7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paauglystės kosmosas ir „kosTmUsas“

Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“

Justina Daugalaitė
Nr. 18 (1255), 2018-05-04
Teatras
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.

Naujasis Eglės Kižaitės režisuotas spektaklis „Lė-kiau-lė-kiau“ kalba apie paauglystės problemas. Pastaruoju metu ši tema visuomenėje sulaukia nemažai dėmesio – socialiniuose tinkluose skamba „Jaunimo linijos“ inicijuota „Begėdžio“ akcija, apie sunkumus, kylančius bandant „suaugti“, kalba vis daugiau populiariosios kultūros atstovų. Kižaitė į paauglystėje kylančias problemas pažvelgė jautriu kūrėjos žvilgsniu ir Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje atskleidė ypatingo žmogaus gyvenimo tarpsnio skaudulius bei aktualijas.

 

Kalbėti apie paauglius sunku. Baisu atrodyti atsilikusiam, senamadiškam. Baisu jų nesuprasti ar vertinant žvelgti į jų išgyvenimus. Galbūt todėl paaugliams skirti spektakliai nėra dažni Lietuvos teatre. O ir žiūrovus pasiekiančiuose kūriniuose nesunku pajusti aiškią distanciją tarp pamokslaujančio kūrėjo ir maištaujančio paauglio (tiek veikėjo, tiek žiūrovo). Spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“ kūrėjams šių dalykų pavyko išvengti. Dramaturgė Daiva Čepauskaitė pjesę kūrė remdamasi konkrečiomis jaunuolių patirtimis. Ji įsitraukė į „Vaikų linijos“ interneto svetainėje esantį paauglių forumą „Diskutuok su bendraamžiais“, ten susipažino su tikromis (tačiau anonimiškomis) paauglių patirtimis ir išgyvenimais. Pjesės autentiškumas leido scenoje kurti nesunkiai atpažįstamas situacijas, su kuriomis lengva tapatintis.

 

Šių dienų jaunimo gyvenimas neatsiejamas nuo socialinių tinklų temos. Kalbėjimas apie tai (ypač scenoje) dažnai atrodo tik nuvalkiota pastanga prisitaikyti prie auditorijos – prabilti jai suprantama kalba. Tačiau spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“ ši tema neprarado autentiškumo ir ryšio su žiūrovu. Interaktyvus bandymas įtraukti publiką į spektaklio veiksmą, kartu kuriant socialinio tinklo „Facebook“ profilį, buvo įdomus ir nebanalus sprendimas (apsilankykite Hugo Paslaptiz profilyje, rasite įdomių dalykų). Bendras suklastoto profilio kūrimas ir jo populiarinimas panaikino aiškias ribas tarp scenos ir žiūrovų salės. Tad spektaklyje socialinių tinklų panaudojimas tapo priemone ne tik parodyti, bet kartu ir pajausti paauglio vidinius išgyvenimus.

 

Režisierė Eglė Kižaitė, norėdama atskleisti nuolat besikeičiantį ir stiprių emocijų valdomą paauglio pasaulį, pasirinko fragmentiško pasakojimo formą. Trumpi paauglių tikrovės blyksniai, pertraukiami telefono skambučio garso bei repo muzikos fragmentų, padeda suvokti nestabilų ir nesaugų jų pasaulį. Trumpos kasdienio paauglių gyvenimo akimirkos leidžia pažinti jų asmenybes, patirtis mokykloje ir namuose. Aktorių Eglės Grigaliūnaitės, Neringos Nekrašiūtės, Martynos Gedvilaitės, Godos Petkutės, Andriaus Gaučo, Gyčio Laskovo, Arno Ašmono ir Pijaus Narijausko kuriami personažai ir pasakojimai jaudina. Spektaklyje ne tik atskleidžiami dažniausiai mokykloje pasitaikantys paauglių vaidmenys („mokyklos numylėtinis“, „kvailelis“, „linksmuolė“, „gražuolė“, „atstumtoji“ ir kt.), bet ir paaiškinama, kokios priežastys lemia būtent tokį vaidmenų pasiskirstymą. Paauglių istorijos iš pradžių leidžia atpažinti įprastas mokyklos gyvenimo aktualijas, priverčia simpatizuoti patraukliems veikėjams ir su lengva pašaipa žiūrėti į tuos, kurie nėra tokie patrauklūs ar įdomūs. Tačiau labiausiai paveikia įtaigiai vaizduojamas veikėjų gyvenimas namuose, kur jaunuoliai patiria smurtą, abejingumą ir emocinį tėvų nebrandumą. Spektaklis atskleidžia, kodėl paaugliai taip dažnai dėvi kaukes, saugančias jų vidinį pasaulį, kodėl jie dažnai atrodo sunkiai suprantami ar atitolę.

 

Metalinės spintelės, skirtos daiktams mokykloje pasidėti, yra vienas iš Justės Kondratės sukurtos scenografijos elementų. Kiekvienam moksleiviui jos asocijuojasi su mokyklos kasdienybe (net ir tiems, kurių mokyklose šių spintelių nėra, amerikietiški filmai padarė didelę įtaką: „normali“ mokykla be šio atributo nebeįsivaizduojama). Spektaklio veikėjai šias šaltas metalines dėžutes pripildo savo asmeninių daiktų, kurie dar labiau pabrėžia jų susikurtą (ar aplinkos sukurtą) įvaizdį. Šiose spintelėse paaugliai uždaro ir slapčiausias savo svajones. Isterikės mamos kamuojama ir neišklausyta mergina nori vėl būti maža mylima mergaite, todėl jos spintelėje kabo rausva vaikiška suknelė. Visų užguitas kvailelis trokšta būti ,,kietu“ žinomu reperiu, todėl jo spintelėje – pasitikinčio savimi vaikino atributas: full cap kepurė. Pagrindinis scenografijos elementas – pilka, nuobodi ir niekuo neišsiskirianti siena – atspindi paauglių jauseną, kai mėgindami pažinti save, savo šeimos narius ar draugus jie jaučiasi tarsi vis atsitrenkiantys į sieną. Vieni už sienos slepiasi pasauliui siųsdami tiesiogines transliacijas apie save, kiti kaip vienintelę išeitį mato šuolį nuo jos – į nežinią, kuo toliau nuo savo skausmo.

 

Žiūrovų juokas liudijo, kad paaugliai atpažino save ir bendraamžius scenoje, kad spektaklio veiksmas jiems aktualus ir įdomus. Spengianti tyla ir ore tvyranti įtampa lydėjo skaudžius veikėjų išgyvenimus ir patyčių situacijas. O nejaukų bruzdesį kėlė scenoje matomi bučiniai ir personažų fizinis artumas. Po spektaklio vykusiose diskusijoje su „Vaikų linijos“ psichologėmis jaunųjų žiūrovų įžvalgos patvirtino, kad režisierei pavyko sukurti artimą santykį tarp pasakojamos istorijos ir dabartinio paauglio.

 

Suaugusiajam paauglių pasaulis dažnai atrodo painus, sudėtingas ar net nevertas ypatingo dėmesio. Režisierė Eglė Kižaitė spektaklyje „Lė-kiau-lė-kiau“ į paauglius pažvelgė be ironijos, be išankstinių nuostatų ir jai pavyko atskleisti jų gyvenimo dinamiškumą bei jausmų sudėtingumą. Visiems, kuriems paauglių gyvenimas vis dar atrodo tikras kosmosas, spektaklis gali paversti jį pažįstamu „kosTmUsu“.

Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Lė-kiau-lė-kiau“. D. Stankevičiaus nuotr.