7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Rengėjų inf.

Režisierius spektaklį kuria Seimo laiptams

 „Ričardas II: Post factum“ 

 Spalio 15, 16, 29 d. Kaune ir 20 d. Vilniuje režisierius Artūras Arteima pristato spektaklio „Ričardas II: Post factum“ premjerą. Su aktoriais Vainiumi Sodeika, Tadu Gryn, Dovydu Stončiumi bei kitais jis kuria politinės realybės modelį, kurį žiūrovai matys ne teatre, o vestibiulyje su laiptais. 

 

Naujausias režisieriaus darbas statomas pagal Williamo Shakespeare'o dramą „Ričardas II“. Pjesėje veikia istoriniai personažai, bet A. Areima nė nemano jų perkelti į viduramžius. Kaip ir kurdamas „Julijų Cezarį“, „Plėšikus“, „Vyšnių sodą“, dramaturgijoje jis ieško personažų santykių, atspindinčių šiuolaikiškas, kasdienes situacijas. 

Vainius Sodeika ir Dovydas Stončius
Vainius Sodeika ir Dovydas Stončius
Lina Klusaitė

„Sirenų“ vilionės

Vienuoliktajam tarptautiniam teatro festivaliui pasibaigus

Jau tapo įprasta, kad ruduo teatralams prasideda ne tik premjerų maratonu, ilgų distancijų bėgimu aplankant prestižines didžiąsias ar užmirštas mažąsias scenas, bet ir kasmetinio tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ gausiai pasipilančiais renginiais, akcijomis, reklaminėmis vilionėmis. Vilionė – žanras, kurio galima išmokti, bet negalima pakartoti, todėl festivalio kūrybiniams darbuotojams tenka vis iš naujo ieškoti būdų, verčiančių žiūrovus pasiduoti vizualinei stendų traukai, suklusti ir išgirsti skelbiamą žodį. Dar vasarą vilioję kūniško dalyvavimo spektaklyje idėja ir kvietę tiesiogine to žodžio prasme patirti teatrą, vėliau rengėjai akcentus kreipė nevaidybos linkme, ir turbūt buvo teisūs. Bandymai suvesti festivalio moto į aiškiai apibrėžtą šūkį, kai pastarąjį atitinka vos vienas pasirodymas, visada kelia abejonių. Šįkart daug tikslesnis buvo užsienietišką programą apibūdinantis nevaidybos – bent jau taip, kaip mes ją suprantame, – strategijos įvardijimas ir pasirinkimas. Nors ne visi svečių spektakliai tokią atitiko, tenka pripažinti, kad Lietuvoje „Sirenų“ festivalis išlieka kitokios teatrinės realybės traukos vieta, naujovėms atvira publika čia vis dar gali atrasti neišvaikščiotų scenos meno teritorijų.

„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„Remote Vilnius“. D. Matvejevo nuotr.
„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„The Fountainhead“. D. Matvejevo nuotr.
„Shoot / Get treasure / Repeat“. D. Matvejevo nuotr.
„Shoot / Get treasure / Repeat“. D. Matvejevo nuotr.
„Juokas tamsoje“. D. Matvejevo nuotr.
„Juokas tamsoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rengėjų inf.

Grupės „AVaspo“ virusas „Gondii sindromas“ užkrės poezijos ir teatro mylėtojus

 

 Spalio 15 ir 17 dienomis, Kirtimų kultūros centre, audiovizualinės poezijos grupė „AVaspo“, drauge su režisiere Saule Norkute ir nauja kūrybine komanda iškels modernią lytiškumo dilemą. Novatorišku šiuolaikinės elektroninės muzikos, poezijos ir vizualų pripildytu spektakliu „Gondii sindromas“ kūrėjai žiūrovus kvies susimąstyti apie lyties padalintą pasaulį.

Kristina Steiblytė

(Ne)išnykti teatre

Rolando Atkočiūno spektaklis „Nykstančios rūšys“ Jaunimo teatre

Nykstančios rūšys yra saugomos. Įrašomos į raudonąsias knygas, apgyvendinamos rezervatuose, veisiamos. Čekų dramaturgas Petras Zelenka prieš kelerius metus parašė pjesę apie nykstančiuosius. Tik ne apie kokius nors augalus, paukščius ar dumblius, o apie homo sapiens – vieną sudėtingiausių, pavojingiausių žinduolių. Tiksliau, apie tam tikras jos atmainas: kuriančias, griaunančias, tikinčias, neišduodančias savo vertybių.
Pjesėje pasakojama istorija apie du draugus, sėdėjusius viename mokyklos suole ir po daugybės metų vėl susitikusius. Jiržis Čejka, vadinamas Džeremiu, – fotografas. Jo nuotraukos lyg ir geros, bet pinigų nėra. Vadyba užsiima antroji žmona, kurios tėvas serga Alzheimerio liga. Ji, pasirodo, buvusi gero draugo, kuris žuvo, kai fotografuodamas užlipo ant minos, žmona. Džeremio fotografija humanistiška: jam svarbus žmogus, o nuotraukos yra vienas iš būdų pažvelgti į žmonių sielas. Tačiau jis geria, yra neištikimas ir galiausiai parsiduoda, nors niekina parsidavėlius.
Jo mokyklos laikų draugas Janas dirba didelei vaistų gamybos įmonei, padėdamas parduoti vaistus ir nesigilindamas į jų poveikį. Džeremis jį laiko niekšu parsidavėliu, mat jis neturi principų. Tačiau, nors niekina jį, pasvajoja apie buvimą jo vietoje.

„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Nykstančios rūšys“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Aušra Pociūtė

Šviesa kaip emocija

Pokalbis su šviesų dailininke Jacqueline Sobiszewski

Pasitinkant Lietuvos scenografijos 85-metį, kuris yra skaičiuojamas nuo šios disciplinos dėstymo Kauno meno mokykloje pradžios, Vilniaus dailės akademija organizuoja tęstinį renginių ciklą. 2013 m. įvyko net kelerios kūrybinės dirbtuvės: „Ekstremalaus kostiumo“ su menininke iš JAV Pat Oleszko ir „Objektų ir lėlių teatro“ Nidos meno kolonijoje, kuriose dalyvavo VDA, Kauno technologijų ir Klaipėdos universiteto studentai. Šiemet teatrinės bendruomenės ir studentų dėmesio sulaukė dar vienas renginys – garsios šviesų dailininkės Jacqueline Sobiszewski paskaita ir seminarai studentams, vykę rugsėjo 16–18 d.
Jacqueline Sobiszewski, lenkiškų šaknų menininkė, gimė ir užaugo Olandijoje. Šviesų dizainą ji sukūrė daugiau nei penkiasdešimčiai spektaklių, operos pastatymų bei koncertų. Sobiszewski dirba teatruose Varšuvoje, Krokuvoje, Vienoje, Berlyne, Miunchene ir Amsterdame. Menininkė dažnai kuria su vienu iškiliausių Lenkijos režisieriumi Grzegorzu Jarzyna.

 

Jacqueline Sobiszewski
Jacqueline Sobiszewski
„T.E.O.R.E.M.A.“. K. Dabrowski nuotr.
„T.E.O.R.E.M.A.“. K. Dabrowski nuotr.
Skaidrė Baranskaja

Baleto žvaigždžių iš Olandijos spindesys

„Gulbių ežeras“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Rugsėjo 25 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre susirinkusios publikos laukė tikra šventė – Jurgita Dronina atliko Odetos-Odilijos vaidmenį. Ir nors dar kartais užsienio spaudoje Dronina pavadinama lietuvių balerina, šiuo metu ji atstovauja Olandijos nacionaliniam baletui ir visuose anonsuose rašoma – Jurgita Dronina (Olandija). Bet tai neliūdina, atvirkščiai, net kelia pasididžiavimą – tarptautinis pripažinimas M.K. Čiurlionio meno mokyklą baigusiai žvaigždei svarbus visai Lietuvos kultūrinei bendruomenei.
 
Dar besimokydama M.K. Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau ir Miuncheno muzikos ir teatro akademijoje Jurgita skynė tarptautinius apdovanojimus, tarp kurių įspūdingiausias buvo pirmoji premija tarptautiniame baleto konkurse Grase (Prancūzija). Vėliau apdovanojimai pasipylė kaip iš gausybės rago – „Rotary“ premija, Louis Gallodier stipendija, „Danse Open“ festivalio Sankt Peterburge prizas, „Zwaan“ prizas (prestižiškiausias šokio apdovanojimas Olandijoje). Įspūdinga ir kūrybinė balerinos biografija. Sukurti pagrindiniai vaidmenys ne tik svarbiausiuose klasikiniuose baletuose, bet ir iš tiesų novatoriškuose šiuolaikiniuose spektakliuose. Sugebėjimas atskleisti choreografo užmanymus per savo individualybės prizmę, absoliučiai autentiškas, su niekuo nesupainiojamas atlikimo stilius sukuria stiprų traukos lauką, kuris įtraukia choreografus ir žiūrovus. Specialiai Jurgitai kuria tokie choreografai kaip Mauro Bigonzeti, Christianas Spuckas, Krzystofas Pastoras ir kiti.

„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
Jurgita Dronina (Odeta-Odilija) ir Isaacas Hernandesas (princas Zigfrydas) balete „Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
„Gulbių ežeras“. M. Aleksos nuotr.
Milda Brukštutė

Būti karaliumi

Jono Vaitkaus režisuotas „Karalius Lyras“ Lietuvos rusų dramos teatre

Režisierius Jonas Vaitkus spektaklių, kad ir kiek jų būtų, nestato šiaip sau. Dažniausiai, nepasitenkindamas vien tik dramaturginiu tekstu, jis turi ir savo asmeninę mintį, idėją, leidžiančią pasirinktai medžiagai šiandienos scenoje suskambėti naujai (nors, tiksliau, vaitkiškai). Be to, šis režisierius turi gana retą, šiek tiek pavojingą, bet ir labai gerbtiną bruožą, – nėra prisitaikėlis ir nebando įtikti niekam – nei valdžiai, nei publikai. Savo kūrybiniame kelyje, jis, išdidus karalius, leidžia sau viską, kas kokiu nors būdu gali pasitarnauti jį užvaldžiusiai ar bent trumpam aplankiusiai idėjai, norimai perduoti žiniai.
Aštrios minties bei ją lydinčios visuomenės kritikos iš Vaitkaus beveik visad galima tikėtis. Tačiau niekuomet nepavyksta atspėti, kada gi režisierius nuspręs, kad pasirinkta tema jau atskleista: ar repeticijoms tik įpusėjus, ar sutvarkius spektaklį preciziškai, na, bent jau apytiksliai iki galo. Neverta spėlioti ir to, kiek tai temai atskleisti bus pasitelkta režisūrinių ir scenografinių sprendimų, kiek bus dirbama su aktoriais ir panašiai. Prieš premjerą dar kartą skaitydama Williamo Shakespeare’o pjesę bandžiau įsivaizduoti, kaipgi sutilps vienoje scenoje tiek Vaitkaus mėgstamų išskirti bei paryškinti personažų – juokdarių, bepročių, karalių?.. Svarsčiau (neįžvelgdama čia nieko blogo), ar nelaukia žiūrovų premjeroje žiaurią tragediją į šoną nustūmęs karnavalas?

Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J.V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J.V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J.V. Tūro nuotr.
Scena iš spektaklio „Karalius Lyras“. J.V. Tūro nuotr.
Anžela Bizunovič (Kordelija) ir Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
Anžela Bizunovič (Kordelija) ir Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Novopolskis (Edmundas). J.V. Tūro nuotr.
Valentinas Novopolskis (Edmundas). J.V. Tūro nuotr.
Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
Jevgenija Rusakova (Gonerilė), Valentinas Krulikovskis (Olbenis), Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
Jevgenija Rusakova (Gonerilė), Valentinas Krulikovskis (Olbenis), Vytautas Anužis (Lyras). J.V. Tūro nuotr.
NKDT inf.

Aušros pažadas

 Drama pagal autobiografinį  Romain Gary romaną 

 Režisierė ir inscenizacijos autorė – Agnė Sunklodaitė 

Kompozitorius – Deividas Gnedinas 
Scenografė ir kostiumų dailininkė – Giedrė Brazytė
Vaidina: Jūratė Onaitytė, Sigitas Šidlauskas 

Spektaklio plakatas
Spektaklio plakatas
NKDT inf.

Scenoje atgimsta legendinė „Barbora“

 

 Nacionalinis Kauno dramos teatras pristato pirmąją jubiliejinio 95-ojo sezono premjerą  – režisieriaus Jono Jurašo spektaklį „Barbora“ pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“, kuriuo atsiskleidžia pagrindinė sezono tema – istorija naujai. 

 

Nors daugeliui teatro mylėtojų, teoretikų naujoji premjera asocijuojasi su ankstesniuoju, 1972 m. rampos šviesą išvydusiu legendiniu Kauno dramos teatro spektakliu ir Barboros vaidmens atlikėja Rūta Staliliūnaite, tačiau  glaudžiai su Kauno dramos teatru bendradarbiaujantis režisierius Jonas Jurašas grįžo su nauja spektaklio vizija: „Man teatre įdomu žmogaus likimas, universalios tiesos. Šis spektaklis apie kūrybos ir žmogaus valios galią pasipriešinti likimui. Būtent kūryba yra gelbstinti iš nevilties, prarajos, svarbi akistatoje su likimu, mirtimi.“ 

Vlada Kalpokaitė

Tiesiog, tikresnis, tas tikrasis

„Naujojo cirko savaitgaliui ’14“ pasibaigus

Šiemetinis (jau devintasis) šiuolaikinio cirko festivalis, kaip nė vienas iš aštuonių jau praėjusių, privertė susimąstyti apie šio seno naujo žanro dualistinę prigimtį, sudėtingą genetiką, jo nevienareikšmę padėtį tarp šiuolaikinių scenos menų. Nors ir nepretendavo į visų įmanomų šiuolaikinio cirko stilistikų ir pavidalų paradą, „Naujojo cirko savaitgalio ’14“ programa gana aiškiai nubrėžė šio reiškinio horizontą.
Nuo nostalgiją keliančio geltonbarzdžio cirko trolio – Janni Nuutineno – šapito Lukiškių aikštėje (suomių kompanijos „Circo Aereo“ „Objektų cirko trilogija“) iki visus „Menų spaustuvės“ Juodosios salės scenos (ir fojė) mechanizmus išdresavusio trupės „Les Choses de Rien“ spektaklio „Mouvinsitu“. Nuo chaotiško, netolygaus „šiupinio“ (skirtingų Europos cirko mokyklų studentų trupė „CirqueGebouw“) iki minimalistinio, sukaupto, itin intravertiško Clémento Dazino žongliravimo perteikiant ribines būsenas (spektaklis „Šnabždesys“) ar negailestingai intensyvaus šio artisto dueto su šokėja Chinatsu Kosakatani spektaklyje „R2JE“. Per keturias dienas (ir ataidinčius aštuonerius metus) buvo galima pamatyti kelis šiuolaikinio cirko pavidalus, kuriuos puikiai charakterizuoja Janni Nuutineno trilogijos pavadinimai: „Tiesiog cirkas“, „Dar tikresnis cirkas“, „Tas tikrasis cirkas“. Tai nėra nei gradacija, nei pažymiai (suprask – geras ar blogas, daugiau cirkas ar mažiau, labiau šiuolaikinis ar atkrentantis į praeitį). Greičiau išduoda kūrėjams svarbų savivokos procesą, būtinybę išgryninti tai, ką jie daro, nepamesti tapatybės. Mąstant apie viską, ką teko matyti per „Naujojo cirko savaitgalio“ gyvavimo metus, vienas iš labai svarbių šios tapatybės elementų yra vidinė, išoriškai niekaip neartikuliuota įtampa tarp siekio atsiriboti nuo istorinės cirko tradicijos ir grėsmės netekti savitumo, atsiribojus pernelyg smarkiai, nebeatskiriamai integruotis į kitų šiuolaikinių scenos menų audinį (ypač – šiuolaikinį šokį, fizinį teatrą).

„Objektų cirko trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
„Objektų cirko trilogija“. D. Matvejevo nuotr.
„Mouvinsitu“. D. Matvejevo nuotr.
„Mouvinsitu“. D. Matvejevo nuotr.
„R2JE“. D. Matvejevo nuotr.
„R2JE“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas