Aktorės Viktorijos Kuodytės personažai
Ar gali aktorius būti toks universalus, kad kurdamas skirtingus personažus gebėtų paslėpti asmenybės savitumą? Šią sekundę pasakyčiau, kad ne. Paklausta apie mėgstamiausius Lietuvos teatro aktorius ir mintyse juos vardydama svarsčiau, už ką juos taip mėgstu. Supratau, kad iš tiesų universaliai persikūnyti sugeba tik beveidžiai iš „Sostų karų“, o universalus aktorius – tai profesionalas, gebantis vystyti vaidmenis įvairiomis formomis ir aplinkybėmis, drauge išlaikydamas kai ką specifiška, atpažįstama keliuose spektakliuose. Tai žmogus, dėl kurio darbo kokybės, dar nematęs spektaklio, gali būti 99 proc. tikras (kaip ir dėl to, kad kada nors pasitaikys 1 proc. išimtis).
Tokia neromantiška įžanga į pamąstymus apie Viktorijos Kuodytės vaidmenis. Aktorės, kuri niekada nepriklausė vienam teatrui, tačiau tam tikra prasme yra „priklausiusi“ dviem režisieriams. Karjeros pradžioje – Eimuntui Nekrošiui, su kurio spektakliais apkeliavo pasaulį; vėliau tapo beveik neatsiejama Gintaro Varno spektaklių dalimi. Du scenos meistrai, ir nė vieno jų negalėtum pavadinti labiau Kuodytės režisieriumi. Nekrošiui reikėjo nežemiško trapumo; Varnas trynė poeziją ir skyrė aktorei žemiškų aplinkybių žlugdomus, tačiau beviltiškai į svajones ar negrįšiančią praeitį įsikibusius personažus. Šių periodų sankirtos metu, po Varno režisuotos „Portijos Koglen“ 2002-aisiais, Rasa Vasinauskaitė rašė, kad Viktorija Kuodytė, „regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos“.








Gegužės 24, 25 ir 26 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“ premjera. Anot pjesės autoriaus, šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Carsteno Brandau, tai „gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“. Spektaklio režisierė – Giedrė Kriaučionytė, scenografas – Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas – Antanas Dubra, kompozitorė Karolina Kapustaitė, spektaklyje vaidins aktoriai Jovita Jankelaitytė, Marius Čižauskas ir Kirilas Glušajevas. Apie būsimą spektaklį teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbasi su spektaklio kūrėjais.




„Kreida“ Lietuvos rusų dramos teatro „Erdvėje A-Z“
Teisiškai dvyliktos klasės mokinių daugumą sudaro pilnamečiai piliečiai, ne tik besimokantys mokykloje, bet ir joje balsuojantys per rinkimus, – prieš įstatymą jie yra lygūs su savo tėvais ir mokytojais. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Erdvėje A-Z“ – klasė su šešiais vienviečiais suolais ir mokytojo stalu, pagamintais iš perdirbtų medžio drožlių. Lentos vietoje – stiklas, iš kitos pusės uždengtas baltomis žaliuzėmis. Joms tarsi uždangai prasiskleidus už stiklo atsiveria kita erdvė, kurioje mirgant rožinei „strobo“ šviesai pagal klubinę muziką šoka ir linksminasi spektaklio „Kreida“ veikėjai. Tačiau netrukus jie grįš į jau išaugtus mokyklos suolus.
Spektaklis užbaigė LRDT projektą „Mokyklinė drama“, kuriame lietuvių ir rusų mokyklų mokiniai, aktoriai bei dramaturgai dalijosi patirtimi ir kūrė trumpas pjeses. Projekte dalyvavęs dramaturgas Mindaugas Valiukas parašė pjesę „Kreida“, kurioje gausu dramatiškų ir komiškų scenų iš šiuolaikinių dvyliktokų ir jų tėvų gyvenimo. Kūrinį į rusų kalbą vertė aktorius Telmanas Ragimovas ir Olga Topunova, šiuolaikinę jaunimo kalbą papildydami įtikinamu slengu. „Kreidos“ veikėjai nuolat patenka į moralinio pasirinkimo situacijas: ar daryti smulkų nusikaltimą su bendraamžiais? Ar pasiduoti vyresnybės spaudimui ir nekreipti dėmesio į korupciją? Ar nutylėti savo poziciją dėl darbo vietos išsaugojimo? Ar palaikyti nesąžiningą kitų elgesį su aplinkiniais?








Šiandien išaušo penktoji tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis '18“ diena. Prasidėjęs įspūdingu atidarymu ir visus sužavėjusiais talentingų choreografų pasirodymais, festivalis ir toliau kausto dėmesį. Antradienio ir trečiadienio vakarai skirti dviem ypatingiems šokio spektakliams – svečių iš Kanados ir Belgijos darbams. Tai – Claros Furey ir Peterio Jaško „Nesusiję pasakojimai“ bei Florencios Demestri ir Samuelio Lefeuvre'o „Le Terrier“.
Antrąjį tarptautinį Klaipėdos teatro festivalį TheATRIUM pradės ir užbaigs koncertai – tai jau tampa festivalio tradicija. Šiemet festivalį atidarys pasaulinę šlovę pelnęs italų duetas „Musica Nuda“.
Yanos Ross „Lėlių namai“ Švedijoje
Londono karališkojo Holovėjaus koledžo Dramos, teatro ir šokio katedros dėstytojo Bryce’o Lease’o straipsniai apie šiuolaikinį teatrą publikuojami pripažintuose scenos menų leidiniuose. Autorius ypač domisi šiuolaikiniu Lenkijos teatru. Lease’o tyrimų sritys – kultūrinė atmintis, politika, besikuriančios demokratijos, nacionalizmas, mažumų bendruomenės, lytiškumas, seksualumas bei kultūros geografija. Bryce’o Lease’o recenziją vertė Alma Braškytė.








Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“
Balandžio 16–22 d. vyko ketvirtasis „Dramokratijos“ festivalis. Jo pradininkės Gabrielės Labanauskaitės žodžiais, sukurtos ir atrinktos pjesės – ne baigtinis rezultatas, o nuolatinis procesas. Taip, aštuonias skaitytas pjeses tikrai galima pavadinti darbiniais projektais, kuriuos reikėtų šlifuoti.





Vilniaus mažajame teatre rengiamasi premjerai „Manno laimė“. Režisierė Gulnaz Balpeisova kviečia į naujausią savo spektaklį pagal vokiečių rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato Thomo Manno noveles.
Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“
Naujasis Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ kalba apie paauglystės problemas. Pastaruoju metu ši tema visuomenėje sulaukia nemažai dėmesio – socialiniuose tinkluose skamba „Jaunimo linijos“ inicijuota „Begėdžio“ akcija, apie sunkumus, kylančius bandant „suaugti“, kalba vis daugiau populiariosios kultūros atstovų. Kižaitė į paauglystėje kylančias problemas pažvelgė jautriu kūrėjos žvilgsniu ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atskleidė ypatingo žmogaus gyvenimo tarpsnio skaudulius bei aktualijas.
Kalbėti apie paauglius sunku. Baisu atrodyti atsilikusiam, senamadiškam. Baisu jų nesuprasti ar vertinant žvelgti į jų išgyvenimus. Galbūt todėl paaugliams skirti spektakliai nėra dažni Lietuvos teatre. O ir žiūrovus pasiekiančiuose kūriniuose nesunku pajusti aiškią distanciją tarp pamokslaujančio kūrėjo ir maištaujančio paauglio (tiek veikėjo, tiek žiūrovo). Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ kūrėjams šių dalykų pavyko išvengti. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę kūrė remdamasi konkrečiomis jaunuolių patirtimis. Ji įsitraukė į „Vaikų linijos“ interneto svetainėje esantį paauglių forumą „Diskutuok su bendraamžiais“, ten susipažino su tikromis (tačiau anonimiškomis) paauglių patirtimis ir išgyvenimais. Pjesės autentiškumas leido scenoje kurti nesunkiai atpažįstamas situacijas, su kuriomis lengva tapatintis.








„Roberto Zucco“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Žiaurumas neteko savo statuso. Jis tapo tik dar viena priemone, padedančia patenkinti nenumaldomą geismą, užpildyti tuštumą, liekančią po eilinio vienkartinio malonumo. Herojaus statusą įgauna antiherojai, prostitučių, sutenerių ir nusikaltėlių kvartalas tampa ramiausia miesto vieta, broliai parduoda mylimas seseris, meilės nebėra – iš jos likęs tik kūniškas geismas. Ultravioletinės Mažosios Čikagos ir jos paribių sąstingį išjudina ultražiaurumas.







