In memoriam muzikologui Arvydui Kazimierui Karaškai

Didžiavosi gimęs kovo 11-ąją. „Greta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros stovėjusioje špitolėje buvo mūsų namai. Čia augau, čia girdėjau ne tik ataidinčius garsus nuo Katedros vargonų, bet ir pas žinomą muziką, pedagogą – tėtę Kazimierą – besilankančių mokinių pratybas, vėliau ir diskusijas apie muziką...“ – taip muzikologas, enciklopedininkas Arvydas Kazimieras Karaška prisiminė vaikystę.

Paskutinį dešimtmetį Arvydas nuolat provokavo save skelbti Kazimieru. Paklausiau – kodėl? „Aš savyje jaučiau šv. Kazimiero dvasią, gyveniman palydintį mano tėvo gestą.“ Tačiau tame nedideliame Panevėžio katedros šešėlyje, muzikai atsidavusių tėvo, brolių, seserų šeimoje užaugęs Arvydas sugebėjo atverti didžiulę pasaulio erdvę.

1969 m. Lietuvos konservatorijoje (dabar LMTA) Karaška baigė Vytauto Venckaus klasę, su pertraukomis studijavo kompoziciją ir Juliaus Juzeliūno klasėje. Pradėjo intensyviai domėtis etnokultūra: 1976–2002 m. vadovavo folkloro ansamblių „Ratilio“, „Dijuta“ instrumentinėms grupėms, Skriaudžių „Kanklėms“ ir kitiems ansambliams. Nerimstantis, neįtikėtinai smalsus muzikas nuo 1996 m. tapo kūrybinės grupės „Atgimstantys varpai“ kampanologu (varpų meistru). Pats bandė varpus, tyrinėjo jų kilmę ir istorinius diskursus. Karaška išplėtė lietuvių liaudies muzikos instrumentų sistematiką. Rekonstravo reliktinių muzikos instrumentų Europos muziejams parodinius egzempliorius (Paryžiaus „Musée de l’Homme“, Nacionaliniam muziejui Prahoje, Valstybiniam etnografijos muziejui Varšuvoje, Briuselio muzikos instrumentų muziejui ir kt.), vienetus veikiantiems ansambliams.

Muzikologas labai rūpinosi tais muzikais, kurie oficialių struktūrų buvo atstumiami, „nepastebėti“. Visa savo esybe siekė sąžiningo darbščių ir savitų kūrėjų įvertinimo. Ne tik juos stebėjo, bet ir enciklopedininko plunksna fiksavo (daugybė jo tekstų yra „Muzikos enciklopedijos“ tomuose, 2000–2007), kaupė vertingus eksponatus, žinias vis pildomose kartotekose. Karaška ne tik gerai suprato kiekvieno rasto folianto reikšmę kultūros istorijai. Pats buvo labai smalsaujantis, aktyviai archyvuojantis, kolekcionuojantis, vertingas žinias kryptingai fiksuojantis ir skleidžiantis Lietuvoje bei pasaulyje. Karaška paskelbė menotyros, muzikos instrumentologijos studijų (The New Grove Dictionary of Musical Instruments, 1984 m.), yra ne vienos studijos, knygos bendraautoris, parengė leidinį „Panevėžio krašto asmenvardiniai knygos ženklai 1860–1998“, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, sukūrė radijo ir televizijos laidų. Mielai, iškalbiai dalyvaudavo viešuose vakaruose, nepraleisdavo progos ir pamuzikuoti.

Užsivertęs darbais, kartais jų baigti nespėdamas, gebėjo užčiuopti būtinus pastebėti dalykus. Išgrynintų jo straipsnių kantriai laukdavo Lietuvoje sudaromų enciklopedijų, žinynų redaktoriai. Pats sudarė ir parengė netikėtus, jį stebinusių literatūros bandymų rinkinius (pvz., kompozitorės Ramutės Astrauskienės nežinomų eilėraščių rinkinį „Žydinti obelis“, 2003). Bendradarbiavo su Lietuvos atgimimo laikotarpio teatro židinius tyrusiais autoriais. Buvo vienas spaudinių „The Baltic States“ (1991), „De nye republikkene: Litauen“ (1995) bendraautorių.

Nepraėjo prošal ir muzikos komponavimas. Atmintina 2014 m. jo sukurta urbanistinė garso kompozicija varpininkams „Via Baltica. Campani Panevezensis: Gloria Deo et Patria“ Baltijos kelio 25-mečiui. Karaška niekada nepamiršo gimtojo krašto. Ieškojo istorinių prielaidų rašomai istorijai, bendradarbiavo, bendravo su Panevėžio muziejininkais, bibliotekininkais, muzikais, bendruomene. Buvo itin pagarbus savo kraštui, giminei, studijavo jos genealogiją

Karaška buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos narys. Vertino, žavėjosi kiekvieno žmogaus kūrybingumu, iškilių asmenybių veikla ir bjaurėjosi grupiniais suokalbiais. Godžiai, emocingai priėmė menkiausius Lietuvos kultūros istorinius atradimus.

Greta muzikos jis domėjosi daile, ypač grafika. Ne tik ją kolekcionavo, kaupė meno kūrinių archyvą, bet ir pats kūrė pašto atspaudų grafikos miniatiūras, apipavidalino knygų ir kitų leidinių puslapius.

Mus paliko paslaptinga, godi žinių, darbšti, nespėjanti paskui mintį, dažnai nenuspėjama asmenybė – atsidavusi tautai, jos istorijai, nepabostančiam mintijimui apie Lietuvos kultūrą. Ramybė Jam, Lietuvos, Panevėžio krašto grynuoliui, muzikologui, kultūros riteriui.