Agniaus Jankevičiaus „Ledas“ Lietuvos rusų dramos teatre
Šį sezoną jau antrą kartą Lietuvos teatro scenoje pastatytas rusų autoriaus Vladimiro Sorokino romanas „Ledas“. Gana sunku suprasti, kokia tokios jo sėkmės paslaptis. Rusijoje jis buvo išleistas 2002, o Lietuvoje – „Kitų knygų“ ir vertėjos Irenos Potašenko dėka – 2007 metais, tad tai jau kažkoks gilesnis nei kad mados ar naujienų vaikymosi klausimas. Vis dėlto Pauliaus Ignatavičiaus „Ledas“, rudenį pastatytas Klaipėdos jaunimo teatre, ir Agniaus Jankevičiaus to paties pavadinimo premjera Lietuvos rusų dramos teatre tarpusavyje nė kiek nesikerta. Ignatavičius visą dėmesį sutelkė į pirmąją romano dalį ir ypač į purvinąją (kekšės, smurtinis seksas, narkotikai, keiksmažodžiai ir t.t.) jos pusę. Savo ruožtu Jankevičius daugiausia sceninio laiko paaukojo antrajai, o kūrinio koncepciją paskyrė trečiajai „Ledo“ daliai ir kaip reikiant pasistengė, kad spektaklio estetika būtų tinkama žiūrovui, klausa ir rega jautriai reaguojančiam į visokias šlykštybes. O norint pajusti patį romaną ir šių dviejų spektaklių neužtenka, mat iš viso čia keturios (nors ir neproporcingų ilgių) dalys ir visos jos vienodai svarbios, negana to, tai tėra tik viena, pirmoji romanų trilogijos „Ledas“, „Bro kelias“, „23000“ dalis.
Vasaris yra JuditosVaičiūnaitės mėnuo, nes vasario 11 d. sukanka 15 metų kaip ši iškili poetė paliko šią žemę. Nėra geresnio būdo pagerbti jos atminimą nei jaukiojo VilniausTeatro „Lėlė“ (kurį savo spektaklių namais pavertė tokie teatro kūrėjai kaip Rolandas Kazlas arba Andrius Kaniava) mažojoje scenoje valandai pasiduoti šios lyrinio žodžio meistrės miestietiškos poezijos šėlsmui ir muzikos garsams.
Aktorė Donata Kielaitė 2016 m. vasario 27 d., 18:30 kviečia kartu su spektaklio heroje žiūrovus pakeliauti gyvenimo poezijos keliais ir amžinai aktualių meilės paieškų takais. Aktorė atliks autorinį muzikinį poezijos spektaklį „Kelionė“, sukurtą pagal Juditos Vaičiūnaitės eiles.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo antrosios 76-ojo sezono Didžiosios salės premjeros repeticijos. Spektaklį „Oidipo mitas“, atskleidžiantį Tėbų karaliaus Labdako šeimos prakeikimą, kuria režisierius Gintaras Varnas. Spektaklyje pagrindinius veikėjus vaidins Valentin Novopolskij, LNDT trupės nariai Arūnas Sakalauskas, Vytautas Anužis, Nelė Savičenko ir pradedantys aktoriai. „Oidipo mito“ premjera LNDT Didžiojoje salėje įvyks balandžio 29 dieną.
Labdakidų šeimos – Tėbų karaliaus Labdako palikuonių – prakeikimas yra vienas svarbiausių antikinių Graikijos mitų, taip pat laikomas ir dalimi viso teatro ištakų. Trys didieji graikų tragikai Sofoklis, Euripidas ir Aischilas parašė kūrinių apie šiuos mitinius asmenis. „Oidipas Karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Foinikietės“ ir „Antigonė“, vokiečių dramaturgo Johno von Düffelio sujungti kartu, sukuria Oidipo karaliaus (akt. Valentin Novopolskij), jo besivaržančių sūnų Eteoklio ir Polineiko, dukterų Antigonės ir Ismenės šeimos sagą. Šioje valdovų šeimos sagoje vaizduojamos jų nesėkmės, ydos, žlugimas, čia smurtas gimdo smurtą, galia kelia pavydą, o baimė maitina baimę. Netgi Kreontas (Arūnas Sakalauskas), gudrus politikas-patarėjas, visą laiką buvęs „antru-trečiu“, o galiausiai sėdęs į sostą, padaro tragišką klaidą ir sulaukia atpildo – netenka artimiausių žmonių ir sunaikina miestą, kurį turėjo apsaugoti.
„Intymūs pokalbiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Istorijos esmė paprasta: ištekėjusi moteris neištikima savo vyrui, viską papasakoja sutuoktiniui, šis kankinasi, bet nenori išsiskirti, todėl kankina ir ją. Istorijos pasakojimo forma: keturios tos moters išpažintys – jos tête-à-tête pokalbiai su kitais veikėjais. Pasakojimo kūrėjai: Vytautas Rumšas, subūręs penkių aktorių kolektyvą, ir... Ingmaras Bergmanas?
Panašu, kad būtent pastarojo menininko vardo magnetu Lietuvos nacionalinis dramos teatras bandys pritraukti žiūrovus į naujausią savo premjerą „Intymūs pokalbiai“. Iš pirmo žvilgsnio švedų kino ir teatro klasiko indėlis į šį spektaklį atrodo neabejotinas – remiantis jo romanu aktorius Vytautas Rumšas sukūrė inscenizaciją ir pastatė spektaklį. Tačiau pažvelgus antrą kartą, atrodo, kad Bergmano spektaklyje iš viso nėra.
Spėju, kad žiūrovai, perkantys bilietus į šį pastatymą dėl kino grando pavardės (ir nelabai kreipiantys dėmesio į Rumšo pavardę), galėtų tikėtis kelių dalykų. Manau, tiems, kurie menkai su Bergmano kūryba susidūrė, kaip ir dideliems jo gerbėjams, tikrai būtų įdomu pamatyti pastatymą, kuriame pateikiamos spektaklio kūrėjų įžvalgos ir vertinimai apie šį pasaulyje pripažintą menininką. Scenos kūrinys „Bergmano stiliumi“ ir/arba kokiu nors būdu komentuojantis jo kūrybą ir braižą, manau, būtų įdomus ir prasmingas iššūkis spektaklio kūrėjams. Arba: žinant, jog Bergmano kūryboje randama nemažai sąsajų su jo biografija, būtų įdomu išvysti, pavyzdžiui, Bergmano tėvų istoriją (spėjama, kad švedų režisierius „Intymiuose pokalbiuose“ rašė kaip tik apie juos), skatinančią susimąstyti ir apie paties Bergmano asmenybę bei jos formavimąsi. Tačiau Rumšo pastatymas byloja, kad jo sumanytojas nenori kalbėti nei apie švedų autorių, nei apie jo kūrinius.
„Apeirono“ teatro spektaklis „Žinduolių perėja“
Naujausią „Apeirono“ teatro spektaklį „Žinduolių perėja“, režisuotą Gretos Kazlauskaitės, buvo galima pamatyti ne įprastoje „Apeirono“ teatro erdvėje, o Klaipėdos dramos teatro repeticijų salėje. Taip veikiausiai bandyta ieškoti platesnės auditorijos ir žengti dar vieną žingsnį profesionalaus teatro link. Tokio pasiryžimo rezultatas ganėtinai iškalbingas: dar ir dabar dvejinasi akyse prisiminus, kiek ten buvo įvairiausių grožybių.
Scenoje esantys stikliniai kubai ir ypač jų naudojimo būdas labai jau įkyriai priminė Jūratės Paulėkaitės kurtą scenografiją Oskaro Koršunovo spektakliui „Kelias į Damaską“. Visa kita taip pat atrodė tai iš vieno, tai iš kito teatro ar projekto nugvelbta ir be jokios atrankos sukrauta į vieną „spektaklį“, būta net lėlių teatro elementų, truputis gyvos muzikos ir t.t. Dūmais, kuriuos čia be konkurencijos galima laikyti pagrindiniu veikėju, šviesomis, perukais, dainavimu ar be paliovos aidinčiais mikrofonais vis buvo kuriamas kažkoks ištaigingas efektas. Ir nors šioms grožybėms pateisinti būtų galėjusi tikti bet kuri į galvą šaunanti tema, kūrėjai skelbė pasirinkę itin rimtą – abortų klausimą.





Vasario 11 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) vyks dr. Daivos Šabasevičienės ir dr. Rasos Vasinauskaitės knygos „Muzika kaip teatras. Faustas Latėnas“ pristatymas. Knygos leidėjas – R. Paknio leidykla. Renginyje dalyvaus Nacionalinės premijos laureatas, kompozitorius Faustas Latėnas, Daiva Šabasevičienė, Rasa Vasinauskaitė, Dalia Balsytė, Eglė Gabrėnaitė, Zita Kelmickaitė, Ramutė Rachlevičiūtė. Muzikuos pianistė Indrė Baikštytė ir styginių kvartetas „Art Vio“: Ingrida Rupaitė-Petrikienė (I smuikas), Kristijonas Venslovas (II smuikas), Tomas Petrikis (altas), Povilas Jacunskas (violončelė). Pristatymą ves Viktoras Gerulaitis.
Festivaliui „KITOKS“ pasibaigus
Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.
Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.






Didžiulės sėkmės sulaukęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) renginių ciklas „Meistrai Didžiojoje“ jau 17-ą kartą kviečia į susitikimą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Vasario 12 d., penktadienį, 19 val. LMTA vyks kūrybos vakaras, skirtas vienai ryškiausių Lietuvos teatro ir kino asmenybių, aktorei Nelei Savičenko.
Susitikime su žiūrovais Nelė Savičenko dalinsis savo mintimis apie teatrą, kiną, kūrybą ir gyvenimą. Prieš kurį laiką iš Klaipėdos į Vilnių grįžusi aktorė dirba Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Vos per kelerius metus ji sukūrė vaidmenis naujausiuose Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno, Agniaus Jankevičiaus, László Bagossy spektakliuose. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje N. Savičenko užsiima aktyvia pedagogine veikla – būsimiems aktoriams dėsto scenos kalbą. Aktorė pripažįsta, kad darbas su jaunaisiais kūrėjais reikalauja ypatingų pastangų: „Šis procesas yra nuolatinis profesijos ir žmogiškumo testas“.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras skelbia atvirą jaunųjų kūrėjų dramaturgijos idėjų konkursą, kuriam paraiškas galima teikti iki kovo 15 dienos. Dalyvių pateiktas pjesių idėjas vertins kompetentinga komisija, o trims geriausiems autoriams bus suteikta galimybė su garsiais dramaturgais Piotru Gruszczynskiu (Lenkija) ir Sigitu Parulskiu kurti pjesę, vėliau gal išvysti ją Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje. Šių metų konkurso tema – mitas.
Jaunieji autoriai šiemet savo būsimųjų tekstų pagrindu kviečiami rinktis mitą (gr. μύθος, pasakojimas, padavimas) ir pasitelkiant klasikinės literatūros kūrinius ar šiuolaikines mito interpretacijas konstruoti autentišką pasakojimą geriau ar mažiau žinomais siužetais bei plėtoti savo idėją kūrybinėse dirbtuvėse. Rašantiesiems siūloma per konkrečius mitologinius personažus ar žinomų mitų naratyvus perteikti šiandieninės tikrovės atspindį.
„Menų spaustuvės“ projektas jauniesiems menininkams „Atvira erdvė“ skelbia 2016 metų paraiškų priėmimą. Ši debiutuojančių menininkų programa – tai galimybė pristatyti pirmuosius savarankiškus darbus scenos erdvėje ir už jos ribų. Tai proga sukurti pirmąjį šedevrą, tai galimybė klysti, bet ir reta prabanga pasimokyti iš savo klaidų. „Menų spaustuvė“ atvira šiuolaikiškoms, įdomioms, netradicinėms idėjoms ir iki š.m. vasario 22 d. laukia teatro, šokio, objektų, lėlių spektaklių, performanso, multimedijų, tarpdisciplininių menų, spektaklių vaikams, paaugliams, naujojo cirko projektų pristatymų. Atrinktos projektų idėjos bus pristatomos „Menų spaustuvėje“, projektams bus suteikta finansinė, techninė ir administracinė parama.