Teatro anonsai

„Menų spaustuvės“ inf.

Rengėjų inf.

KLDT inf.

Rimgailė Renevytė, Ieva Tumanovičiūtė

Laiškai apie teatrą (XIII)

Rašydama tekstą mėgstu „šlifavimo“ etapą, einantį po to, kai susiformuoja turinio pagrindas, bet dar lieka daugybė darbo jį dailinant. Tada įsivaizduoju kitus menininkus, tobulinančius savo piešinius, skulptūras, spektaklius. Po pokalbio su kolege susimąsčiau, kiek tarp visų teatro elementų režisieriai skiria dėmesio kalbai. Ar visi dramaturgų, režisierių ir aktorių sukurti tekstai yra redaguojami, peržiūrimi lietuvių kalbos specialistų? Juk kalba – tai viena iš teatro raiškos priemonių ir norėtųsi, kad ji būtų profesionaliai ištobulinta, kaip ir kiti spektaklio elementai. O tam vis dėlto reikėtų pasitelkti kalbos profesionalus, nes, deja, retam kuriam iš mūsų nebūtų ko sužinoti apie lietuvių kalbą.

Greta Vilnelė

Festivalis „Cirkuliacija ’23“

Septintą kartą Kaune ir pirmą kartą Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ šįmet siūlė praplėsti kultūrinį akiratį, šūkiu „Nuo migracijos prie cirkuliacijos“ birželio 3–11 d. kviesdamas didžiųjų ir mažesnių Lietuvos miestų žiūrovus į spektaklius, atvežtus iš Senegalo, Palestinos, Maroko, Brazilijos ir Čilės. Užuot pasirinkęs scenos menų sričiai įprastą kelią – pristatyti geriausius srities kūrėjus, festivalio meno vadovas Gildas Aleksa ryžosi atsisakyti atlikėjų iš Europos, programą užpildydamas dar nepažintomis šiuolaikinio cirko geografinėmis platumomis – iš kitų žemynų kilusiomis cirko trupėmis.

Ignas Zalieckas

Pokalbis su aktore Ugne Šiaučiūnaite

Aktorė Ugnė Šiaučiūnaitė sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Fossilia“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), 2023), „Durys“ (rež. Jo Strømgrenas, LNDT, 2018), „Šokis Delhi“ (rež. Oskaras Koršunovas, Oskaro Koršunovo teatras, 2017), „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis, LNDT, 2016), „Jelizaveta Bam“ (rež. Oskaras Koršunovas, LNDT, 2015) ir kt.

Jaunimo teatro inf.

Dalia Karatajienė

Universitetinių teatrų forumas

Šiemet gegužės pradžioje Vilniuje vyko dvidešimt ketvirtas Tarptautinis universitetinių teatrų forumas. Regis, tarp daugybės teatro festivalių – Druskininkų, Varėnos, Alytaus – vilniškis turėtų būti vertinamas kaip lygus tarp lygių. Vis dėlto taip nėra, nes jame rodyti ne profesionalių teatralų pastatyti, o universitetuose veikiančių teatrų spektakliai, kuriuose su nedidelėmis išimtimis vaidina pačias įvairiausias profesijas norintys įgyti studentai. Kaip tik šis aspektas leidžia kalbėti apie savotišką mokyklinių teatrų tradicijos, įsišaknijusios dar XVI–XVIII a. kultūroje, tąsą arba – renesansą, vertinant studentų spektaklius ne tik estetiniu, bet ir etiniu, humanitariniu požiūriu, kaip tai buvo daroma ir prieš keletą šimtmečių, Lietuvoje klestint mokykliniams teatrams.

Greta Vilnelė

LMTA režisūros studentų diplominiai darbai

Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigia keturi režisieriai – Milda Pakamanytė, Karolis Zajauskas, Jonas Kuprevičius ir Justinas Vinciūnas. Gintaro Varno studentų diplominiai darbai gegužės 20–30 d. buvo pristatyti įvairiose Lietuvos scenos menų institucijose: Pakamanytės darbas „Venera kailiuose“ – Oskaro Koršunovo teatre, Kuprevičiaus režisuoto spektaklio „Camino Real“ premjera įvyko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kaip jo repertuaro dalis. Šiame tekste aptariami „Menų spaustuvėje“ pristatytas Zajausko spektaklis „Apvalytieji“ ir Jaunimo teatre parodytas Vinciūno kūrinys „Dulkės“, įtrauktas į šio teatro repertuarą.

Ingrida Ragelskienė

Oliverio Frljićiaus spektaklis „Metamorfozė“ LNDT

Šio teksto pavadinimą inspiravusio aforizmo, kasdien mus persekiojančios nevilties, pasibjaurėjimo bei nerimo ištakų ir net paaiškinimo tam, kas šiuo metu purto pasaulį, patartina ieškoti Franzo Kafkos rinktiniuose raštuose. O Kafkos įkvėptame premjeriniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklyje „Metamorfozė“ visų pirma reikia ieškoti režisieriaus. Pati būdama fanatiška Oliverio Frljićiaus kūrybos gerbėja, po šio spektaklio jaučiu teisę į lašelį švelnaus nusivylimo – ikoniškasis provokatorius šį kartą lietuvišką publiką paliko be išniekintų religinių ir nacionalinių simbolių, be prievartos, kraujo ir grupinio sekso scenų imitavimo ir net be stambiais planais išstatytų užpakalių ir genitalijų.