Apie tiesą. Nusiramink ir klausykis

Paklausta apie jį neabejodama atsakiau – tai buvo geras koncertas. Ir susimąsčiau – kas koncertą padaro gerą? Koncerte sustojęs laikas? Stebuklo jausmas? Betarpiškas atlikėjų bendravimas su publika? Graudulys, suspaudęs gerklę, kai su visais pakylate aplodismentams? Galiausiai apėmusi tyla, kai viską – sustojusį laiką, stebuklą, šilumą ir graudulį – norisi išsaugoti širdyje kuo ilgiau? Visa tai ir „Nusiramink, klausykis“ – Lauryno Vakario Lopo žodžius, pasakytus pokalbyje su Ingrida Alondere, – kaip credo dabar nešiuosi į koncertus. 

Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) programa, kurią parengė ir tą spalio 22-osios vakarą dirigavo pats jubiliejų švenčiantis kompozitorius, buvo išskirtinė: Lopo ir romantikų Antono Brucknerio, Edwardo Elgaro, Randallo Thompsono chorinė muzika. Skambesio grožiu ir gausa pribloškiantys kūriniai. Ir tikriausiai ne man vienai buvo aišku, kiek koncerto nuotaiką praturtino natūralus ir šiltas Lopo pasakojimas apie atliekamus kūrinius, jų sukūrimo aplinkybes, poetinį tekstą.

Lopo biografija įspūdinga, ją visi gali pasiskaityti enciklopedijose ar Muzikos informacijos centro puslapyje, kartu pasižvalgant po kompozitoriaus kūrinių sąrašą. Oficialiose nuorodose įprastai pateikiami faktai, datos, įvykiai, kūriniai, informacija, kuri, nežinant konteksto, mažai ką sako. Tačiau koncerte, o ir minėtame pokalbyje su Alondere „Muzika – tai klausimai ir atsakymai vienu metu“, publikuotame Lietuvos kompozitorių sąjungos puslapyje „Muzikos antena“, kompozitorius pasakojo ką kita: kaip netikėtai šioms dienoms tinka seniai parašyto kūrinio žodžiai; kas girdisi karo priešaušryje sukurtoje šlovinimo giesmėje; kuo išskirtinė kūrinio aranžuotė; kaip kūriniai laukia savo premjeros. Taip pat pasakojo apie savo kūrinių sukūrimo aplinkybes, nežinomą ir žinomą poeziją ir viso to reikšmę jam, o nuo to vakaro – ir visiems, patyrusiems tą įstabų koncertą.

Lopas, dirigentas, kompozitorius, pedagogas, gimė muzikų šeimoje, jis – dirigento, pianisto ir pedagogo Algimanto Lopo sūnus. Augo muzikos apsuptyje, buvo ir tebėra susijęs su muzika. Buvo „Ąžuoliuko“ dainininkas ir chorų vadovas, tuometėje Lietuvos konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) mokėsi Hermano Perelšteino choro dirigavimo, Eduardo Balsio ir Vytauto Laurušo kompozicijos klasėse. Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, ilgai vadovavęs jų simfoniniams orkestrams, choro „Cantemus“ įkūrėjas ir vadovas, 1990 ir 1994 m. – Lietuvos dainų švenčių vyriausiasis dirigentas. Ir, žinoma, kompozitorius, savo kūrybinį kelią pradėjęs Kaune, – pirmąją jo dainą atliko Vytautas Petrušonis, o Janina Miščiukaitė su jo daina „Pūtė vėjas“ laimėjo pirmą vietą konkurse „Vilniaus bokštai“. Vėliau kūryba išsiplėtė iki stambių žanrų, tokių kaip „Te Deum“ vyrų ansambliui, variniams pučiamiesiems, mušamiesiems instrumentams ir vargonams, „Missa brevis quasi grigalis“, kurios dalis „Gloria“ laimėjo III premiją tarptautiniame religinės muzikos konkurse, „Judas mercator“, pelniusio I premiją Juozo Naujalio religinių kūrinių chorams konkurse, ir kitų opusų, atliekamų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Pirmas chorinės programos kūrinys – Antono Brucknerio motetas „Os justi“ (1879) – ir buvo tas nustebinęs savo poetinio teksto aktualumu. „Išmintis ateina iš teisiojo lūpų, jo liežuvis sako, kas teisinga“, – tik viena eilutė iš 37-osios psalmės, dar įvardijamos kaip „Nusidėjėlių likimas ir teisiųjų atlygis“ (Šventasis Raštas, 1998, p. 863). Tačiau Lopas paskaitė ir kitas šios psalmės eilutes, kalbančias apie Dievo žadamą teisingumą.

Kaip atsakymas, kaip atliepas Brucknerio „Os justi“ suskambo Lopo „Kur tėvulio klėtelė“ (Vytauto Bložės ž., sukurtas 1976 m.), sudėtingo, sodraus skambesio, seniai parašytas ir, regis, pirmą kartą atliktas kūrinys. Pokalbyje autorius retoriškai klausė: „Pasakysiu taip – kuo mažiau žmogus žino, tuo geriau. Intriga. Ką kam nors „sakys“ mano chorinė baladė „Kur tėvulio klėtelė“ arba kūrinys „Akys“?“ O jie pasako daug – kompozitorius savo kūriniais kalba apie gyvenimą ir skausmingą tiesą. Nejaugi tokie opusai taip retai skamba dėl savo sudėtingumo? O gal juos galinčių dainuoti chorų Lietuvoje liko tik keli? Vienas jų, žinoma, Kauno valstybinis choras. Įkvėpta dainos skaitau Bložės eiles ir akys užkliūva už dar 1965 m. parašytų eilučių: „Poetas turi teisę kalbėti / visų vardu / netgi tų, kuriems atimta balso teisė / arba jie nebyliai“...

Vėl skamba Bruckneris. Giesmė „Ave Maria“. Švelnaus, subtilaus daugiabalsumo kūrinys su, ko gero, populiariausiu sakralinėje muzikoje tekstu. Užsimirštu gėrėdamasi skambesio ir teksto grožiu, o štai netrukus Lopas pradeda pasakoti apie savo dainas „Vakaro mintys“, „Ačiū tau, Viešpatie“ (abi 2012, Maironio ž.) ir „Rudens dienos“ (2022). Kaip sudėtinga ką nors sukurti pagal Maironio tekstus, kai gražiausios eilės jau panaudotos, jas net skaitydami girdime pažįstamas melodijas! Tad sumanyta kitaip, dėliojant tekstus iš eilėraščių pavadinimų, tarp jų įpinant ir pačias eiles. Vėlgi premjera ir vėlgi – skambesio tirštumo ir sluoksnių tiek, kad beveik nebeįmanoma atsekti, belieka panirti į muziką ir būti. O tuomet „Akys“ pagal drąsų, skausmingą Janinos Jakelaitytės tekstą ir istorija apie kažkada gautą poezijos knygelę ir nežinomą poetę. 1975 m. sukurtas kūrinys suskamba tiesiog skausminga išmintimi. 

„Jo kūrybai būdingas lakoniškumas, nuosaikaus modernizmo estetika. Muzikinio audinio polifoninė kalba grindžiama polimetrijos, poliritmijos, politonalumo principu, tematinė medžiaga – lietuvių liaudies intonacijomis“, – bandau prisiminti Muzikos informacijos centro puslapyje pateiktas žinias. Tačiau gyvai klausantis gelmės ir prasmių ta muzika užgriūna begalinėmis bangomis, o tekstai jautriai žeidžia.

Publika atsikvepia tik tol, kol dirigentas, trumpam nuleidęs batutą, pristato ne tik iš koncertinių erdvių, bet ir iš kino filmų visiems gerai žinomo kūrinio, Elgaro „Lux aeterna“, aranžuotės chorui istoriją ir opuso dalį „Nimrod“. Koncerto pabaiga ypač šviesi, nors liūdna, – Thompsono „Alleluia“ (1940), inspiruota Jobo knygos minties: Dievas davė, Dievas atėmė, tebūnie pašlovintas Viešpaties vardas. Nors ir pakerėta muzikos grožio, negalėjau pabėgti nuo minties, kad šis nuolankus kūrinys buvo sukurtas visą pasaulį nusiaubusio karo pradžioje.

Lopas po „Alleluia“ ilgai negrįžo į sceną, nors publika jo laukė stovėdama. Po tokių kūrinių, tokių prasmių biso galbūt nereikėjo, kad ir kaip intensyviai buvo prašoma. Kai dirigentas sugrįžo ir suskambo Juozo Naujalio „Lietuva brangi“, stovėjo ir kartu giedojo visi, su ašaromis akyse. Suskambo tik trys posmai, pasibaigę žodžiais „... težino Dievas“. Mintimis nejučia nusikėliau į dar spaudos draudimo laikais įkurtą Naujalio chorą, slapta dainuotas dainas, tapusias himnais. Vėl pajutau, kodėl Nepriklausomybės ir Atgimimo aušroje tokį poveikį turėjo chorų atliekamos dainos, kodėl Dainų šventės tapo mūsų paveldu, kodėl kai kurias dainas dainuodami verkiame.

Būna koncertų, kurie ilgam širdyje palieka šviesos ir džiugesio, kuriuose skamba laiko išbandyti, visus žavintys kūriniai. O būna kalbančių apie istorijos ir dabarties paraleles, apie tiesą – toks ir buvo Lauryno Vakario Lopo jubiliejinis koncertas Kauno valstybinėje filharmonijoje.