7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Milda Brukštutė

Demokratiški skaitiniai

Šiuolaikinės užsienio dramaturgijos festivalis „Dramokratija“

Nors ir buvo skelbta, kad svarbiausia – žodis, vis dėlto svarbiausia, matyt, buvo studentai. Siekdami, kad visiškai naujas festivalis „Dramokratija“ įvyktų, susivienijo skirtingų studijų programų (kino dramaturgijos, vaidybos, teatro vadybos ir teatrologijos) Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. O šio renginio inciatorė – poetė, prozininkė, dramaturgė ir (šiuo atveju svarbiausia) akademijos dėstytoja – Gabrielė Labanauskaitė. Po penkias dienas trukusių pjesių skaitymų atrodo, kad svarbiausia vis dėlto buvo ne rezultatas, o kūrybos procesas. Kitaip sakant, daugiau naudos ir, regis, malonumo gavo festivalio dalyviai, o ne žiūrovai. Vis dėlto, kadangi šie skaitymai vyko ne uždarame akademijos rate, o žiūrovams atviresnėse, lengviau juos pritraukiančiose vietose: Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje bei LMTA balkone (Gedimino pr.), rodos, svarbu ne tik pasveikinti dalyvius ir organizatorę su jiems patiems neabejotinai naudinga veikla, bet ir pasvarstyti, ko gi šiam reikalui, kaip pilnaverčiam dramaturgijos festivaliui, labiausiai trūksta žvelgiant iš šono.

Gabrielė Labanauskaitė. I. Bručkutės nuotr.
Gabrielė Labanauskaitė. I. Bručkutės nuotr.
Daviso Iveso „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. I. Bručkutės nuotr.
Daviso Iveso „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“. I. Bručkutės nuotr.
Simono Stephenso „Siena jūroje“. I. Bručkutės nuotr.
Simono Stephenso „Siena jūroje“. I. Bručkutės nuotr.
Ingrida Ragelskienė

Perrėkti tylą

Pokalbis su teatro debiutų festivalio „Tylos!“ meno vadove Gabriele Tuminaite

Gegužės 12–18 d. Vilniuje vyks tarptautinis teatro debiutų festivalis „Tylos!“. Jau septintus metus festivalis bando į teatrą pritraukti naują, ambicingų ir drąsių scenos menų kūrėjų bei žiūrovų kartą. Į keletą klausimų atsakė festivalio „Tylos!“ meno vadovė, režisierė Gabrielė Tuminaitė.

Gabrielė Tuminaitė, D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Tuminaitė, D. Matvejevo nuotr.
Rengėjų inf.

Teatro kvapų paroda

 

 Kuo kvepia scena, orkestro ložė, butaforijos kambarys, baleto salė, kostiumų drabužinė, pagaliau, teatro garažas? Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Europos operos dienų proga kviečia įkvėpti teatro aromato ne perkeltine, bet tiesiogine prasme. 


Gegužės 9 d. 13 val. LNOBT Raudonojoje fojė vyks unikalios teatro kvapų parodos atidarymas. Ši paroda – tai savotiška ekskursija po teatrą kvapų pagalba. 
 
„Kvapų namų“ laboratorijoje šiomis dienomis atkuriami – komponuojami – įvairių Operos ir baleto teatro erdvių kvapai. Iki tol „Kvapų namų“ specialistės drauge su keletu operos mėgėjų, atrinktų LNOBT „Facebook“ paskyros žaidimo metu, bei operos solistėmis Regina Šilinskaite ir Sigute Stonyte vaikščiojo po teatro užkulisius, ėjo į teatro garažą, butaforijos ir grimo kambarius, moterų ir vyrų drabužines, baleto sales, orkestro ložę bei, žinoma, į sceną, ir rinko kvapus.
 

M. Aleksos nuotr.
M. Aleksos nuotr.
Rengėjų inf.

Universitetų teatrų forume – spektakliai, konferencija ir kūrybinės akcijos vienuolynuose

 

 Gegužės 4–9 dienomis jau 16-ą kartą vyks Tarptautinis universitetų teatrų forumas, organizuojamas Vilniaus Gedimino technikos (VGTU) ir Vilniaus universitetų (VU). Šiemet žiūrovų laukia ne tik 16 nemokamų spektaklių, bet ir teatro konferencija, skirta pirmo studentiško spektaklio Lietuvoje 445 metų sukakčiai paminėti, bei kūrybinės studentų akcijos Vilniaus vienuolynuose. 

 

Pagrindine forumo tema pasirinktas lotyniškas posakis „Locus standi“, reiškiantis atramos tašką. Taip siekiama atkreipti jaunimo dėmesį į studentų teatro pradžią Lietuvoje – į pirmąjį spektaklį „Hercules“, pastatytą prieš 445 metus, ir studentiškų spektaklių iniciatores – Vilniaus vienuolijas.
 

Studentų teatro trupė iš Slovėnijos
Studentų teatro trupė iš Slovėnijos
Daiva Šabasevičienė

Kultūringas išvarymas

Atsisveikinant su „Stepančikovo dvaru“

2015 m. balandžio 23 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre paskutinį kartą buvo parodytas Fiodoro Dostojevskio „Stepančikovo dvaras“ – spektaklis, kurį prieš septyniolika metų (premjera – 1998 m. gegužės 1 d.) sukūrė režisierius Jonas Vaitkus.
 
Kalbant apie režisūrinį ar aktorinį teatrą, „Stepančikovo dvarą“ galima vadinti ryškiausiu aktorinio teatro pavyzdžiu. Aktorių benefisams čia dirvą išpureno stipri režisūra. Gal dėl to, dėl ypatingos trupės, spektaklis su įvairiais bangavimais, besikeičiančių teatro valdžių neprilaikomas, nepuoselėjamas, sugebėjo išlikti ir pelnyti žiūrovų meilę. Paskutinį kartą „Stepančikovo dvaras“ buvo parodytas pilnai salei, nors pačių aktorių požiūris į spektaklio gyvavimo istoriją buvo profesionalus. Kūrėjai sąmoningai pripažino, kad spektaklio istoriją reikia užbaigti.
 
Aprengti unikaliais Juozo Statkevičiaus kostiumais, papuošti, sušukuoti ir nugrimuoti – aktoriai „Stepančikovo dvarą“ mylėjo dėl Dostojevskio ir Vaitkaus suteiktos laisvės. Dvaro „bedlame“, t. y. beprotnamyje, ilgus metus kartu galėjo būti įdomiausi teatro aktoriai: Rolandas Kazlas, Arūnas Sakalauskas, Džiugas Siaurusaitis, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Ramunė Skardžiūnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Rasa Samuolytė, Aurelija Tamulytė, Vesta Grabštaitė, Rasa Rapalytė, Diana Anevičiūtė, Birutė Marcinkevičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Šarūnas Puidokas, Algirdas Dainavičius ir kiti. Dvidešimt du personažus per šį laiką suvaidino daugiau nei trys dešimtys aktorių, kurie kiekvieną spektaklį iš naujo spalvino vis kitomis spalvomis.

„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
„Stepančikovo dvaras“. D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Skersvėjo ženklai

Festivalis „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje

Valentino Masalskio suburta teatro trupė, jau keletą metų gyvuojanti Klaipėdoje ir pasivadinusi „Klaipėdos jaunimo teatru“, šį pavasarį jau trečią kartą surengė „Jauno teatro dienų“ festivalį. Praėjusiais metais nuo pajūrio atsklidę intriguojantys gandai, esą čia vyksta kažkas netikėto ir įdomaus, šį kartą jame apsilankyti paskatino ir mane. Vis dėlto, nors festivalio programa ir nemaža, apžvelgti jame rodytus spektaklius neatrodo prasminga, nes didžiuma jų jau buvo ne tik rodyti Vilniuje, bet ir recenzuoti spaudoje. Todėl labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į pačią festivalio struktūrą, jo keliamus klausimus ar nuotaikas.
Jau iš pirmo žvilgsnio galima pastebėti, kad festivalio programa sudaryta labai neaiškiais kriterijais. Šiek tiek ją panagrinėjus kyla mintis, kad jaunas teatras, kaip ir, pavyzdžiui, naujasis cirkas, Lietuvoje yra kažkokia retenybė ir vien šio bruožo pakanka renkantis tokio festivalio dalyvius. Tikiu, kad dalis kviestųjų tiesiog negalėjo ar dėl kitų priežasčių atsisakė atvykti, tačiau kažkokia bent kiek apčiuopiama koncepcija, siekiant užkrėsti žiūrovus bei pačius organizatorius ir dalyvius festivalio ritmu, turėtų būti. Bent jau šiais metais net ir minėtas vienintelis koziris – jaunystė – liko neapibrėžtas. Juk dažnai kaip tik jaunųjų, dar nespėjusių atrasti savitos kalbos ar atsikratyti teatrinės mokyklos sukeltų kompleksų, spektakliai atrodo be galo seni. Be to, kiek keistai šiame daugiau mažiau pradedančiųjų kontekste atrodo šokio teatro „PADI DAPI Fish“ spektaklis „Baltoji lopšinė“. Taip pat lieka neaišku, kodėl teatro festivalio programoje tiek dėmesio skirta kinui – tris vakarus vykę „Jauno kino vakarai“ tapo gana rimtu konkurentu dviem lyg ir pagrindinėms diskusijoms: „Jaunas teatras: tarp ieškojimo ir išlikimo“.

„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
„Akmuo vanduo geluonis“. K.Bastytės nuotr.
Kristina Steiblytė

Priemiesčio angelas, arba telemundo presenta

„Geras žmogus iš Sezuano“ Valstybiniame jaunimo teatre

Sužinojus, kad Vidas Bareikis ketina statyti Bertoltą Brechtą, buvo labai sunku atsiriboti nuo lūkesčių, susijusių su šio režisieriaus, dramaturgo, poeto teatro vizija. Daugiau ar mažiau sąmoningai norisi, kad Brechto pjesės būtų perskaitytos „teisingai“, t.y. kaip kvietimas keisti visuomenę. Kalbant apie V. Bareikio pasirinktą „Gerą žmogų iš Sezuano“, tas kvietimas keisti akivaizdžiausias pjesės epiloge, kai pasibaigus veiksmui aktorius kreipiasi į žiūrovus teigdamas, kad ši stebuklinga pasaka paliko kartėlį žiūrovų širdyje ir galiausiai kad: „Ar šiaip, ar taip, bet pjesė ši privalo, / Privalo susilaukti gero galo!“ (vert. Edvardas Viskanta). Tas „geras galas“, be abejo, turi būti įgyvendintas žiūrovų, po spektaklio imančių keisti(s).
 

Spektaklio siužetas nuo pjesės nenutolsta. Pasakojama apie Šen Tė (Jurga Šeduikytė), prostitutę, apdovanotą dievų (Giedrius Arbačiauskas, Vidas Petkevičius, Gediminas Storpirštis) už gerumą ir besistengiančią būti gera, laikytis dievų įsakymų. Tačiau gerumas jai brangiai kainuoja: norėdama pagelbėti visiems pagalbos paprašiusiems (ir nusigyvenusiems buvusiems globėjams (Saulius Sipaitis, Dalia Brenciūtė, Simonas Storpirštis), ir draugui, vandens pardavėjui (Ainis Storpirštis), ir mylimajam Jang Sunui (Sergejus Ivanovas), ji rizikuoja prarasti tabako krautuvę – vienintelį pragyvenimo šaltinį.

„Geras žmogus iš Sezuano“. D. Matvejevo nuotr.
„Geras žmogus iš Sezuano“. D. Matvejevo nuotr.
„Asitežo“ inf.

Šiaulių krašte – teatro šventė

 

 Startuoja teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS projektas „Teatras keliauja pas vaikus“. Kelis metus iš eilės, itin sėkmingai vykdomas projektas pasirenka vis kitą Lietuvos kampelį, kuriam dovanoja daugiau nei dešimt nemokamų spektaklių vaikams ir jaunimui.  Šį kartą tokia vieta tapo Šiaulių kraštas.

 
„Per ilgus darbo metus pastebėta, kad daugelis Lietuvos vaikų ir jaunimo, o ypatingai tie, kurie gyvena atokesnėse miesto dalyse, vietovėse šalia didžiųjų miestų visai nepažįsta teatro pasaulio, niekada nėra buvę teatre ir nematę nei vieno spektaklio. Skaudžiausia, kad jie neturi nei finansinių, nei fizinių galimybių atvykti į teatrą“, − sako Teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASITEŽAS prezidentė, aktorė Violeta Podolskaitė, kuri dar praėjusių metų žiemą organizavo vieną didžiausių tarptautinių teatrų vaikams ir jaunimui festivalių Lietuvoje „Cool / Jėga“.
 

„Vištytė ir gaidelis“. Keistuolių teatro nuotrauka
„Vištytė ir gaidelis“. Keistuolių teatro nuotrauka
Ramunė Balevičiūtė

Žaidžiame... „Minetį“

Rimo Tumino spektaklis Vilniaus mažajame teatre

Daugybę kartų žadėjęs sugrįžti, Rimas Tuminas pagaliau ištesėjo pažadą: savo paties kūdikio, Vilniaus mažojo teatro, šventei, 25-mečiui, pastatė čia Thomaso Bernhardo „Minetį“. Dvilypiai jausmai apėmė pažiūrėjus ir šventinę spektaklio versiją, ir „tikrąją“ premjerą. Nesinorėtų manyti, kad naujasis darbas – tik mandagumo ir pareigos gestas, tačiau...
 
„Minetyje“, kaip ir daugelyje kitų spektaklių, Rimas Tuminas pirmiausia kalba apie savo teatrą. Jei spektaklį interpretuotume vien tik šiuo požiūriu, išvada būtų nelinksma, iš esmės paneigianti anuometinę šviesią deklaraciją „čia nebus mirties“. Bene visuose Mažojo teatro spektakliuose personažai ilgėjosi, laukė, svajojo, todėl, nepaisant neišsipildymo, ir mirtis atrodė neįmanoma. „Minetyje“ tos šviesos nebėra. Beveik nebėra humoro, ir tai atrodo neįtikėtina. O kas yra?

Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minetis“. D. Matvejevo nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas