Neeuropietiškas šiuolaikinis cirkas yra politinis

Septintą kartą Kaune ir pirmą kartą Vilniuje vykęs tarptautinis šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“ šįmet siūlė praplėsti kultūrinį akiratį, šūkiu „Nuo migracijos prie cirkuliacijos“ birželio 3–11 d. kviesdamas didžiųjų ir mažesnių Lietuvos miestų žiūrovus į spektaklius, atvežtus iš Senegalo, Palestinos, Maroko, Brazilijos ir Čilės. Užuot pasirinkęs scenos menų sričiai įprastą kelią – pristatyti geriausius srities kūrėjus, festivalio meno vadovas Gildas Aleksa ryžosi atsisakyti atlikėjų iš Europos, programą užpildydamas dar nepažintomis šiuolaikinio cirko geografinėmis platumomis – iš kitų žemynų kilusiomis cirko trupėmis. Atsižvelgiant į istoriškai susiklosčiusias galios pozicijas, šių metų „Cirkuliacija“ tampa pavyzdžiu, kaip šiuolaikinis menas ir kitų kultūrų pažinimas gali prisidėti prie lygiaverčių geopolitinių santykių kūrimo.

Festivalis prasidėjo Senegalo šiuolaikinio cirko trupės „Sencirk“ spektakliu „Ancrage“. Šeštadienio vakarą Vilniaus „Menų spaustuvės“ Juodąją salę užliejo mistiniai afrikietiški ritmai, į metalinius stovus įsprausti pagaliai judėjo nuo paslaptingo vėjo tarsi tikri medžiai, o didelė šieno kaugė netikėtai ėmė šokti, į šalis po visą sceną barstydama sudžiūvusios žolės kuokštus. Spektaklyje veikia du vyrai: šiaudinį sijoną vilkintis, taikiai su gamta sugyvenantis archajinės dvasios įsikūnijimas (Modou Fata Touré) ir į geltonus džinsus įsispraudęs šoklus, bet išsiblaškęs šiuolaikinis žmogus (Ibrahima Camara), bandantis prisiliesti prie protėvių žemės tradicijų, tačiau išsigąstantis iš šieno kaugės išnyrančio pirmtako. Spektaklis – poetinis, kupinas simbolių, išryškinantis sudėtingą šiuolaikinio žmogaus santykį su gimtosiomis šaknimis ir senuoju tikėjimu.

Paveikiomis metaforomis ir dokumentiniais vaizdais Palestinos cirko mokyklos auklėtiniai kuria socialinį šiuolaikinio cirko spektaklį „Sarab“ (arabų k. „miražas“), anot jų pačių, apie „pabėgėliškumą“. Tai scenų iš pabėgėlių gyvenimo koliažas: nelaimingi bandymai pabėgti valtimis, masinės vaikų žudynės, biurokratijos ir popierizmo pančiai. Skirtingos cirko disciplinos tampa ezopinės kalbos raiška: žongliravimas – nuasmenintais politiniais žaidimais, kiniškas stulpas – kolektyvinių pastangų metafora (jis išardomas iki kelių metrų ilgio pagalio, atstojančio pasienio punkto užtvarą), statiška trapecija – kalėjimo vienute. Visas scenas vienija dramaturginio tęstinumo medžiaga tampančios medinės dėžės ir akrobatika.

Spektaklyje „Sarab“ galima pastebėti ir XX a. vokiečių politinio teatro strategijoms būdingą aiškią individo ir visuomenės arba dviejų politinių grupių opoziciją: žmonės su juodomis kepurėmis reprezentuoja izraeliečius, be kepurių – palestiniečius. Per diskusiją po spektaklio menininkai komentavo, kad kūrinys paremtas skirtingų tautų patirtimi, bet universalumo jame vis dėlto pritrūksta. Tačiau nuoširdus santykis, kurį artistai palaiko su žiūrovais, jautrus ir asmeniškas turinys, originali ir Baltijos šalims ypač artima metaforiška išraiškos forma nepalieka abejingų. „Sarab“ – tai kruopščiai įvaizdinta skaudžios dabartinės politinės situacijos metafora, po kurios nebereikia aiškinti, kuri pusė teisi. Palestinos menininkams kūryba – paskutinė viltis neužtrokšti arogantiško opresoriaus iškvėptu oru.

Žiemą įšalusioje Kauno šiuolaikinio cirko centro „Cirko Sapiens“ aktų salėje buvo pristatytas Thiago Souzos (Brazilija) ir Roberto Willcocko (Čilė) pasirodymo „Cá entre nós“ eskizas. Likus kelioms savaitėms iki festivalio „Cirkuliacija“ pradžios iš Prancūzijos atskriejo žinia, kad menininkų duetas „Cia Doisacordes“ tapo jaunųjų šiuolaikinio cirko kūrėjų platformos „circus next“ laureatais.

Spektaklio pavadinimas turi dvi reikšmes: viena susijusi su mazgais, kita su santykiais. Dualumas, kylantis iš techninio ir psichologinio sluoksnių, rišliai apibūdina spektaklio esmę. Pasirodymas originalus netipiniu virvės panaudojimu, tačiau jei atrišime širdies mazgus, pastebėsime, kad po techniniu atlikėjų judesių tikslumu ir meditatyvią nuotaiką kuriančia Jokūbo Tulabos muzika slypi metafizinė plotmė, kurioje – užburiančiai glaudus ir atviras atlikėjų ryšys bei pulsuojančiai virvės prigimčiai nesvetimi nuolat susipinantys konflikto ir žaidimo motyvai.

Labiausiai nuo šiuolaikinio cirko nutolę pasirodė marokiečių cirko trupės „Colokolo“ spektakliai „Qahwa Noss Noss“ ir „Chouf le Ciel“. Tai kūriniai, skirti rodyti atvirose miesto vietose, pilni triukų, hiphopo muzikos, grįsti nuotaikos, ritmo ir impulsų apykaita tarp atlikėjų ir žiūrovų. Išskirtinis marokiečių pasirodymų aspektas – jų kuriama nuotaika. „Qahwa Noss Noss“ pasakoja apie vietinę Maroko kavinę, kurioje susitinka artistų kuriami personažai: žmogus, pragyvenimui valantis batus, turtingas vyriškis su kepure, kultūringas ponas, neturintis nė skatiko, bei kavinės darbuotojai – padavėjas ir barmenas. Matome keletą ekspresyvių kasdienybės vaizdelių: kaip penketukas žiūri futbolo rungtynes ar padavėjas atneša užsakytus gėrimus. Į šiuos kasdienius, mažareikšmius veiksmus tolygiai įsiterpia ritmingo garso takelio lydimi žaismingi cirko etiudai: žongliravimas puodukais ar kėdėmis, akrobatiniai šuoliai ant tramplino.

„Qahwa Noss Noss“ – tarsi skrajojantis kilimas, perkeliantis žiūrovus, išsitiesusius ant įkaitusio grindinio prie Kauno Soboro, į triukšmingą, niekad nemiegantį, spalvingą, niekur neskubantį, pigiai atrodantį, tačiau vidumi turtingą Maroką. Etnografinis ir azartiškas antrasis „Colokolo“ trupės spektaklis „Chouf le Ciel“, paremtas marokietiškų vestuvių tradicijomis, palyginti su pirmuoju, pasirodė blankesnis. Galbūt todėl, kad buvo rodomas viduje, o daugelis elementų kartojosi ir buvo nuspėjami.

Europai diktuojant kultūrinės vertės ir nusistovėjusio požiūrio į socialinius ir politinius reiškinius už žemyno ribų standartus, kiekviename šių metų „Cirkuliacijos“ spektaklyje nesunkiai apčiuopiamos priespaudos žymės: Senegalo, Brazilijos ir Čilės pasirodymų kontekstuose įsirėžusi vergovės istorija, Palestinos spektaklio ištarmė kalba apie tai, kad laisvė, suverenitetas tėra miražas, o buvusios Prancūzijos kolonijos Maroko trupė spektakliu „Chouf le Ciel“ skelbia taikos žinią, kad visi esame po vienu dangumi.

Šių metų festivalio programa priminė, kad stereotipus ir nuomones apie kitus žemynus formuojanti Europa nelinkusi įsiklausyti į mažiau pasaulinės įtakos turinčius žemynus. „Cirkuliacijos“ spektakliai skatina manyti, kad kol galios svarstyklės neišsilygins, neeuropietiškas šiuolaikinis cirkas buvo ir bus politinis.