7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Kristina Steiblytė

Įspūdžių medžioklė

Du spektakliai Kultūros naktyje

 Kultūros naktis beveik kiekvienam joje besilankančiajam yra savotiška įspūdžių medžioklė. Iš daugybės siūlomų renginių bandoma išsirinkti įdomiausius, tuos, kurie labiausiai sujaudintų, pradžiugintų, pralinksmintų vieną iš „ilgiausių“ metų naktų. Yra ne viena medžioklės strategija: galima išsirinkti užsienio svečius, kurių čia vėliau greičiausiai nebepamatysime, pasikliauti atsitiktinumu ir užsukti visur pakeliui, mėginti aplankyti kuo daugiau ir kuo skirtingesnių renginių, nekišti iš namų nosies vengiant minios ar susiplanuoti labiausiai interesus atitinkančią programą. Mano interesas – teatras. Bet pasirinkti dėl to buvo ne ką lengviau.

Valstybinis jaunimo teatras ir Vilniaus teatras „Lėlė“ rodė repertuarinius spektaklius, „Menų spaustuvėje“ vyko įvairias teatro rūšis aprėpianti programa, ne vieną spektaklį buvo galima pamatyti „Kablyje“, OKT rodė monologus iš spektaklių įrašų, o jauni kūrėjai ar trupės naudojosi galimybe prisistatyti.
Dar buvo galima apsilankyti Rusų dramos teatre, paklausyti, kaip Olegas Kovrikovas maloniu balsu skaito Ivano Vyrypajevo pjesę „UFO“ ar praeiti pro Vilniaus paveikslų galerijos kiemą ir įsitikinti, kad naujasis cirkas vilniečiams iš tikrųjų įdomus. Nors rudenį, lankantis „Naujojo cirko savaitgalyje“, kartais tuo tikrai tenka suabejoti.

„Meile, don’t stop“
„Meile, don’t stop“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
„Demokratijos gimimas ir mirtis“
Aušra Kaminskaitė

Iš Katedros aikštės Rotušės link

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Jau devintus metus Vilniuje rengiama Kultūros naktis, rodos, tapo net ne miesto tradicija, o kone valstybine švente (nors ne laisvadieniu). Naktinėti ir stebėti renginių – „kultūrintis“ pagal savo supratimą – čia, regis, susirenka daugiau žmonių nei per Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus.
 
Žinoma, apsilankymo Kultūros naktyje tikslai priklauso nuo kiekvieno individo kultūros. Meno renginiais prisidengę paaugliai pagaliau gali pasiteisinti tėvams, kodėl su draugais visą naktį praleis mieste ir greičiausiai namo grįš kitą dieną. Pasilinksminti mėgstantys pilnamečiai gali sau leisti gerti alkoholį viešai – juk visi taip daro, o visų neišveš, – negana to, „pjankė“ vyksta stebint Lietuvai neeilinį projekcijų šou. Žinoma, nestinga ir suinteresuotų žiūrovų – daugelyje renginių per žmonių srautą sunku įžiūrėti, kas vyksta scenoje. Spūstys uždarose ar tiesiog iš gatvės nematomose erdvėse rodo, kad žmonės jau tikslingai ruošiasi Kultūros nakčiai – ieško jiems artimų kokybiškų renginių, užuot vaikščioję po miestą ir dairęsi į tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, tai ir yra šio renginio žavesys – gali eiti bet kur ir užklydęs greičiausiai išvysi ką nors netikėta.

 

„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Rekonstruoti“
„Rekonstruoti“
„Low Air“
„Low Air“
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
Milda Brukštutė

Lėlė ir ją mylintis aktorius

Pokalbis su teatrologe Audrone Girdzijauskaite lėlių teatro festivaliui pasibaigus

Lėlių teatras – senas kaip pasaulis. Žmogus šalia savęs visą laiką turėjo kažką, ką norėjo mylėti, globoti ir tikėjosi globos. Norėjo pasinaudodamas lėlė įtikimiau, raiškiau papasakoti svarbius įvykius. Amuletai, dievų atvaizdai, mirusiųjų kaukolės-kaukės ritualuose, pirmieji primityvūs apeiginiai vaidinimai – tai vis lėlių teatrui giminiški dalykai. Lėlės pavidalai ir jos funkcijos per amžius nuolat kito ir, sakyčiau, tebekinta. Nors tam tikri principai, regis, jau nusistovėjo. Lėlių teatro žinovai išsiaiškino šio žanro specifiką, pirmiausiai pabrėždami jo sąlyginę prigimtį (kai vaidinama žmogaus rankų padirbtu personažu) ir specifinį lėlės (objekto) ir žmogaus santykį... Apie tuos dalykus daug diskutuota, parašytos knygos.
 
Lėlių teatras – sudėtingas žanras. Ne mažiau sudėtingas nei opera. Jame yra ir pantomima, ir muzika (labai retai lėlių spektaklis vyksta tyloje, nes lėlė nori judėti tam tikru ritmu), ir scenografija, ir niekur nepakartojamas žmogaus ir lėlės ryšys kitų žmonių akivaizdoje. Tobulas lėlių teatro spektaklis, man regis, dažniausiai yra universalus: jis turėtų džiuginti ir vaikus, ir suaugusius.

„Zebras“
„Zebras“
„Matilda“
„Matilda“
„Tylios poemos“
„Tylios poemos“
„Smėlio žmogus“
„Smėlio žmogus“
Lėlių ir kaukių paradas
Lėlių ir kaukių paradas
Ramunė Balevičiūtė

Vaizdų evoliucija

Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.
 
Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.
 
Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Agnė Pulokaitė

„Lėlės“ teatro (r)evoliucijos

Pokalbis su teatro režisieriumi Šarūnu Dateniu

Vilniaus teatras „Lėlė“ kūrybinius metus baigia pristatydamas ketvirtą šio sezono premjerą – spektaklį visai šeimai „Evoliucija“. Šarūnui Dateniui tai jau ne pirmas režisūrinis darbas – po „Menų spaustuvės“ stogu pagal programą jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ dienos šviesą išvydo jo statyti „Gaidelis pinigautojas“ (kartu su dailininku Antanu Dubra) ir „Mergaitė su degtukais“ (šį, išskyrus kompozitorius Severiją Janušauskaitę ir Vytautą Leistrumą, kūrė „Lėlės“ teatro jaunųjų aktorių komanda). Naujasis spektaklis, kuriuo Šarūnas Datenis kaip režisierius pagaliau debiutuos savojo teatro scenoje, pasakos, kaip nurodo pavadinimas, visatos, žmonijos, civilizacijų atsiradimo ir raidos istoriją. Nors tema, regis, kietas riešutėlis net ir suaugusiam, spektaklyje į ją stengtasi pažvelgti žaismingai, gyvai, nenuobodžiai – kaip galima teatre. Vizualaus spektaklio sprendimo ėmėsi net trys dailininkai: Antanas Dubra, atsakingas už bendrą vaizdą, Vladas Suncovas – už techninius sprendimus ir konstrukcijas, o Artiomas Brančelas paišė kadruotes animatoriui Justinui Venciui. Originalią muziką spektakliui kūrė Severija Janušauskaitė (joje skamba Mantvydo Mockaus klarnetas, Valentino Krulikovskio ir Šarūno Datenio balsai), vaidina „Lėlės“ teatro aktoriai Irmantas Jankaitis, Imantas Precas, Indrė Liutkevičiūtė ir Karolis Algimantas Butvidas. Premjera – birželio 6 d. 12 ir 14 val. Vilniaus teatre „Lėlė“. Apie ją ir visatos gimimo džiazą kalbamės su režisieriumi ir scenarijaus autoriumi Šarūnu Dateniu.

Šarūnas Datenis
Šarūnas Datenis
„Evoliucija“
„Evoliucija“
Milda Brukštutė

Pilkosios eilės

„Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

„Borisas Godunovas“ – paskutinė 75-ojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera. Šis spektaklis užbaigia ir penkerių metų teatro programą, kurios sudarymu užsiėmė jo meno vadovas Audronis Liuga. Nuo šių faktų atsiriboti niekaip nepavyksta. Vargu ar galima žiūrėti „Borisą Godunovą“ ir matyti vien tik Eimunto Nekrošiaus spektaklį. Kažkas tam prieštarauja. Pati jo teatrinė kalba lyg nesava. Ji niekaip nesulimpa į aiškią visumą. Atrodo paženklinta kažkuo svetimu, nualinta, gal net išprievartauta. Per pastaruosius penkerius metus LNDT sutriko ne vienas režisierius. Nors ir išlaikydavę lyg ir pagrindinius savo kūrybos bruožus, jie prarasdavo jų esmę, o gal, tiksliau, atidėdavo ją vėlesniam laikui – kitoms scenoms, kitiems pastatymams.
 
Jau vien istorinė Aleksandro Puškino drama atrodo labai nenekrošiška. Ko gi gali ieškoti šis režisierius tarp valdžios intrigų? Žinoma, šis kūrinys galėtų būti jam tik atspirties taškas, leidžiantis pasinerti į kažką kita. Tačiau dabar jau aišku, kad taip nėra. Nekrošius šią pjesę statė itin kruopščiai, kantriai dėliodamas vieną sceną po kitos. Valdžios ir jai pavaldžios liaudies temos, perkeliant šį kūrinį į sceną, ne tik niekur nedingo, bet ir nebuvo užgožtos ko nors kito, bent kiek poetiškesnio. Atrodytų, kad apie valdžią, jos troškimą režisierius jau papasakojo 1999 m. pastatęs Williamo Shakespeare’o tragediją „Makbetas“; kažin ar galėtų būti kas tikslesnio už šį kūrinį? Anuokart ir tekstu, ir spektakliu buvo gilintasi į žmogų, jo kaltę bei prigimtį. Bandymai pateisinti nusikaltimą, surasti jo priežastį visuomet įdomesni, toliaregiškesni už kaltės, kad ir kokia ji būtų, atskleidimą, net ir už visos žmonijos nuosmukio konstatavimą. Šį kartą vis dėlto stengiamasi (tai diktuoja ir Puškino drama) į valdomuosius ir valdančiuosius pažiūrėti iš toliau, ne tiek juos suprasti, kiek aprėpti tam tikrą visumą, gilintis ne į žmogų, o į jį ėdantį mechanizmą.

Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas), Dainius Gavenonis (Patriarchas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Teatro „Lėlė“ inf.

Vaikiškas šurmulys „Lėlės“ teatre

 

 Šį sekmadienį, gegužės 31 d., Tarptautinės vaikų gynimo dienos proga Vilniaus teatras „Lėlė“ sukvies vaikus į jiems skirtą šurmulingą šventę – visą dieną bus vaidinami spektakliai, piešiamas „Takas į Lėlę“ ir spalvinamos mandalos, teatro koridoriais klaidžios gerai pažįstami spektaklių personažai, kviesiantys aplankyti Gyvąjį lėlių muziejų, simboliškai šiuos jau įpusėjusius Ožkos metus papuoš ir vaikus draugauti kvies teatro kieme apsigyvenusios dvi linksmos ožkelės, kurias į komandiruotę „Lėlės“ teatre atsiųs Burbiškių dvaro muziejus. Mažuosius teatro lankytojus pusdienį vyksiantis renginys pasitiks jau teatro prieigose – jei orai nepakiš kojos ant Arklių gatvės grindinio bus piešiamas stilizuotas „Takas į „Lėlę“, kuriame vaikai galės sudėti mėgstamiausių spektaklių įspūdžius ir istorijas, įkūnijančias tai, ką jiems reiškia kelionė į teatrą. Savo fantazijas išlieti ant grindinio vaikams padės teatro dailininkai, butaforai, aktoriai.

„Kiškių sukilimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Kiškių sukilimas“. D. Matvejevo nuotr.
Jaunimo teatro inf.

Valstybinis jaunimo teatras pristato spektaklį jaunimui „Teritorija“

 

 Valstybinis jaunimo teatras gegužės 27, 28, 29 d., 18 val., Didžiojoje scenoje pristatys jau paskutinę šio sezono premjerą. Jaunimui skirtą spektaklį „Teritorija“ pagal žymaus kompozitoriaus, visuomenės ir politikos veikėjo, diplomato Mykolo Kleopo Oginskio (1765–1833) unikalų XIX a. pradžios tekstą – priesakus sūnui – kuria aktorė Aušra Pukelytė.  Ji kartu su kino režisieriumi Ričardu Matačiumi kvies pasvarstyti kokiomis vertybėmis gyvena šiuolaikiniai jaunuoliai, kiek svarbus yra tėvo ir sūnaus ryšys ir kaip jis lemia jauno žmogaus savijautą, žengiant savarankiško gyvenimo keliu. 

 

Spektaklio scenovaizdį ir kostiumus kuria debiutuojanti jauna menininkė Urtė Rimkevičiūtė, muziką – kompozitorius Martynas Bialobžeskis. Spektaklyje vaidina aktoriai: Dovilė Šilkaitytė, Dalia Morozovaitė ir Aleksas Kazanavičius. Vaizdo epizoduose filmavosi: Andrius Bialobžeskis, Gabija Jaraminaitė, Augustas Gradauskas bei Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniai. Operatorius – Adomas Jablonskis. Dalyvauja Parkūro sportininkai.       
 

Aušra Pukelytė. A. Kazanavičiaus nuotr.
Aušra Pukelytė. A. Kazanavičiaus nuotr.
LNDT inf.

„Borisas Godunovas“ vainikuoja penkerius Nacionalinio dramos teatro veiklos metus

 

 


Gegužės 22 ir 23 dienomis Eimunto Nekrošiaus premjera pagal Aleksandro Puškino kūrinį „Borisas Godunovas“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) užbaigs pastarųjų penkerių metų kūrybinę programą. Nepagražintus Rusijos istorinius faktus, valdovų kovą dėl valdžios atskleidžiantis spektaklis yra ir paskutinė jubiliejinio 75-ojo sezono premjera. „Boriso Godunovo“ pristatyme režisierius ir aktoriai pasakojo apie sudėtingą kūrybinį procesą. 
 
„Tai spektaklis apie valdžios, žmonių santykius, jų santykius su valstybe. Valdžios žmonės taip pat ateina iš liaudies. Jie tokie pat kaip mes. Tad labai įdomu, kad kai pradedamas vystyti valdovo kultas, toks žmogus pasidaro visiškai kitoks. Gal tai bus aštrus kūrinys – ne man spręsti. Dirbti prie šios pjesės buvo labai smagu, bet ir labai sunku. Tiek daug scenų – reikia priimti sprendimą po sprendimo. Dar man patinka, kad šiame kūrinyje labai dažnai minima Lietuva. Tai paguodžia, kad buvome svarbūs šitoje dramoje. Su kai kuriais Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais dirbau pirmą kartą, kaip jau minėjau dirbti buvo smagu, gal ne visai vienas kitą išgirdome, bet darbštumo, pagarbos vienas kitam, manau, nepritrūko. Ačiū aktoriams už jų kantrybę“, – sakė režisierius Eimuntas Nekrošius.
 

„Boriso Godunovo“ repeticijos; Salvijus Trepulis D. Matvejevo nuotr.
„Boriso Godunovo“ repeticijos; Salvijus Trepulis D. Matvejevo nuotr.
Milda Brukštutė

Nesustoti vs. nepradėti

Tarptautiniam teatro debiutų festivaliui „Tylos!“ pasibaigus

Gaila, bet į teatro debiutus septintajame „Tylos!“ festivalyje taip ir nepavyko įsižiūrėti. Jiems patiems labai norėjosi sušukti: „Tylos!“ Tiek daug norėta išrėkti, perrėkti ir įrodyti. Tiek daug pademonstruoti ir apkvailinti. Parodyti spektakliai, sakyčiau, buvo dviejų rūšių: vieni – įkvėpti baimės sustoti, o kiti – baimės pradėti; įdomu, kad pirmieji, kurių buvo dauguma, išties neturėjo pabaigos – žiūrovams tekdavo išeiti tebesitęsiant ar besikartojant, suprask, begaliniam veiksmui.
Baime sustoti vadinu baimę neveikti, t.y. baimę pamąstyti prieš ką nors darant, nusistatyti kryptį. Čia galima (privaloma?) viskas, kas greitai suvokiama, efektyvu, atpažįstama ir buitiškai paveiku, t. y. jusliška. Tokiuose spektakliuose šiaip sau prieš akis prašmėžuoja nuogas aktoriaus kūnas, būna kokios nors rūšies maisto, kurio galbūt gauna ir žiūrovai, spjaudomasi (gerai dar, kad kol kas tik tarpusavy, scenoje) ir išrėkiama kuo daugiau keiksmažodžių. Publikai čia siūlomas panašus vaidmuo kaip ir aktoriams – prisidėti prie bendro atbukimo. Jie, kaip prastame renginyje, primygtinai skatinami atsakinėti į kvailus klausimus, mojuoti, dainuoti ar valgyti – kuriuo nors būdu solidarizuotis ir parodyti pritarimą scenoje vykstančiai kvailybės fiestai.

„Euro vizija“
„Euro vizija“
„Ponas Kolpertas“
„Ponas Kolpertas“
„Antišou. Likučiai po Dievo“
„Antišou. Likučiai po Dievo“
„Dievas yra DJ“, L. Vansevičienės nuotr.
„Dievas yra DJ“, L. Vansevičienės nuotr.
„Aukso žirgas“
„Aukso žirgas“
„Karalius miršta“
„Karalius miršta“
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas