7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatro anonsai

Šiaulių dramos teatro

Profesinė šventė Valstybiniame Šiaulių dramos teatre

Profesinę šventę Šiaulių teatralai šiemet minės netradiciškai – patys prisimins aktoriaus kelią į sceną ir žiūrovams suteiks galimybę tai patirti. Tarptautinei Teatro dienai ruošiama speciali programa „Teatro pamokos su...“, kuri vyks Valstybiniame Šiaulių dramos teatre balandžio 2 d. 18 val.


    Vakaro programą ruošia visa teatro kūrybinė trupė. Aktoriai scenoje vaidins etiudus, šoks ir dainuos, eksperimentuos ir improvizuos. Visi pasirodymo numeriai bus susiję su teatru, jo istorija, aktoryste, profesijos „perliukais“. Kaip ir dera, netrūks stebuklų, kurie kuriami teatrinėmis priemonėmis. Viską apjungs trys vakaro vedėjai „stebukladariai“. O didžioji vakaro intriga, anot režisieriaus Arvydo  Lebeliūno, bus ta, kad bet kuris atėjęs į šventę galės netikėtai atsidurti scenoje ir patirti tą kelią, kurį aktorius nueina scenoje, patirti, koks galingas yra garsas ir kiek daug gali išmokyti tyla, kurios spengiančio triukšmo kartais nebeįmanoma pakęsti. Kita vertus, žiūrovas yra pati pradžia, jis yra tas, dėl kurio kuriama, stengiamasi, vaidinama, iš jo reakcijų, emocijų, iš to, kaip jis priima tai, kas vyksta scenoje, aktoriai mokosi.   

 

Milda Brukštutė

Lietuviškų spektaklių žemėlapis

Teatro dienai artėjant siūlome apsilankyti teatre

Kaip ir kasmet, pavasario pradžioje paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ nominantai verčia šiek tiek suglumti. Šalia vieno kito lyderio matome nemažai dėmesio nepatraukiančių, ne itin intriguojančių, greit užsimirštančių darbų. Tokiais atvejais kaip tik tada, kai metas džiaugtis, lietuviško (nors iš trijų režisierių šiais metais nominuotas tik vienas lietuvis!) teatro pasaulis pradeda atrodyti kaip reta nykus, pavargęs ir vienodas. Vis dėlto, nors toks sezoninis vertinimas atrodo visai tikslus kad ir kino mene, kur filmai vienas po kito vis keičiasi kino teatrų repertuaruose, jis toli gražu neatspindi tikrosios teatrų padėties. Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios (ir džiaugsmingai, ir ne) trukmės gyvenimą. Tas gyvenimas nuo mūsų vienų ne itin priklauso: negalime jo prikelti kaip knygos ar filmo kada panorėję, negalime jo atsidėti ligai ar pensijai, kai turėsime daugiau laiko. O kartais, nors spektaklį vis dar būna galima pamatyti, tampa aišku, kad jam jau seniai metas nulipti nuo scenos, kad jis – tik pasiklydusi, iš tuštumos baimės gyvenimo įsikibusi šmėkla.

„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
„Eglutė pas Ivanovus“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Karalius Lyras“. D. Matvejevo nuotr.
„Geležis ir sidabras“. D. Labučio nuotr.
„Geležis ir sidabras“. D. Labučio nuotr.
„Pasvydo“. D. Sarapino nuotr.
„Pasvydo“. D. Sarapino nuotr.
„Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
„Visuomenės priešas“. D. Matvejevo nuotr.
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Nuotrauka iš LNDT archyvo
Klaipėdos dramos teatro inf.

Klaipėdos dramos teatre – antroji sezono premjera!


Kovo 17 ir 18 d. 18.30 Klaipėdos dramos teatras kviečia žiūrovus į antrąją sezono premjerą – italų dramaturgo Eduardo De Filippo lyrinę komediją „Kalėdos Kupjelų namuose“. Spektaklio režisierius – teatro Meno vadovas Povilas Gaidys, scenografas – Artūras Šimonis, kompozitorius – Jonas Jurkūnas. Vaidins Klaipėdos dramos teatro aktoriai Vaidas Jočys, Renata Idzelytė, Donatas Švirėnas, Sigutė Gaudušytė, Edvardas Brazys, Liudas Vyšniauskas, Jonas Naujokas, Arnoldas Eisimantas, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė, Alina Mikitavičiūtė, Česlovas Judeikis, Vida Kojelytė, Simona Šakinytė, Linas Lukošius.

 

R. Treigio nuotr.
R. Treigio nuotr.

„Auksinė kaukė“ lietuvių spektakliui

Rusijoje apdovanotas Eimunto Nekrošiaus „Borisas Godunovas“

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Eimunto Nekrošiaus pastatyta eiliuota Aleksandro Puškino tragedija „Borisas Godunovas“ pelnė Rusijos teatro festivalio „Zolotaja maska“ („Auksinė kaukė“) apdovanojimą kaip geriausias 2015 metais Rusijoje parodytas užsienio spektaklis. Šį titulą lietuvių spektaklis pasidalijo su „Ruhrtriennale“ festivalio bei Slovėnijos teatro „Carmina Slovenica“ spektakliu „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“, kurį pastatė Lietuvoje pažįstamas vokiečių kompozitorius ir režisierius Heineris Goebbelsas. Apdovanojimas skiriamas remiantis teatro kritikų apklausa, kurioje dalyvavo penkiasdešimt devyni šiuolaikinio teatro žinovai. Ir „Borisas Godunovas“, ir „Kai kalnas pakeitė savo rūbą“ surinko po 23 balus. „Auksinės kaukės“ bus įteiktos šių metų balandžio 16 d. Maskvoje.

 

„Borisas Godunovas“ 2015 m. spalio mėnesį dalyvavo dviejuose tarptautiniuose Rusijos teatro festivaliuose. Spalio 10 ir 11 d. jis buvo parodytas Maskvos festivalyje „Stanislavskio sezonas“, o spalio 13 ir 14 d. – Sankt Peterburge vykstančiuose „Baltijos namuose“. Siūlome skaitytojams kelias Rusijos teatralų nuomones.

Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.
Povilas Budrys (Jurodivas), Salvijus Trepulis (Borisas Godunovas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Lina Matiukaitė

Muzikinis spektaklis vaikams „Pyp pyp“ apie viską iki galo, bet atvirkščiai

Gero keistuolių draugo Donaldo Bisseto personažai jau ne pirmą kartą svečiuojasi „Keistuolių teatro“ scenoje. Tai turbūt dėl to, jog šio šmaikštuolio kūriniai bėgant metams atskleidžia vis naujų spalvų, kvapų, skonių ir melodijų. Būtent šiuolaikinės melodijos ir garsus „Pyp pyp“ tampa pagrindiniais spektaklio akcentais. 


Rašytojas D. Bissetas (1910–1955) savo kūryba stengiasi aukštyn kojom apversti pasaulį, kuris per jėgą bando mus suvienodinti. Britų kūrėjas, prabilęs „Keistuolių teatro“ lūpomis, pasakoja žiūrovams, kaip svarbu išgirsti vienas kitą, plačiau ir paprasčiau šypsotis bei nors triskart daugiau svajoti. Pirmą kartą svajota apie „Kitą kartą“, o po jo viskas apvirto „Aukštyn kojom“ ir garsiai supypsėjo „Pyp pyp“.

 

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
VMT inf.

Vilniaus mažajame teatre statoma istorinė drama „Marija Stiuart”

Premjera – 2016 m. balandžio 15 ir 16 dienomis

Vilniaus mažajame teatre režisierius Artūras Areima  repetuoja klasikinę Frydricho Šilerio dramą, paremtą istorine medžiaga „Marija Stiuart“. Dramoje „Marija Stiuart” – dviejų garsių karalienių – Škotijos Karalienės Marijos Stiuart ir Anglijos Karalienės Elžbietos epocha, paveikslai ir konfliktas.  


Anglijos Karalienė (Elžbieta Latėnaitė)  po devyniolikos įkalinimo metų  nuteisia Mariją Stiuart (Indrė Patkauskaitė) mirties bausme. Žiaurų nuosprendį ši priima oriai. Mirties nuosprendis jos nepažemina, o išvaduoja iš aistrų, egoistinių troškimų, tampa jai pergale ir dovana. Atgailaujanti dėl praeities nusikaltimų, priėjusi išpažinties, ji tampa dar stipresne ir didingesne. „F.Šileris kalba, kad ir sunkiausiomis akimirkomis reikia išlikti oriu žmogumi. Kai žmogus oriai miršta, tada jaudina mirtis“, – sako režisierius.  „Marija Stiuart  atstovauja žmogų, žmogiškumą. Ji jau supratusi žmogiškumo esmę ir prasmę, skirtingai negu  Elžbieta, kuri yra gyvenimo kalinė, nepilnavertiškumo kompleksų supančiotas žmogus, kuriam prieš valią uždedama karūna. Ji pavydėjo Marijai grožio, laisvės, gyvenimo, dėmesio.  Man jos – ne karalienės, o žmonės“.  

 

Spektaklio „Marija Stiuart” repeticija. L. Vansevičienės nuotr.
Spektaklio „Marija Stiuart” repeticija. L. Vansevičienės nuotr.
Rengėjų inf.

Pristatomas dvikalbis „Lietuvos teatro biuletenis“

Vasario pabaigoje pristatytas naujausias Lietuvių teatro agentūros projektas – elektroninis žurnalas „Lietuvos teatro biuletenis“. Scenos menams skirtoje internetinėje platformoje apžvelgiamos naujos Lietuvos teatro tendencijos, nagrinėjamos aktualios scenos menų problemos, dalijamasi pokalbiais su netikėtais pašnekovais ir kritinėmis profesionalų įžvalgomis. „Lietuvos teatro biuletenis“ publikuojamas lietuvių ir anglų kalbomis – taip siekiama skatinti informacijos apie lietuvių teatrą sklaidą užsienyje bei ketinama su užsienio teatro aktualijomis supažindinti Lietuvos teatro bendruomenę.

 

Milda Brukštutė

Išsprūstančios temos

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Šauktiniai“ Vilniuje

Eidama į Klaipėdos jaunimo teatro spektaklius būnu nusiteikusi lengvam, bet vis dėlto sunkiai įveikiamam žanrui. Valentino Masalskio suburtas ir įkvėptas teatras linkęs visa širdimi atsiduoti šioje aplinkoje gana smarkiai mistifikuotam reiškiniui – temai. Tai, deja, nereiškia, kad spektakliui pasirinkta tema būna iš įvairiausių kampų apsvarstoma, kad į ją kaip reikiant įsigilinta, kad ji po ilgos šių kūrėjų analizės sužiba bent jau eiliniam žiūrovui dar neregėtomis spalvomis. Ne, pasitelkiama kiek kitokia taktika: KJT griebia pasirinktą temą tiesiai už ragų ir tampo ją po sceną pirmyn atgal iki visiško išsekimo. Tam, kad būtų išpūstas didžiulis burbulas, čia užtenka vienos menkutės mintelės bei ją iliustruojančios idėjos. Šis pradinis įnašas apkaišiojamas isteriškomis emocijomis, komiškomis aplinkybėmis, tai šį, tai tą pabrėžiančiais riksmais ir visa jungiančia buitimi.

 

Ne išimtis ir praėjusią savaitę Vilniaus „Menų spaustuvėje“ parodytas naujausias KJT darbas – Pauliaus Pinigio režisuotas spektaklis „Šauktiniai“. Jau pačiu pavadinimu buvo žadėta gilintis į spaudoje dar visai neseniai nuvilnijusį tautos gynėjų klausimą. Su tokia informacinių straipsnių antraštes atliepiančia tema galimi trys keliai – suskambėti aktualiai, konjunktūriškai arba nuvalkiotai. Dėl to, kad kūrinio bendraautoriais buvo skelbiama organizacija „Naujasis tautos balsas“, o jos atstovas Arvydas Kevelinskas postringavo apie poreikį ir puikią galimybę informuoti visuomenę, ir todėl, kad ne itin atidžiai skaitydama nepastebėjau akivaizdžios (kaip kad dabar atrodo) ironijos, spėjau, kad teks susidurti su antruoju, konjunktūriniu variantu.

Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Šauktiniai“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Darbymečio betvarkė

Stalo teatro spektaklis „Dvi sesutės per lieptelį“

Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių – japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia – japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.

 

Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?

„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
LNDT inf.

Naujas LNDT spektaklis „Laimingasis princas“ – apie grožį ir pasiaukojimą

Jaunas režisierius, Gintaro Varno mokinys Povilas Makauskas pradėjo kurti antrąjį spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Balandžio 9 dieną LNDT Mažojoje salėje numatyta jo režisuoto spektaklio „Laimingasis princas“ (Oscaro Wildeʼo to paties pavadinimo pasakos motyvais) premjera.


„Spektaklio turinys kvies susimąstyti apie grožio prigimtį ir likimą. Šios filosofinės, alegorinės pasakos pagrindinės temos – tai grožio netektis, platoniška meilė, pasiaukojimas. Oscaras Wildeʼas gina nesavanaudiškus ir kitiems gerą teikiančius poelgius, mus tobulinančias vertybes. Jo itin estetiškai išrankus pasaulėvaizdis, talpinantis meilės ir netekties, amžinybės ir mirties, turto ir skurdo kontrastus, atveria pasaulį kaip teatrą, kurio pasakojimo centre atsiduria stebuklinga skulptūros ir paukščio kelionės į pomirtinį pasaulį paslaptis. Kurdami spektaklį apmąstome ribų neturintį pagrindinių personažų pasiaukojimą, permąstome grožio, gėrio ir teisingumo idėjas. Grožis ir jo apraiškų paieška – mūsų stipriausias teatrinis burtas. „Laimingasis princas“ – tai magijos manifestacija prieš šiandienos geležies amžių“, – sako Povilas Makauskas. 

 

Režisierius Povilas Makauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Režisierius Povilas Makauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
  < PUSLAPIS IŠ 335  >>> Archyvas