienos tendencijų ir sąlygų, leidusių ateiti į valdžią Mussolini ir Hitleriui. Tai ekonominė nelygybė, mažėjantis tikėjimas politinėmis partijomis, viešojo diskurso korozija, mažumų šmeižimas ir suderintos represinių lyderių pastangos riboti žodžio laisvę, iškreipti logiką ir tiesą. Autorė taip pat sako, kad nors kalbos apie fašizmo sugrįžimą gali skambėti paranojiškai, jos knygos pavadinime žodis „įspėjimas“ neatsitiktinis. „Milijonų mano kartos žmonių nebėra, nes ankstesniais laikais panašūs signalai buvo ignoruojami“, – primena Albright.

Taip pat ji priduria, kad žlugsime, jeigu neteksime tikėjimo institucijomis ir vertybėmis, kurios atskiria demokratijas, kad ir kokias netobulas, nuo tironijų. Pasak autorės, būtina kovoti tiek su dešinės, tiek su kairės cinizmu, nes fašizmas klesti, kai nėra jokio socialinio pagrindo. Kai viršų ima suvokimas, kad žiniasklaida visada meluoja, teismai korumpuoti, demokratija yra apgaulė, korporacijos tarnauja velniui ir tik stipri ranka gali apsaugoti nuo blogojo „kito“, nesvarbu, ar tai būtų žydai, ar musulmonai, ar vadinamieji runkeliai, ar elitas. „Nors ir su trūkumais, mūsų institucijos yra geriausios, kokias sukūrė keturi tūkstančiai civilizacijos metų, ir jos negali būti atmestos, neatveriant durų didesniam blogiui“, – sako Albright.

https://stage.economist.com/open-future/2018/07/30/on-tyranny-populism-and-how-best-to-respond-today

 

3. Danny Leigh straipsnyje „Nuo raudonos piliulės iki raudono, balto ir mėlyno breksito“, publikuojamo „The Guardian“, rašo, kad prieš dvidešimt metų pasirodęs filmas „Matrica“ ir jo virtualaus pasaulio vizija dabar atspindi realaus gyvenimo įvykius. Kai 1999 m. pasirodė filmas, miestuose dar nebuvo išnykę dabar jau muziejiniais reliktais tapę taksofonai, tačiau filmas ir jo personažai vis dar yra puikiai atpažįstama nuoroda, cirkuliuojanti populiariojoje kultūroje. Pasak Leigh, filosofams „Matrica“ buvo piko metas. Egzistencialistai, nihilistai, krikščionių teologai ir budistai išsijuosę gliaudė filmo prasmes. Tačiau Jeanas Baudrillard’as, kuriam seserys Wachowski simpatizavo labiausiai, nebuvo sužavėtas (beje, Keanu Reevesas ruošdamasis vaidmeniui net turėjo perskaityti filosofo knygą „Simuliakrai ir simuliacija“). Baudrillard’as net sakė, kad filmo kūrėjai neteisingai suprato jo idėjas, nes hiperkapitalizmas sunaikino pačią tikrovės idėją, kai „Matricoje“ tereikėjo įvykdyti perversmą ir laukė nauja tikrovė. Filosofas taip pat sakė, kad Wachowskių filmas – tai „filmas apie matricą, kurią pati matrica būtų sugebėjusi sukurti“. Baudrillard’as mirė 2007 m., dar prieš finansinę katastrofą, kai hiperkapitalizmas pametė savo ratus. Tačiau, kaip teigia Leigh, filosofo tikriausiai nebūtų nustebinę tai, kad susidūrę su sistemos skilimu tiek politikai, tiek visuomenė bandė kuo greičiau grįžti į normalų būvį ir niekada apie tai nekalbėti. Vietoj to iškilo nauja reanimuotos radikalios dešinės tikrovė. O „raudona piliulė“ tapo sąvoka, atveriančia akis apie dešiniųjų nekenčiamus liberalus, feministes, mažumas. Ir štai 2019-ųjų Anglija. Pasak Leigh, tai grynas Baudrillard’as, šalis maniakiškai siekia grįžti prie ankstesnės savo versijos, kurios niekada nebuvo. Mūsų nerealumas pasiekęs aukščiausią tašką, egzistuojame kaip internetinių duomenų laukeliai. Pasaulio lyderiai atvirai meluoja, siekdami pasišaipyti iš pačios tiesos sampratos. O kur dar simuliuojamos visatos teorija, pagal kurią tesame kompiuterinės programos dalis ir kuria įtikėjo tokie Silicio slėnio šulai kaip Elonas Muskas.

https://www.theguardian.com/film/2019/jan/21/from-red-pills-to-red-white-and-blue-brexit-how-the-matrix-shaped-our-reality

 

4. Jeremy D. Larsonas straipsnyje „The New York Times“ klausia, kodėl esame „apsėsti“ familiarumo. Vykstant rinkimams politikai migruoja į vietos barus, provincijos muges, o kostiumus iškeičia į kasdienius drabužius, kad pasirodytų kuo normalesni. Socialinės medijos tapo nepaprastai naudinga priemone politikams parodyti, kad jie panašūs į mus. Apie savo politines vizijas (žinoma, jei tokių yra) politikai gali kalbėti pjaustydami daržoves. Larsonas bando atsekti, kaip familiarumas arba tai, su kuo galime susisieti (relatability) tapo psichologiniu lubrikantu, mus nesąmoningai stumiančiu socialinių medijų informacijos sraute. Pasak Larsono, mūsų pačių ego „užkuria“ ekosistemą, prisotintą familiarumo. Pastarasis interneto dešimtmetis visose srityse – nuo meno iki politikos – patvirtino Jonah Peretti „filosofiją“: tiek socialinė, tiek ekonominė vertė priklauso nuo populiarumo socialiniuose tinkluose. Skaitmeninių medijų milžinas, vienas iš pramogų ir socialinių naujienų tinklalapio „BuzzFeed“ įkūrėjų Peretti dar 2007 m. parašė manifestą apie tai, kas galėtų plačiai paplisti internete. Pasak jo, bet koks turinys, idėja turi būti kuo paprasčiau reprezentuojama, kad taptų suprantama visiems, o bet kokio kūrinio sėkmę lemia tai, kiek žmonių jį pamatė. Ir būtent familiarumas tampa tuo, kas garantuoja ir prikausto dėmesį. Nesvarbu, ar tai būtų šokinėjančios iš kartoninių dėžių katės, ar kokia žvaigždutė, sakanti, kad nekenčia Amerikos. Tačiau kodėl mus taip traukia tai, kas yra atpažįstama? Čia Larsonas prisimena prancūzų filosofą René Girard’ą, teigusį, kad visi mūsų geismai yra mimetiniai – mes mėgstame vieną ar kitą dalyką tik todėl, kad ir kiti žmonės tai mėgsta. Tai noras užmegzti ryšį su pasauliu, norėti to, ką matome kituose, ypač jei tai, ką matome, esame mes patys.

https://www.nytimes.com/2019/01/08/magazine/the-scourge-of-relatable-in-art-and-politics.html

 

5. Motoko Rich „The New York Times“ rašo apie japonų režisierių Hirokazu Kore-edą ir jo dramą „Vagišiai“ („Shoplifters“), pelniusią Kanų „Auksinę palmės šakelę“, „Oskaro“ nominaciją bei sulaukusią komercinės sėkmės Japonijoje. Pasak Rich, Kore-eda kuria istorijas apie žmones, išgyvenančius kone nepakeliamą liūdesį. Tačiau pats režisierius sako, kad savo filmais, kuriuose paliečiamos socialinės izoliacijos ir nematomumo temos, siekia kritikuoti Japonijos visuomenę kritiką. „Aš nekuriu filmų, kuriuose žmonės lengvai rastų viltį. Taip pat nenoriu kurti filmų apie personažus, kurie filme tampa tik stipresni. Juk tai melas“, – sako režisierius.

Kore-eda režisieriaus karjerą pradėjo dokumentiniame kine, todėl neturėtų stebinti, kad „Vagišių“ idėja jam kilo perskaičius straipsnį apie šeimą, kuri buvo teisiama už vagiliavimą. Taip pat režisierius, ne viename savo filme nagrinėjęs tradicinių šeiminių santykių irimo temą, sako, kad jam buvo svarbi šeimos, nesiejamos kraujo ryšiais, tema. Tai, kaip Kore-eda mato šiuolaikinę Japonijos visuomenę, dažniausiai skiriasi nuo politikų vizijų. Todėl režisierius stebisi, kodėl šalies vyriausybė su kultūros ministru priešakyje jį sveikino po Kanų kino festivalio. Jis įsitikinęs, kad menininkas visada turi išlaikyti distanciją su oficialiąja politika.

https://www.nytimes.com/2019/02/08/world/asia/shoplifters-movie-hirokazu-koreeda.html

„Valdžia“
„Valdžia“
„Matrica“
„Matrica“
„Vagišiai“
„Vagišiai“