Onutės Narbutaitės „Lapides, flores, nomina et sidera“ Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje
Vėlinių oktava, nepaisant vis didesnę dienos dalį pasiglemžiančios lapkričio tamsos ir vėsos, yra viena šviesiausių ir šilčiausių liturginių metų švenčių. Šiuo apmirštančios gamtos virsmo metu prisimenant mirusiuosius bei apmąstant savo žemiškąją kelionę giedamos rūsčios giesmės – Dies irae („Rūsčią dieną“), Libera me („Gelbėk mane, Viešpatie“) ir kt. – ne baugina, bet nuteikia savotiškai pakiliai, tiesdamos tiltą į mums nepažinią anapusybę. Iškeliavusieji tarsi priartėja iš Anapus savo šviesiąja būtimi, taip, kaip mes prie jų priartėjame savo maldomis ir mintimis.





Žvilgsniai į 33-iąjį tarptautinį aktualios muzikos festivalį „Gaida“
Atrodo, muzika yra aktuali tiek, kiek afišose sureikšminami visi antraeiliai ir mažai ką bendro su ja turintys aspektai. Panašios mintys užklumpa rudeniop, kai pradedi pastebėti iš reklaminių plastiko lakštų žvelgiančius dažniausiai mums, eiliniams praeiviams, nieko nesakančių pavardžių savininkus. Imi pastebėti šiuos reklamų formatus ten, kur paprastai tave veda rodyklė į artimiausią „McDonald’s“ pirkti naujausio šūdniekio. Tenai, jei susigundytum po ilgos darbo dienos savo alkį numalšinti makmaisto porcija, tave pasitiks dešimtmetį ir daugiau skaičiuojančios radijo aktualijos, fone staugiančios betarpišką niekį.








Broniaus Kutavičiaus „Strazdas – žalias paukštis“ Panevėžio muzikiniame teatre
Spalio 27 d. Panevėžio muzikinis teatras surengė išskirtinę premjerą – pristatė iš šio krašto kilusio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus legendomis apipintą operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis“ (1980, past. 1984 m. Kauno dramos teatre, rež. Jonas Vaitkus) pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“ (1967). Retas mano kartos meno lauko žmogus matė ilgai godotą Gedos-Kutavičiaus-Vaitkaus-Mataitienės spektaklį, nes anuomet dar buvome vaikai, bet šiek tiek vyresnių tokių jau buvo kur kas daugiau. Ir mes brendome, studijavome paveikti jų pasakojimų apie visas operos konvencijas nuneigusį įstabųjį spektaklį.
Viena garsiausių Lietuvos pianisčių, profesorė Mūza Rubackytė jau aštuntą kartą Nacionalinę filharmoniją pavers fortepijono muzikos centru – lapkričio 18-ąją čia prasidės Vilniaus fortepijono festivalis. Į jį tradiciškai suvažiuos ir pripažinti meistrai, ir prestižinių tarptautinių konkursų laureatai iš viso pasaulio. Net keliuose koncertuose bus galima išvysti ir pačią maestrą, festivalio meno vadovę M. Rubackytę.
Penktadienio vakarą žiūrovams po rekonstrukcijos plačiai atsivers paradinės Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro durys. Garbinga publika stebės teatro sezoną pradedantį Giuseppe‘s Verdi operos „Aida“ pastatymą su pasaulinio garso atlikėjais.
(1943 03 11 – 2023 11 07)
Didžiavosi gimęs kovo 11-ąją. „Greta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros stovėjusioje špitolėje buvo mūsų namai. Čia augau, čia girdėjau ne tik ataidinčius garsus nuo Katedros vargonų, bet ir pas žinomą muziką, pedagogą – tėtę Kazimierą – besilankančių mokinių pratybas, vėliau ir diskusijas apie muziką...“ – taip muzikologas, enciklopedininkas Arvydas Kazimieras Karaška prisiminė vaikystę.
Lapkričio 9 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, užbaigs keletą sezoną trukusį austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio simfonijų pristatymą paskutiniąja, Devintąja simfonija d-moll. Koncerte taip pat skambės žymiausio XX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus Karolio Szymanovskio Antrasis koncertas smuikui ir orkestrui (solisto partiją grieš Vadimas Gluzmanas ) – taip pat vienas paskutiniųjų jo opusų. Taigi abu kūriniai – aukščiausios jų autorių meistrystės, sukauptos per ilgus kūrybos dešimtmečius, įrodymas.
Improvizacinės muzikos ir laisvojo džiazo lopšys – judėjimas „Improdimensija – įpusėjus rudens sezonui lapkričio 9 d. kviečia smalsiuosius muzikos gerbėjus į bene unikaliausios šių dienų Europos pianistės Magda Mayas koncertą.
Kompozitoriaus Lauryno Vakario Lopo 75-ojo gimtadienio koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje
Paklausta apie jį neabejodama atsakiau – tai buvo geras koncertas. Ir susimąsčiau – kas koncertą padaro gerą? Koncerte sustojęs laikas? Stebuklo jausmas? Betarpiškas atlikėjų bendravimas su publika? Graudulys, suspaudęs gerklę, kai su visais pakylate aplodismentams? Galiausiai apėmusi tyla, kai viską – sustojusį laiką, stebuklą, šilumą ir graudulį – norisi išsaugoti širdyje kuo ilgiau? Visa tai ir „Nusiramink, klausykis“ – Lauryno Vakario Lopo žodžius, pasakytus pokalbyje su Ingrida Alondere, – kaip credo dabar nešiuosi į koncertus.
Penktasis Kauno kompozitorių sakralinės muzikos premjerų vakaras
Pamenu, kaip stebėjausi per pirmą koncertą 2016 m.: visi Lietuvos kompozitorių sąjungos (LKS) Kauno skyriaus kompozitoriai, sakralinė muzika, kūrinių premjeros... Šiandien tai jau tradicija, savo vietą radusi Kauno Šv. Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje, po šv. Mišių sutraukianti pilnutėlę bažnyčią klausytojų.