Ariadnės siūlo tema

Šiemet gegužės pradžioje Vilniuje vyko dvidešimt ketvirtas Tarptautinis universitetinių teatrų forumas. Regis, tarp daugybės teatro festivalių – Druskininkų, Varėnos, Alytaus – vilniškis turėtų būti vertinamas kaip lygus tarp lygių. Vis dėlto taip nėra, nes jame rodyti ne profesionalių teatralų pastatyti, o universitetuose veikiančių teatrų spektakliai, kuriuose su nedidelėmis išimtimis vaidina pačias įvairiausias profesijas norintys įgyti studentai. Kaip tik šis aspektas leidžia kalbėti apie savotišką mokyklinių teatrų tradicijos, įsišaknijusios dar XVI–XVIII a. kultūroje, tąsą arba – renesansą, vertinant studentų spektaklius ne tik estetiniu, bet ir etiniu, humanitariniu požiūriu, kaip tai buvo daroma ir prieš keletą šimtmečių, Lietuvoje klestint mokykliniams teatrams. Stojęs į kovą su reformacija, mokyklinis teatras buvo tapęs viena įspūdingiausių barokinio meno apraiškų ne tik LDK, bet ir visos Europos kontekste.

Nepaisant to, kad bet kuris teatras „kovoja“ su dvasiniu nejautrumu, kasmet į forumą vaidinančius universitetų studentus sukviečia politiškai ar kultūriškai aktualus šaukinys, tampantis teatrų trupėms meninių sprendimų reikalaujančia problema arba, vaizdžiai tariant, – įveikos, meninės kovos lauku. Šiemet pavadintas Ariadnės siūlu, šaukinys atsirado tarytum pats savaime. Antikos mito siužetas, kalbantis apie galimybę esant net ir pačiai grėsmingiausiai situacijai rasti būdą iš jos ištrūkti, – akivaizdi aliuzija į kaimynystėje vykstantį karą ir į viltį išeiti iš klaidaus Minotauro labirinto jį nugalėjus. Todėl nenuostabu, kad Ukrainos tema spektakliuose – tiesiogiai ir netiesiogiai – buvo paliesta. Ji plėtota Vilniaus universiteto kinetinio teatro judesio spektaklyje „Starting point“ (rež. Andrius Pulkauninkas, Sandro Garibašvili, Marija Koreneva) – jungtiniame VU teatro ir Charkivo fizinio teatro „Elephant-Foot“ studentų projekte, leidusiame judesio kalba susikalbėti dviem kultūroms. Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatro studija „Palėpė“ parodė „Pradalges“ (rež. Olegas Kesminas) – spektaklį, pastatytą pagal Ukrainos rašytojos Marijos Matios romaną „Saldžioji Darusia“, o Vilniaus universiteto dramos teatras spektaklyje „Valanda 00“ (rež. Felicija Feiferė), sukurtame pagal Wolfgango Borcherto apsakymus, nukėlė į Antrojo pasaulinio karo laikus.

Kituose kūriniuose – Kauno technologijos universiteto studijos „44“ rodytoje Sarah Kane dramoje „Apvalytieji“ (rež. Laura Kutkaitė), Mykolo Romerio universiteto teatro studento Domanto Bagdono sukurtame, surežisuotame ir suvaidintame monospektaklyje „Vizija“, Virgilijaus Veršulio teatralizuotame pjesės „Lifte“ skaityme (rež. Julius Dautartas), Europos humanitarinio universiteto Teatrinio meno raiškos ir vaidybos studijų programos studentų judesio spektaklyje „Krentantys nuo stogo žmonės“, Klaipėdos universiteto trupės Virgilijaus Veršulio pjesės „Už durų“ (rež. Jūratė Grigaitienė) interpretacijoje – karo tema yra veikiau metafora, reiškianti dramatiškas grumtynes, vykstančias veikėjų viduje.

Šių metų forumo dalyvių buvo nedaug. Ne vieną sykį forume dalyvavusių kolegų – „Core Theatre Ensemble“ iš Virdžinijos, Santjago de Kompostelos „Aula de Teatro“ iš Ispanijos, draugų iš įvairių Čekijos, Vengrijos, Italijos ir kitų šalių mokyklų šiemet pasikviesti nepavyko. Forumo pabaigos šįkart nevainikavo performatyvus renginys, kuris kituose forumuose vykdavo viešoje miesto erdvėje: tam pritrūko finansinės valstybės paramos. Nors tarptautinis fonas visada suteikia kūrybinių impulsų, leidžia įsivertinti, ką jau kalbėti apie renginio dalyvių bendravimo džiaugsmą, šių metų forumo kameriškumas nesumažino žiūrovų susidomėjimo juo.

Tiesą sakant, forumo renginys universitetinių spektaklių žiūrovų lojalumui ir interesui atskleisti nėra būtinas. Tereikia pabandyti pačiam užsiregistruoti į, pavyzdžiui, „Palėpės“ skelbiamus spektaklius. Jei ryte paskelbus registraciją vietų nerezervuosi, vakare to daryti jau nebėra prasmės. Šiemet dalies norinčiųjų pamatyti klaipėdiečių „Už durų“ taip pat laukė nusivylimas. Spektakliui reikalingoje kylančių laiptų erdvėje VU koridoriuje visi norintieji pamatyti spektaklį, deja, netilpo. O kauniečių „Apvalytieji“ sulaukė garsių pasipiktinimo replikų – visiškai taip, kaip įvyko ir 1998 m. „Royal Court Theatre Downstairs“ teatre Londone per dramos premjerą, sukėlusią dar ir milžinišką pasipiktinusios kritikos audrą kitą dieną po jos. Tai rodo, kad didelė žiūrovų dalis dažniausiai reaguoja ne į meninį dramos sprendimą, o į pačią jos temą.

Šiuos pavyzdžius pateikiau ne tam, kad išskirčiau spektaklius iš kitų, – to nedaro ir forumo vertinimo komisija, kuri neišrenka nei geriausio spektaklio, nei aktoriaus, o tiesiog įvertina ryškiausias kūrinių puses. Šiais pavyzdžiais siekiau pailiustruoti gyvą per tiek metų susiklosčiusį žiūrovų ir universiteto teatrų ryšį. Tikslių metodų nepažįstančiais, laisvais eksperimentiniais sprendimais, „prižiūrimais“ profesionalių trupių režisierių, studentų kūriniai neretai paliečia tokias estetinės raiškos ribas, kurių nesiekia profesionalai, todėl jų emocinės įtaigos galia abejoti netenka. Tačiau svarbiausiu forumo ir mokyklinių teatrų rezultatu turbūt reikėtų laikyti patį jų egzistavimo faktą, suteikiantį juose dalyvaujantiems studentams neįkainojamos humanitarinės patirties. Taip ir norisi pasakyti: universitetinis išsilavinimas be universitetinio teatro – nesvarbu, ar esi jo dalyvis, ar žiūrovas, – yra nepilnas.