7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Žemė ir poezija

Aktorės Viktorijos Kuodytės personažai

Aušra Kaminskaitė
Nr. 19 (1256), 2018-05-11
Teatras
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.

Ar gali aktorius būti toks universalus, kad kurdamas skirtingus personažus gebėtų paslėpti asmenybės savitumą? Šią sekundę pasakyčiau, kad ne. Paklausta apie mėgstamiausius Lietuvos teatro aktorius ir mintyse juos vardydama svarsčiau, už ką juos taip mėgstu. Supratau, kad iš tiesų universaliai persikūnyti sugeba tik beveidžiai iš „Sostų karų“, o universalus aktorius – tai profesionalas, gebantis vystyti vaidmenis įvairiomis formomis ir aplinkybėmis, drauge išlaikydamas kai ką specifiška, atpažįstama keliuose spektakliuose. Tai žmogus, dėl kurio darbo kokybės, dar nematęs spektaklio, gali būti 99 proc. tikras (kaip ir dėl to, kad kada nors pasitaikys 1 proc. išimtis).

 

Tokia neromantiška įžanga į pamąstymus apie Viktorijos Kuodytės vaidmenis. Aktorės, kuri niekada nepriklausė vienam teatrui, tačiau tam tikra prasme yra „priklausiusi“ dviem režisieriams. Karjeros pradžioje – Eimuntui Nekrošiui, su kurio spektakliais apkeliavo pasaulį; vėliau tapo beveik neatsiejama Gintaro Varno spektaklių dalimi. Du scenos meistrai, ir nė vieno jų negalėtum pavadinti labiau Kuodytės režisieriumi. Nekrošiui reikėjo nežemiško trapumo; Varnas trynė poeziją ir skyrė aktorei žemiškų aplinkybių žlugdomus, tačiau beviltiškai į svajones ar negrįšiančią praeitį įsikibusius personažus. Šių periodų sankirtos metu, po Varno režisuotos „Portijos Koglen“ 2002-aisiais, Rasa Vasinauskaitė rašė, kad Viktorija Kuodytė, „regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos“.

 

Pastaruosius keletą metų pavadinčiau trečiuoju Kuodytės teatrinės kūrybos etapu, kai ji yra labiau nepriklausoma, nei buvo kada nors anksčiau. Šiandien jos niekas nepriskirtų konkrečiam režisieriui, Lietuvoje ji kuria vaidmenis pasaulinio lygio meistrų – Krystiano Lupos, Árpádo Schillingo, Eimunto Nekrošiaus, Kirsten Dehlholm spektakliuose. Ir tai po 16 metų pagrindžia anksčiau cituotus žodžius – Kuodytė neturi sceninio tipo, įvaizdžio, teatro mokyklų bruožų. Paradoksalu, kad niekada nesimokiusi Tolimųjų Rytų mokykloje aktorė, regis, įtvirtina vieną pagrindinių jos principų – tobulai įvaldyti techniką, o tada viską užmiršti ir vaidinti taip, kaip pačiai norisi.

 

Ne veltui paminėjau Nekrošiaus ir Varno periodus: tai, kokią Kuodytę matome scenoje šiandien, išugdė ir skirtingi šių režisierių reikalavimai moterų personažams. Žemiška ir poetiška pačia plačiausia prasme Kuodytė pasiduoda įvairiausių formų režisūrai, kiekvienąkart sukurdama aiškią savo personažo poziciją, kuri spektaklio sėkmės atveju papildo prasmes bei kuria savitas, savarankiškas, dažnai pastebimas tik žiūrovui sąmoningai sutelkus dėmesį į jos personažą. Ana Krystiano Lupos režisuotoje „Didvyrių aikštėje“, regis, tvirtai pastatyta ant žemės – ne valdinga, tačiau iš prigimties ir dėl poreikio nepaprastai stipri moteris. Iš jos išsprūsta tik tos emocijos, kurias ji pati nori rodyti, arba tos, kurių jau niekaip nebegali suturėti. Anos refleksas – mąstyti, ir „Didvyrių aikštėje“ tam skiriama pakankamai laiko. Vis dėlto daugybė ženklų byloja apie viduje šokčiojančias emocijas, kurias tramdyti moteris turbūt pripratusi nuo vaikystės, – išsilavinimas ir geras auklėjimas suformavo Anos laikyseną, su kuria ji žengia į sceną. Anos charakteryje žemė laimi prieš poeziją.

 

Antrą tašką žemei pelno „Terapijų“ (rež. Kirilas Glušajevas) Aldona. Iš pradžių keista stebėti Kuodytę, atliekančią šį vaidmenį, kuris pasižymi jos personažams paprastai nebūdinga nuoširdžia šiluma. Net Gineverė Varno „Nusiaubtoje šalyje“, kurią, regis, matėme pačiose intymiausiose jos gyvenimo akimirkose, buvo gana santūri ir atsiribojusi nuo kitų veikėjų (karalienė vis dėlto). O Aldonos vaidmeniu aktorė, atrodo, braukia tai, ką iki tol buvo galima laikyti jos prigimtiniais aktoriniais savitumais, ir tampa bene globėjiškiausia bei optimistiškiausia moterimi onkologinių ligų palatoje. Kuodytę dažniau norisi tapatinti su tikslumu: griežti veido bruožai, konkretūs judesiai, aiškus personažo veiksmų piešinys, techniška nuotaikų kaita. Todėl lygi ir lyrinė Aldonos linija bei empatiška kitų moterų savijautai veikėja iš pradžių atrodo neįprastai saldžiai. Ilgainiui, pažinus jos istoriją ir stebint, kaip atidžiai personažas ir pati aktorė įsiklauso į veiksmą scenoje, vaidmuo harmoningai įsilieja į vaizduojamas aplinkybes. Kol kas neteko matyti žemiškesnio Kuodytės personažo – viskas jame itin gyvenimiška, reakcijos atsiranda čia ir dabar, joms, regis, įtakos nedaro nei personažo priešistorė, nei ateities tikslai. Pati aktorė greičiausiai puikiai supranta tiek priešistorę, tiek tikslus, nes Aldonos personažas vientisas ir jos linijoje alogizmo pastebėti neteko. Tačiau ji, kaip ir kitos spektaklio moterys, tampa keleto idėjų įkūnijimu, asmeninio gyvenimo iškarpa. Ir tai aktorė kuria realistiškiau nei bet kur kitur.

 

Bado Meistras Nekrošiaus spektaklyje „Bado meistras“, be abejo, patenka į poezijos kategoriją. Pats personažas yra metafora kūrėjo, visą gyvenimą paskyrusio savo dievinamo meno kūrybai ir negebančio susitaikyti, kai jo kuriamas menas visuomenei tampa nebeįdomus ir nebesuprantamas. Siužeto požiūriu Bado Meistras beveik neveikia. Veikia aplinka, kurią jis stebi ir apie kurią pasakoja. O Kuodytė scenoje veikia nepaprastai daug – vien spektaklio pradžioje Meistras keliolika kartų skelbia „vakarienė paruošta“, kaskart keisdamas pranešimo intonaciją ir nuolat likdamas nepatenkintas. Pagrindinė siužeto linija – nuolatinis svyravimas tarp didžiavimosi savo pasiekimais ir nusivylimo didėjančiu aplinkinių abejingumu. Būtent aktorė kuria praktiškai visą scenos dramaturgiją, kurią tik lengvai papildo trys aktoriai vyrai bei scenografijos detalės. Kuodytės judėjimas – ženklų rinkinys, o ne tiesioginė kalba. Todėl Bado Meistras, priešingai nei anksčiau minėtos Ana ir Aldona, yra idėja, o ne kūnas. Ir čia būsenų bei vidinės motyvacijos kaita vaidina kur kas svarbesnį vaidmenį nei pauzės, kurių metu galima atidžiau pažvelgti į scenoje matomą žmogų.

 

Kuodytės personažą Árpádo Schillingo spektaklyje „Autonomija“ taip pat priskirčiau poezijos kategorijai: kaip ir Bado Meistras, Viktorija pirmiausia yra idėjinis personažas. Veikdama žemiškomis vertybėmis besivadovaujančioje šeimoje, kurios dauguma narių yra nutolę nuo to, ką pavadintume normalumu, Viktorija beveik nekuria santykių su kitais personažais – ji pati įkūnija tuos santykius. Ji veikia savarankiškai, visiškai nekalba (tik dainuoja, nes itin retai pasitaiko spektaklių, kuriuose Kuodytė nedainuotų; negana to, dainų scenos paprastai tampa jos arba kito personažo lūžio tašku), tačiau stebint jos vienos kuriamą žmogaus pasaulį galima perskaityti šeimos ligas bei nuspėti jos ateitį – nes juk būtent tokį vaiką, susirūpinusį vien tuo, ko jis dabar užsimano, ši šeima paliks kurti ateities. Vaiką, kurio aplinkinis pasaulis visiškai nejaudina, kuris nesuvokia savo poveikio kitiems žmonėms ir tyliai, ramiai bei užtikrintai padaro tai, kas jam tuo metu šauna į galvą.

 

Tam tikra žemės ir poezijos sankirta tapo Sofijos personažas Kirsten Dehlholm režisuotame spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“. Astridos Lindgren pasaka neišvengiamai diktuoja ne tik fantastinę nuotykių atmosferą, bet ir alegorinius personažus (iš kurių galima išskirti nebent Skrebutį Liūtaširdį), o spektaklio režisierė įstatė aktorius į techniškai itin tikslias formas. Todėl sunku spektaklyje stebėti Viktoriją Kuodytę, kurios energija ir logikos vedimo poreikis bando išsiveržti, bet yra nuolat stabdomi statiškos kūno padėties. Atrodo, tarsi neturėdama galimybės savęs atskleisti kūnu aktorė bando tai padaryti balsu, tačiau pernelyg didelė intonacijų amplitudė skamba lyg panika, nežinant ko griebtis. Tai įrodo, kad Kuodytei gyvybiškai svarbi išsami personažo analizė ir jo turinio neužgožianti forma. Tiesa, ir „Bado meistre“ egzistuoja konkrečios formos, tačiau jos kur kas mažiau veržia aktorę, privalančią ne aklai atlikti judesius, bet kurti istorijas neperžengiant tų formų ribų.

 

Du dalykai sieja turbūt visus Kuodytės vaidmenis. Pirmiausia – nepaprastas personažų vienišumas. Netgi siužetiškai – nė vienas jų neturi į ką atsiremti. Anos šeima nepasižymi tarpusavio empatija, nors gali ilgai svarstyti (arba tiesiog tylėti, kaip jos sesuo Olga) filosofinėmis ir visuomeninėmis temomis. Bado Meistro vienišumas akivaizdus – tai žmogus, kuris, be savo meno, nieko kito neturi ir nepageidauja, nebent tik įvertinimo. Netgi ankstesniuose spektakliuose – „Nusiaubtoje šalyje“ ar „Muzikoje 2“ (rež. Audronis Liuga) – vienišumas buvo ryškus. Gineverė myli ir yra mylima dviejų vyrų, tačiau visi trys skaudina vienas kitą, suvokdami, kad objektyvios išeities iš padėties nėra, tad viskas priklauso nuo asmeninio kiekvieno žmogaus pasirinkimo – niekas negali nieko patarti. „Muzikoje 2“ Kuodytės Ji ir vienintelis scenos partneris Povilo Budrio Jis susitinka iš dalies dėl to, kad nebegali pakelti po skyrybų kankinančios vienatvės. Visą spektaklio laiką jie užsidaro, atsiveria, prasilenkia, kol pagaliau atranda vienas kitą iš naujo, tačiau tik pačioje spektaklio pabaigoje.

 

Su vienišumu susijęs ir antrasis personažus vienijantis dalykas – paslaptis. Visi Kuodytės personažai nuo žiūrovų kažką slepia. Galbūt tai lemia pačios aktorės mintyse kuriama istorija, kuri nebūtinai sutampa su režisierių diktuojamomis personažo motyvacijomis, tačiau jai pačiai paaiškina jos veiksmus scenoje. Aldona tik probėgšmais pristato situaciją savo šeimoje: vyras suprato, kad yra gėjus, o sūnus ne itin domisi, kuo ir kaip gyvena jo mama. Emocijas ji slepia pati nuo savęs, bandydama įsiteigti, kad visa tai normalu – tokie tie žmonės ir toks gyvenimas. Viktorija pati yra didžiausias „Autonomijos“ slėpinys, atveriantis žiūrovams milžinišką erdvę interpretacijoms ir nė vienos nediktuojantis kaip teisingesnės. Gineverės jausmai nesuvokiami niekam, nors gali pasirodyti, kad viskas aišku: ji jaučia aistrą Lancelotui ir prieraišumą bei pagarbą Artūrui. Štai čia susikuria paslaptis: Gineverė nėra tokia lengvabūdė, kad iš jos tikėtumeisi paklydimo, ji nuoširdžiai atsidavusi abiem vyrams. Narsios ir tyros širdies moteris pasiduoda aistrai, o vėliau už tai atgailauja, neleisdama objektyviai jos pasmerkti ar išteisinti.

 

Viktorija Kuodytė yra scenos partnerė, atidžiai įsiklausanti į tai, ką kalba ir atveria greta esantys aktoriai, ji negaili jiems savo energijos. Tačiau į akis krinta jos savarankiškumas ir polinkis savo personažams (ir personažais) kurti atskirus pasaulius. Matyt, tai ir lemia jų vienišumą bei paslaptingumą – dalį personažo aktorė visuomet pasilieka sau. Todėl jokių galutinių išvadų apie Kuodytės personažus būti negali.

 

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Mikulionytė (Olga) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Mikulionytė (Olga) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Aldona) spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Aldona) spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodyte spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodyte spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodyte ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodyte spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodyte spektaklyje „Autonomija“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė (Sofija) spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė (Sofija) spektaklyje „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Muzika 2“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Muzika 2“. D. Matvejevo nuotr.