„Pamišėlis“ Oskaro Koršunovo / Vilniaus miesto teatre
Ant OKT studijos sienos kabo trofėjiniai ragai. Prie tokių derėtų medžiu apmuštos užmiesčio namo sienos ir grindys, girgždančios nuo savo ginklus medžioklėje pasiruošusių išbandyti vyrų žingsnių. Atvirkščiai pakabinti gyvūno ragai spektaklyje „Pamišėlis“ yra vienas iš vyriško pasididžiavimo atributų.






Pagrindinė tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis '18“, kuris vyks gegužės 4–13 d., žvaigždė – Belgijos trupė „Les ballets C de la B“ ir jos į Vilnių atvežamas spektaklis „nicht schlafen“. Britų dienraštis „The Guardian“ šią trupę vadina vienu įtakingiausių šokio teatrų pasaulyje, o „Evening Standard“ spektaklio choreografą Alainą Platelį apibūdina kaip „neįprastumo meistrą“



Balandžio 29-ąją, minint Tarptautinę šokio dieną, sostinės „Menų spaustuvėje“ klaipėdiečių šokio teatras „PADI DAPI Fish“ pristatys naujausią premjerą jaunimui (12+) „Mano Piteris Penas“. Scenoje kartu su kolegomis pasirodys ir mažiau nei prieš metus teatro gretas papildę šokėjai Gintarė Marija Ščavinskaitė ir Nielsas Claesas (Niels Claes), kurie už pasirodymą spektaklyje „Aside“ šiemet buvo apdovanoti „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Sakoma, kad, jei yra gerų dalykų, kuriuos lėmė Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai, – tai daugybė talentingų „prarastosios kartos“ rašytojų, kurių skaudžios patirtys atsidūrė XX amžiaus labiausiai vertinamos literatūros centre. Tik vargu, ar surastume kitą tokį romaną, kuriame apie karą būtų kalbama taip satyriškai, kaip tai daroma čekų rašytojo Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiuose“. Šis romanas pasaulinės literatūros kontekste laikomas vienu pirmųjų antikarinės literatūros kūrinių. Hašeko Šveikas – naivus kareivis, geraširdis idiotas, kurio ištartose frazėse atsiskleidžia beprasmis, tragiškas, o kartu komiškas ir absurdiškas kariuomenės ir paties karo pasaulis.
Vyčio Jankausko šokio teatras, neseniai atšventęs kūrybinės veiklos 20-ąjį jubiliejų atgaivino ir į teatro repertuarą sugrąžino 2010 metais sukurtą ir „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuotą spektaklį „Liepsnos virš šaltojo kalno“. Tai nauja šokio spektaklio redakcija/versija su nauja atlikėjų sudėtimi – spektaklyje šoka Marius Pinigis, Lina Puodžiukaitė ir Giedrė Kirkilytė. Atgaivintas spektaklis atkeliauja į Kauną ir balandžio 27 d. 19 val. Kauno kultūros centre „Tautos namai“ bus pristatytas kauniečiams ir miesto svečiams.
„Liepsnos virš šaltojo kalno“ – tai spektaklis apie sienas, išorines ir vidines, tikras ir menamas. Apie sienas, kurios teikia atramą ir saugų prieglobstį, sienas, kurios riboja mūsų siekius ir skatina nusivylimą bei kapituliaciją ir tuo pačiu apie sienas, kurios gali tapti mums atspirtimi judėjimui į nepažintus horizontus.
Williamo Shakespeare'o sonetai šiandien – po 400 metų kelionės – įgauna kur kas didesnę prasmę, nes jie yra užkoduotos pranašystės ateičiai. Kokie buvo Shakespeare'o personažai ir kuo jie skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių? Kaip jie mąstė, elgėsi, atrodė ir kokios buvo jų vertybės? Net prabėgus 400 metų jie buvo tokie pat kaip mes. Vienintelis skirtumas yra tai, kad anksčiau žmonės su savimi kiekvieną dieną nešiodavosi maldaknyges, o šiuolaikiniai žmonės su savimi nešiojasi telefonus. iPhone ir Samsung yra naujasis šiuolaikinių žmonių tikėjimas. Kaip sakė profesorius Leonidas Donskis, Shakespeare'ą žmonės skaitė, skaito ir skaitys net po 200 metų, nes sonetai atveria duris į nežinomybę, o Shakespeare'as visuomet buvo moderni figūra, galinti nustebinti net pačius didžiausius avantiūristus.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre prasidėjo naujo spektaklio 4–7 metų vaikams repeticijos. Premjerą apie draugystę ir mokymąsi priimti kitaip mąstančius „Trijulis aukštyn kojom“ kuria režisierė Giedrė Kriaučionytė ir žiūrovams ją pristatys jau gegužę. Tai yra LNDT vykdomos Jaunųjų kūrėjų programos dalis.
Dar kartą apie Árpádo Schillingo spektaklį „Autonomija“
„Būtent iš pagarbos žiūrovui Brechtui gimė atsiribojimo idėja, nes atsiribojimas yra kvietimas sustoti. Atsiribojimas nutraukia, įsiterpia, iškelia kažką į šviesą, priverčia pažvelgti dar kartą. Atsiribojimas pirmiausia yra raginimas žiūrovui mąstyti pačiam ir jausti vis didesnę atsakomybę, suvokti ir priimti scenos gyvenimą tik tada, kai šis įtikina jį.“ Šis Peterio Brooko aprašytas Bertolto Brechto teatro santykis su žiūrovu tinka ir Árpádo Schillingo kūrybai, aktorių ir žiūrovą traktuojančiai kaip savotiškus spektaklio bendrininkus ar sąmokslininkus. Tačiau teatras, veikiantis per (nebūtinai saugų) atstumą, kai aktoriai atsiriboja nuo personažų, o žiūrovai – nuo spektaklio, aktorių ir personažų, dar toli gražu nereiškia atsiribojimo nuo paties teatro.








Gretos Grinevičiūtės spektaklis „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“
Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ – pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.
Vilniaus mažasis teatras rengiasi dar vienai sezono premjerai „Manno laimė“ pagal Thomo Manno noveles. Tai bus spektaklis pagal vokiečių rašytojo ir kritiko, Nobelio literatūros premijos laureato Thomo Manno noveles. Spektaklio režisierė Gulnaz Balpeisova naujausiu savo spektakliu kalbės apie meilę, laimę, draugystę, tikėjimą. Bet labiausiai – apie gyvenimą ir šviesų kelią į mirtį. Premjera – gegužės 3-4 dienomis.