Teatro anonsai
Greta Vilnelė
Lyras. Pradžia
Spektaklis „L. yra. S.“ Vilniaus mažajame teatre
Išbandžiusi šiuolaikinės operos ir audiovizualinių performansų kryptį jaunosios kartos režisierė Greta Štiormer sugrįžo į teatro sceną. Vilniaus mažojo teatro eskizų konkurse „DramaTest“ pristačiusi spektaklio pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „L. yra S.“ idėją, Štiormer pelnė galimybę įgyvendinti savo viziją scenoje. Spektaklio premjera įvyko kovo 15 dieną. Pjesės, glaudžiai susijusios su Williamo Shakespeare’o tragedija „Karalius Lyras“, tikslas – patyrinėti Lyro jaunystę, atvirkštiniu priežasties ir pasekmės principu atsekti, kokie įvykiai galėjo daryti įtaką nestabiliam Lyro charakteriui ir liūdnam likimui. Princo Lyro kasdienybėje atsispindi šiuolaikinio žmogaus problemos, kapitalistinėje visuomenėje gyvenančio jaunuolio egoizmas priverčia suklusti – galbūt net savo artimoje aplinkoje matome ne vieną tokį Lyrą?
Rengėjų inf.
VU startavęs jungtinis Lietuvos ir Ukrainos teatro projektas „Starting Point“ tyrinėja individualių istorijų svarbą
Goda Dapšytė
Mechanizmas teatras
Po paskutinio Oskaro Koršunovo „Hamleto“
Atsisveikinimai visada labai asmeniški. Ir su žmonėmis, ir su spektakliais. Kaip atsisveikinti su (ne)savo kartos Hamletu? Ką parašyti apie spektaklį, apie kurį visi (mano mokytojai) kadaise jau viską parašė, o režisierius apie savo intencijas jau viską papasakojo? Man regis, rašymas apie Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ interpretacijas, o ypač apie tokius scenos kūrinius kaip Eimunto Nekrošiaus ir Oskaro Koršunovo spektakliai, iš kritikų reikalauja tokio pat reiklumo ir sau pačiam, ir profesijai, kaip ir iš režisierių bei aktorių. Bet kaip kalbėti, kai nebežinai, kurios mintys yra tavo, o kurios perskaitytos? Žvelgiantieji į baltą popierių priešais save turi atsakyti į tą patį klausimą, kurį užduoda į grimo kambario veidrodžius žvelgiantys Koršunovo aktoriai „Hamleto“ įžangoje: kas tu esi?
Ieva Tumanovičiūtė
Išslystanti prasmė
„Raganosiai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Po spektaklio „Raganosiai“ premjeros Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) kovo 9 d. jutau nuovargį, kylantį iš mėginimo užčiuopti ir suprasti prasmę: kai atrodydavo, kad netrukus tai įvyks, ji ir vėl išslysdavo. Šįkart Antano Obcarsko režisuoto spektaklio estetika nebuvo tokia, kuria galima besąlygiškai gėrėtis, nekreipiant dėmesio į slidžias spektaklio prasmes, gerokai sujaukiančias protą. Gal taip ir turėtų žiūrovus veikti absurdo teatro pjesė? Praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Martinas Esslinas šia sąvoka apibūdino Samuelio Becketto, Eugène’o Ionesco, Arthuro Adamovo, Jeano Genet ir kitų pjeses, laužiusias to meto teatro konvencijas ir siekusias išreikšti sizifišką, dar Albert’o Camus aprašytą žmogaus egzistencinės padėties beprasmybę.
Daiva Šabasevičienė
Ginčas su racionalizmu
Rolando Kazlo spektaklis „1892 metų progreso idėja“
Seniai, labai seniai, ką tik po pasaulio sutvėrimo ir žmonių iš Rojaus išvijimo, kad išvytieji galėtų greičiau nusinešdinti iš vieno galo į kitą, 1892 metais, Kaune, bėgiais pradėjo riedėti iki tol Lietuvoje neregėtas transportas, arklių traukiamas vagonas ant bėgių – arklinis tramvajus, liaudiškai vadinamas „konke“.
