Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai

Vėlinių oktava, nepaisant vis didesnę dienos dalį pasiglemžiančios lapkričio tamsos ir vėsos, yra viena šviesiausių ir šilčiausių liturginių metų švenčių. Šiuo apmirštančios gamtos virsmo metu prisimenant mirusiuosius bei apmąstant savo žemiškąją kelionę giedamos rūsčios giesmės – Dies irae („Rūsčią dieną“), Libera me („Gelbėk mane, Viešpatie“) ir kt. – ne baugina, bet nuteikia savotiškai pakiliai, tiesdamos tiltą į mums nepažinią anapusybę. Iškeliavusieji tarsi priartėja iš Anapus savo šviesiąja būtimi, taip, kaip mes prie jų priartėjame savo maldomis ir mintimis.

Būtent tokia nuotaika buvo apėmusi pastarosiomis dienomis laukiant Onutės Narbutaitės muzikinio vyksmo „Lapides, flores, nomina et sidera“ („Akmenys, gėlės, vardai ir žvaigždynai“), dar vadinamo Vėlinių giedojimu – Cantio secundae novembris. Šio kūrinio (užsakyto festivalio „Gaida“ / ISCM World Music Days) premjera įvyko dar 2008-aisiais. Gimstant Vėlinių giedojimui, kaip mini pati autorė, vidinė jos būsena visiškai atliepė tokio pobūdžio kūrinio užsakymą, nes ėjo pirmieji metai po jos mamos, visų žinomos muzikologės ir mylimos mokytojos, Onos Narbutienės (1930–2007) mirties.

Kompozitorė, prisimindama vaikystės Vėlines kaip vieną iš Vilniaus ženklų, kai sovietų okupacijos metais Rasų kapinėse, šnipinėjant saugumiečiams, buvęs šventas reikalas uždegti žvakutes ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų kapų, pabrėžia ir šio fundamentalaus kūrinio autorystės diskretiškumą bei siekį sukurti tai, kas galėtų natūraliai tapti Vilniaus bendruomenės savastimi. Pasak kompozitorės, tai ne tiek autonomiškos muzikos, kiek išdainuojamo žodžio kompozicija, paremta liturginiais tekstais bei akmenų, gėlių ir žvaigždynų lotyniškais vardais. Autorės sumanymas – skambėjimas vienu metu įvairiose senamiesčio bažnyčiose ar net kiemuose, pro šalį stabtelėjusiems ir vėl nuskubantiems praeiviams, siekimas labiau maldos nei kūrinio prasmių ieškojimo – tais metais buvo visiškai įgyvendintas. 

Pirmą kartą kūrinį atliko (2008 11 02) septyni chorai septyniose Vilniaus bažnyčiose: choras „Vilnius“ (dirigentas Povilas Gylys) Arkikatedroje bazilikoje, Vilniaus universiteto mišrus choras (dirigentas Nerijus Masevičius) Šv. Jonų, „Aidija“ ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos choras (dirigentas Romualdas Gražinis) Šv. Ignoto, „Jauna muzika“ (dirigentas Vaclovas Augustinas) Šv. Kotrynos, „Brevis“ (dirigentas Gintautas Venislovas) Šv. Kazimiero, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mišrus choras (dirigentas Dainius Puišys) Šv. Teresės, choras „Langas“ (dirigentė Rita Kraucevičiūtė) Šv. Pranciškaus ir Šv. Bernardo (Bernardinų) bažnyčiose. Atskirą šios dvigubos kompozicijos vakarinę dalį (kurios šiemet neišgirdome ir nepatyrėme) „Cantio vespertina“ Requiem aeternam tekstu (beje, tai vienintelis abi kompozicijas jungiantis tekstas šioje kapinių misterijoje) „Aidija“, M.K. Čiurlionio menų gimnazijos choras bei „Jauna muzika“ su fleitomis piccolo atliko Visų šventųjų vakarą (lapkričio 1 d.) Vilniaus Bernardinų kapinėse. Po pirmojo atlikimo Vėlinių giedojimus pakartojo choras „Vilnius“ 2012 m. Šv. Kazimiero bažnyčioje ir 2021 m. „Aidija“ Šv. Mykolo bažnyčioje. Dažnėjantis atlikimų algoritmas sužadino viltį, kad ši nuostabi Vėlinių misterija taps kasmetine Vilniaus Vėlinių tradicija. Ir ne vien Vilniaus – ji galėtų pasklisti į visos Lietuvos bažnyčias, turinčias pajėgų chorą. Beje, visai neseniai, spalio 29 d. „Aidija“, Čiurlionio menų mokyklos chorai ir instrumentininkai kūrinį atliko Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje.

Koncertas, vykęs lapkričio 2-ąją Vilniaus Šv. Išganytojo (Joanitų) bažnyčioje, natūraliai įsiliejęs į Vėlinių oktavos apeigas ir tapęs jų dalimi, paliko neišdildomai stiprų įspūdį. „Aidijos“ ir M.K. Čiurlionio menų mokyklos chorų (koncertmeisterė Gitana Trimirkaitė), vadovaujamų Romualdo Gražinio, aukščiausiu profesionalumo lygiu atlikta fundamentali Narbutaitės kompozicija perteikė subtiliai kūrinyje išskleistą autorės idėją, jos įprasmintą Visų šventųjų dienos ir Vėlinių reikšmę. Keturiose kūrinio dalyse, atliekamose be pertraukų, pasikartojantys elementai – psalmių fragmentai, formulė Requiem aeternam, autentišku pavidalu naudojamas responsoriumas Libera me – sutapatino šį muzikinį vyksmą su liturginiu Vėlinių procesijos ritualu.  

Vėlinių giedojimai nejučia nukėlė į vaikystę, kai mano abiem tėvams vargonuojant bažnyčioje mes, vaikai, dalyvaudavome visų metų eilinio ir šventinio laiko, taip pat ir Vėlinių oktavos liturgijoje. Dažnai tekdavo girdėti vargonininko ir kunigo abipus calūno (religine simbolika papuoštas patiesalas ant bažnyčios grindų), degant šešioms žvakėms jo kraštuose, giedamas egzekvijas (lot. exsequiae – laidotuvės arba Gedulinių valandų liturgijos pamaldos už mirusiuosius). Dabar šios tradicijos itin retai kur laikomasi. Ryškiausi prisiminimai iš Šiluvos, kai su Vėlinių procesija iš Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ateidavome iki Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios ir greta esančių kapinių, kurios tą naktį nušvisdavo įvairių spalvų liepsnomis, nes žmonės dengdavo tuomet buvusias tikro vaško žvakes nuo vėjo ne tik įprastais, bet ir spalvotais stiklais. Mums, vaikams vaizdas atrodė kerintis, o gavę šiek tiek laisvės vaikštinėdavome vieni po šviečiančias senas kapines, kol tėvai baigdavo liturginius ritualus. Pamenu, kaip pasilypėję mėgdavome žiūrėti pro metalines duris į senų kriptų vidų, kol akys priprasdavo prie tamsos. Baimė sumišdavo su smalsumu, nepažinumu, tirpstančio vaško kvapu bei pagarba šiai vykstančiai misterijai ir žadino vaizduotę.

Ta pati būsena apėmė klausantis šio kūrinio, tarsi jame būtų atgijusios visos iki tol patirtos Vėlinės. Kūrinio dalys – „Akmenų vainikas“, „Gėlių vainikas“, „Visų Šventųjų litanija“ ir „Žvaigždžių vainikas“ – tampa tarsi dar vienomis litanijomis. „Žemė, smėlis, uola, akvamarinas, opalas, lazuritas ir dvylika akmenų...“ [...]; „rūta ir linas, lelija ir mirta, baltoji lelija, rožė ir gvazdikas... mėlynoji astra, rausvoji astra, floksas ir chrizantema, puikioji gladijolė...“ [...]; „Žemė, Mėnulis, Saulė, Žvaigždynai – Debesų jūra, Lietų jūra; Jaunatis, Žvaigždžių takas – Debesų jūra, Lietų jūra... [...], Šiaurės vainikas – Debesų jūra, Lietų jūra... [...]; Erdvė, Laikas, Amžinybė – Debesų jūra, Lietų jūra, Dangaus paslaptys...“  Brangakmeniais, gėlėmis ir žvaigždėmis puošiami šventieji tarsi ilsisi šioje prabangoje, leidžia mums atsikvėpti nuo jų gyvenimo apmąstymų, tariant kiekvieno vardą. 

Senąja hebrajų, lotynų ir lietuvių kalbomis bei šias skirtingas tradicijas iliustruojančiomis intonacijomis, intervalais bei sąskambiais, taip nuostabiai išraiškingai ir aiškiai artikuliuotai (kaip pastebėjo liturginius tekstus išmanantis dvasininkas, klausęsis koncerto), kad buvo girdima kiekviena frazė, choristų giedami psalmių fragmentai susiejo Senojo ir Naujojo Įstatymų tradiciją su šių dienų kontekstais. Dabartiniam žmogui, vis labiau besijaučiančiam Žemės ir gamtos valdovu, psalmės žodžiais vis primenamas mūsų laikinumas: „Žmogus yra panašus į vėjelio dvelkimą, jo dienos – į praeinantį šešėlį“ (Homo vanitati adsimilatus est. Ps. 144, 4). Piccolo fleitos (Lina Baublytė), trimito (Laurynas Lapė) ir trombono (Jievaras Jasinskis), pritariant būgnams (Džiugas Daugirda), unisonu skambantys intarpai tarp giedojimų tarsi nukėlė į įsivaizduojamus viduramžius ir priminė iškilmingą eiseną. Itin šviesi „Visų Šventųjų litanija“, vis kylančiu ir, rodos, vis lengvėjančiu atliepu ora pro nobis („melski už mus“) tarpais nuskambėdavo tarsi pačių vėlių vibruojančiais balsais. Solo trimitas sušvito lyg skaidrus mėnuo, apšviečiantis šventųjų eiseną. Vėlinių giedojimą karūnavo daugiabalsėje faktūroje išskleista ir nuostabiai atlikta viena gražiausių choralinių giesmių, įprastai giedama vienu balsu palydint ar paminint mirusįjį, – antifona Salve Regina („Sveika, Karaliene“).

Ypatingą aurą lėmė ir Joanitų bažnyčios, vadinamos Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios mažąja seserimi, apskrita vidinė erdvė. Šias gretimai esančias šventoves projektavo ir dekoravo italų baroko architektas ir skulptorius Giovanni Pietro Perti (1648–1714). Rotondinio tipo bažnyčių (Išganytojo bažnyčios – tik vidinės šventovės erdvės) Lietuvoje yra vos kelios. Viena unikaliausių klasicistinių rotondų – Šv. Trejybės bažnyčia Sudervėje, primenanti garsiojo Bramante’s brandžiojo renesanso stiliaus Tempjetto (Šv. Petro koplyčią) Romoje. Rotondinės yra ir mažutės Šv. Antano Paduviečio Kalviuose (Kaišiadorių r.) bei Labūnavos Dievo Apvaizdos bažnytėlės. Įžengęs į jas pasijunti tarsi apgaubtas dangaus ir žemės. Kristijono Dirsės vaizdo projekcija koncerte, nukreipta į bažnyčios kupolą, dar stiprino šį jausmą.

Onutės Narbutaitės Vėlinių giedojimo reikšmę liudija neblėstantis apeigomis virtusio kūrinio įspūdis ir iki šiol širdyje tebeskambanti dangiška muzika bei žodžiai, tapę asmeninės savasties dalimi.