Originali kopija

Šiemet Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) baigia keturi režisieriai – Milda Pakamanytė, Karolis Zajauskas, Jonas Kuprevičius ir Justinas Vinciūnas. Gintaro Varno studentų diplominiai darbai gegužės 20–30 d. buvo pristatyti įvairiose Lietuvos scenos menų institucijose: Pakamanytės darbas „Venera kailiuose“ – Oskaro Koršunovo teatre, Kuprevičiaus režisuoto spektaklio „Camino Real“ premjera įvyko Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kaip jo repertuaro dalis. Šiame tekste aptariami „Menų spaustuvėje“ pristatytas Zajausko spektaklis „Apvalytieji“ ir Jaunimo teatre parodytas Vinciūno kūrinys „Dulkės“, įtrauktas į šio teatro repertuarą.

Bakalauro studijas baigiančių režisierių spektakliuose dažnai pasitaiko kurso vadovo ar kitų žymių režisierių braižo kopijavimo, atsirandančio dėl sceninės patirties trūkumo. Zajausko spektaklyje „Apvalytieji“ ši tendencija išryškėja jau nuo pirmųjų akimirkų: regis, jis stengiasi būti įžūlus ir maištingas kaip Oskaras Koršunovas, o sceninių elementų perteklius primena Antano Obcarsko darbus. Kameriniame, grynosios teatro kalbos ir fiziškumo persmelktame Vinciūno spektaklyje „Dulkės“ juntama Varno įtaka, bet kartu ir individualus jaunojo autoriaus požiūris.

Zajausko pasirinkta Sarah Kane pjesė „Apvalytieji“ labai suveržta, tad režisieriai neretai šį tekstą stato pažodžiui. Visada kyla klausimas, kaip vaizduoti brutalias smurtines ir vaizdingai aprašytas sekso scenas. Kai kurie, pavyzdžiui, australų kilmės režisierius Benedictas Andrewsas, ieško netradicinių sprendimų tam paslėpti, nenukrypstant nuo pagrindinio, apsivalymo naratyvo (2004 m. vokiškame pastatyme teatro „Schaubühne“ scenoje Gremas ir Greisė glamonėjasi sklidiname baseine), kiti, tarkim, Koršunovas, žiaurumo užmaskuoti nesistengia, o kaip tik jį pabrėžia (2016 m. Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje Tinkeris (Darius Meškauskas) veikėjus maudo juodame purve).

Jaunasis režisierius pasirinko pastarąjį kelią, teatrališkai iliustruodamas smurtą – netikru krauju, pistoletais, lazdomis, butaforiniu elektros šoko prietaisu. Be to, pjesėje dažni seksualiniai vaizdai šiurkščiai realistiškai atgaivinti scenoje: daug nuogo kūno, bučinių, glamonių. Galima suprasti, kad spektaklyje režisieriui svarbu išryškinti transformaciją, tampančią žiaurumo ir meilės derinio padariniu. Kitaip sunku suvokti, kodėl meilė nugali blogį. Vis dėlto jaunasis režisierius nesuvaldė daugiasluoksnės Kane dramaturgijos, pamiršdamas apsivalymo motyvą ir akcentuodamas vien smurto liniją kūrinį pavertė neveiksniu kriminalinės žinių laidos montažu.

Režisieriui pavyko dirbti su aktoriais: ypač jautriai ir atidžiai Robiną (bene sudėtingiausią pjesės personažą) įkūnijo Šarūnas Rapolas Meliešius, pagrindiniame Gremo ir Greisės duete atsiskleidė drąsios ir nepalaužiamos Rūtos Jonikaitės talentas, taip pat vertėtų išskirti antrakursį Nojų Žalį, atlikusį psichologiškai sudėtingą, netipinį Karlo vaidmenį (apskritai jo ir Roberto Petraičio vaidybinis duetas buvo ypač sėkmingas). Pjesės antagonisto vaidmenį sukūrusiam Samueliui Sauchatui pritrūko susikaupimo, keliose brutaliose scenose ryškėjo Tinkerio plakatiškumas.

Spėrus spektaklio „Apvalytieji“ ritmas įtraukė, tačiau neleido atsikvėpti, suvokti esminių akcentų apie veikėjų santykius, siužeto liniją, Kane filosofiją ir kokią jos interpretaciją siūlo režisierius. Spektaklio pabaigoje veikėjų išsilaisvinimo katarsis nepasiekiamas, o finalinės scenos atrodo pritemptos ir perteklinės.

Ankštoje Jaunimo teatro „Salėje 99“ parodytas Vinciūno diplominis darbas „Dulkės“ permąstė istorinių įvykių „erozijos“ reiškinį, įvardytą tikslia metafora apie samanomis pamažu apželiančius laiptus. „Dulkės“ – tai bandymas prisijaukinti naująją realybę, susitaikymas su šiuolaikybe, kuri netrukus nebeprisimins Holokausto aukų istorijų, o tik formalius tūkstančių žmonių likimus apibendrinančių datų rėžius.

„Dulkės“ prasideda apšvietus scenos kamputyje sėdinčią sulinkusią, nukamuotą, aptrupėjusią lėlę. Šalia jos krūvoje stovi rankomis akis užsidengę aktoriai. Kaipmat suprantame, kad lėlė – Holokausto aukų simbolis, o spektaklyje bus pasakojama jos istorija. Vieno svarbiausių Varno režisūros „arkliukų“ – lėlės – pasitelkimas netrikdė. Priešingai – tokia istorinės atminties reprezentacija tapo taiklia įžanga, įtraukiančia į temą.

Spektaklyje apstu fizinės aktorių raiškos, paprastų, tačiau nenuvalkiotų mizanscenų, tarkim, aktorių šešetui bandant sutilpti ant siauručio lagamino paviršiaus arba Rūtai Jonikaitei per monologą šokinėjant ant keturių aktorių nugarų laikomo metalinių spyruoklių rėmo. Keldamas akmenų prikrautą dėžę Matas Sigliukas sako pagrindinę spektaklio mintį perteikiantį monologą. Aliuzija į Sizifo mitą ir dinamiška vientiso judėjimo trajektorija išlaikomas santykis su žiūrovu – sutelkiant visą jo dėmesį į tekstą.

Formos atžvilgiu „Dulkės“ nėra šiuolaikinio teatro darbas, tai veikiau jaunojo režisieriaus amato meistrystės, plataus apsiskaitymo ir talento įrodymas.