Ödöno von Horvátho „Vienos miško pasakos“ – tai kandi mažosios Vienos buržuazijos (Kleinbürgertumo), padariusios didelę įtaką Veimaro respublikos žlugimui ir tuo pačiu nacionalsocializmo bangai tarpukariu [1], reprezentacija. Vilniaus Valstybiniame jaunimo teatre rodytoje Yanos Ross pjesės adaptacijoje provokuojančiai sugretintas Pirmojo pasaulinio karo pralaimėjimas, po jo sekusi visuotinė neviltis, pažeminimas, ir „pergalingas“ Lietuvos nepriklausomybės atgavimas 1991-aisiais. Laimėjimo ir pralaimėjimo dvilypiškumai, įrėminantys originalų tekstą, išbandomi būtent šiomis kultūrinėmis sąlygomis. Horvátho veikėjai austrai tvirtina, esą iki pergalės Pirmajame pasauliniame kare jiems pritrūko vos dviejų savaičių – panašiai ir Robertas („Kapitonas“) Ross adaptacijoje teigia, jog, jei nepriklausomybė būtų buvusi paskelbta šiek tiek vėliau, jis būtų spėjęs garbingai baigti tarnybą sovietų kariuomenėje. Tuo pat metu našlė Valerija (Valerie) sušunka, kad, tik šaliai atgavus nepriklausomybę, ji pagaliau tapo turtinga. Taigi, Ross jau nuo pat pradžių siūlo į nepriklausomybę ir jos socialines pasekmes žvelgti iš skirtingų pusių, sudarančių platų (ir dažnai nevienareikšmį), tiek laimėtojus, tiek akivaizdžius pralaimėtojus apimantį spektrą.
Yanos Ross „Lėlių namai“ Švedijoje
Londono karališkojo Holovėjaus koledžo Dramos, teatro ir šokio katedros dėstytojo Bryce’o Lease’o straipsniai apie šiuolaikinį teatrą publikuojami pripažintuose scenos menų leidiniuose. Autorius ypač domisi šiuolaikiniu Lenkijos teatru. Lease’o tyrimų sritys – kultūrinė atmintis, politika, besikuriančios demokratijos, nacionalizmas, mažumų bendruomenės, lytiškumas, seksualumas bei kultūros geografija. Bryce’o Lease’o recenziją vertė Alma Braškytė.