Naujoji „Strazdo“ giesmė

Spalio 27 d. Panevėžio muzikinis teatras surengė išskirtinę premjerą – pristatė iš šio krašto kilusio kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus legendomis apipintą operą-poemą „Strazdas – žalias paukštis“ (1980, past. 1984 m. Kauno dramos teatre, rež. Jonas Vaitkus) pagal Sigito Gedos poemą „Strazdas“ (1967). Retas mano kartos meno lauko žmogus matė ilgai godotą Gedos-Kutavičiaus-Vaitkaus-Mataitienės spektaklį, nes anuomet dar buvome vaikai, bet šiek tiek vyresnių tokių jau buvo kur kas daugiau. Ir mes brendome, studijavome paveikti jų pasakojimų apie visas operos konvencijas nuneigusį įstabųjį spektaklį.

Šiandien rašant šias eilutes man labai trūksta anuomet nepatirto įspūdžio. Jei tai būtų kitos kartos kūrėjų žvilgsnis į šį veikalą, tada visai nerūpėtų lyginti aną ir šį pastatymus. O dabar nori nenori galvoje šmėkščioja fragmentai iš 1990 m. spektaklio pagrindu Vaitkaus sukurto filmo, kuris jau keleri metai prieinamas viešai (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000245658/strazdas-zalias-paukstis-is-kino-juostos). Ne vienas kauniečių spektaklio liudininkas teigia, kad filmas neperteikia ano teatrinio vyksmo auros ir remiasi kitoniškais estetiniais akcentais. Vargu ar režisierius kūrė filmą, norėdamas (vien) išsaugoti, įamžinti kultinį spektaklį. Greičiau kino priemonės leido jam išgryninti pasirinktą estetiką, kurios teatro scenoje anuomet niekaip negalėjai sukurti. Tai žvilgsnis „iš paukščio skrydžio“ į judančių figūrų sudarytus prasminius ornamentus, nenatūralūs žingsnių sugreitinimai pagal muzikos ritmą ir kt. Pasak Sauliaus Macaičio, filmas buvęs „kupinas eksperimentų ir todėl polemiškas“. Šiandien teatro scenoje su technologijų pagalba visa tai jau būtų galima be didelio vargo realizuoti, tačiau naujasis „Strazdas“ pabrėžtinai teatrinis, gyvas, be technologijų. Nemanau, kad (vien) dėl kuklių Panevėžio scenos įrangos galimybių.

Pirmiausia, spektaklyje skamba gyvai atliekama muzika. 1984-ųjų premjeroje beveik visa muzika skambėjo iš magnetofono juostų, o naujajame pastatyme muzikinis vadovas Imantas Jonas Šimkus pasiryžo daugiasluoksnę partitūrą atlikti gyvai, apsiribojant tik neišvengiama solistės – Moters-Paukštės – partija, kurioje lyg girios aidas fonogramoje atsikartoja jos dainuojami motyvai. Teatro orkestrą papildė liaudies instrumentų – birbynių, skudučių, kanklių, kontrabosinių kanklių (!), armonikos – grupė (Panevėžio muzikos mokyklos liaudies instrumentų ansamblis, vad. Vidas Klišys). Kutavičiaus muzikoje itin sklandžiai dera tradiciniai ir netradiciniai instrumentai, jis pats turėjo didžiulę muzikavimo patirtį dirbdamas Dalios ir Povilo Mataičių folkloro teatre. 

Gyvas atlikimas – gyvas spektaklio pulsas. Juo alsavo ir teatro choras, kuriam dar teko užduotis judėti scenoje naudojant japonų avangardinio šokio buto techniką, – joje akcentuojamas kūnas kaip kultūrinės atminties sergėtojas ir sielos įprasmintojas (choreografė Inga Fontez-Sakurako). Ar tai padėjo skleistis muzikai? Sakyčiau, taip. Viena vertus, su buto šokiu siejamas rituališkumas, statiškumas, motyvų kartojimai yra Kutavičiaus minimalizmo savastis. Čia nėra kryptingo judėjimo į kulminacijas, veržlaus emocingumo. Kutavičiaus muzikos judėjimas grįstas kontrastu, dinamikos siekiama tirštinant ir skaidrinant skambesių faktūrą. Teksto prasminiai kodai, žodžių taupumas būdingas ir Gedos poetikai. Kita vertus, japoniškumas šiame kūrinyje turi ir svarbią kultūrinę konotaciją. Rytų estetika 8-9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje domino lietuvių menininkus, tad ir Kutavičius tuo laikotarpiu sukūrė keletą „japoniškų“ kūrinių.

Labiau jaudino ne kuklus buto technikos įvaldymas, o atlikėjų pasišventimas, sklindantis nuo scenos. Tarytum dalyvautų sakraliame rituale. Kutavičiaus muzika turi tą galią. Ir po jo mirties, regis, ji dar labiau stiprėja. Režisierius Vaitkus viename interviu tai pavadino daug paprasčiau – Kutavičiaus „jautrumu žmogui“. Tas jautrumas per atlikėjus pasiekia klausytoją.

Viliuosi, kad spektaklis tvirtės, muzikos tempai ir judesio plastika įgaus daugiau gyvastingumo. Šie įspūdžiai remiasi pirmosios premjeros patirtimi, iš scenos plūstančia energija ir jauduliu.

Pirmojo pastatymo (ir filmo) vizualumas buvo paremtas modernia Dalios Mataitienės tautodailės traktuote su būdinga ornamentika, sodais, balto lino tyrumu, o naujajame panevėžiečių pastatyme vyrauja abstraktesnė estetika, minimali, simboliais grįsta funkcionali scenografija (dailininkas Arvydas Gudas), geometrinių siluetų kostiumai, vyrai ir moterys neutralizuoti lytiškumo požiūriu (dailininkė Kristina Kruopienytė), traktuojami kaip tiesiog žmonės, tauta.

Spektaklio centre – Strazdo personažas. Ir būtent jis kelia daugiausia klausimų. Tai jis pakyla į mitinę erdvę, tai jis realus personažas, tai paminklinė figūra, tarsi sustingusi iš žinomo Edvardo Mato Römerio paveikslo. Visa tai žadina vaizduotę, tačiau kažko esmiškai stokojama. Ko? Sakyčiau, to Kutavičiaus jautrumo, Strazdo ir Gedos laisvės. Daug kentėjo dvasininkas ir poetas Antanas Strazdas, visko patyrė, bet... Kentėjimo Strazdo asmenybėje neakcentuoja nei literatūrologai, nei kūrybiškai jo gyvenimą perpasakojęs Geda. Priešingai, su kokiu užsidegimu ir susižavėjimu kalbėdavęs poetas apie poetą! Pirmąjį, lietuvišką, tokį beveik patį sau valdovą, nebijantį nei žmonių, nei Bažnyčios teismo. Kiek pažeminimų, bandymų palaužti teko patirti Strazdeliui! Ir vis tiek jis rinkosi laisvę! Spektaklyje Strazdą matome statišką, sukaustytą, šaltą. Šiek tiek jį sušildo gražus Raimundo Juzuičio balso tembras ir išlakus stotas. Dainininkas tarsi suspendavęs savo artistinį potencialą, kad atlieptų režisieriaus viziją.

Kaip čia vėl neprisiminsi kino kritiko Macaičio, pabrėžusio daugybę Vaitkaus filmo privalumų, novatoriškumų, bet nusistebėjusio, kad filme-operoje kalbama apie jautriausius dalykus – meilę, tikėjimą, tėvynės jausmą, globalinę gėlą, tačiau ilgainiui žiūrint apima „kosminis šaltis“.

Užtat sceną užlieja iš Moters-Paukštės sklindanti šiluma. Guntos Gelgotės charizma, balso šviesa tokia galinga, kad pramuša spektaklio sąlygiškumą ir spinduliuoja stiprų moteriškumą bei dvasingumą. Žinoma, kad žiūrovui nekyla jokių abejonių, jog dėl tokios moters meilės Strazdas ryžtasi nusižengti celibatui. Dainininkės judesiai susijungia su muzikos ritmu, balsas tarsi glazūra užlieja, pripildo orkestro skambesį. Po spektaklio praėjus keletui dienų atminty vis dar aidi Moteris-Paukštė. (Šį vaidmenį taip pat sukūrė ir Salomėja Petronytė, kurios man dar neteko išgirsti.)

Pasibaigus spektakliui ne iškart prisiminiau, kad finale neskambėjo kompozitoriaus sumanytas tautodailininko, medžio drožėjo Stanislovo Riaubos (1904–1982) interviu fragmentas, kuriuo baigėsi ir pirmasis pastatymas, ir filmas. „Aš tų pačių daug nekartojau, aš vis kitokius...“ – lyg mantra kartojami meistro žodžiai tarsi susiejo Strazdą, Gedą ir Kutavičių. Tai dramaturgiškai svarbus momentas, lyg koda, vainikavusi anuometinį tautodailės estetika persunktą pastatymą. Dabartiniame Riaubos neliko. Jis greičiausiai „nebesukibtų“ su naujuoju spektaklio vizualumu. Estetiniu požiūriu – turbūt teisingas sprendimas, tik man atrodo, kad Kutavičius dėl to nusimintų.  

Nepaisant šių pastabų, naujasis „Strazdas – žalias paukštis“ yra reikšmingas repertuarinis ir meninis šuolis teatrui, atlikėjams, publikai. Vien užmojis pristatyti šią operą panevėžiečiams ženklina kylantį miesto kultūrinio atsinaujinimo sąjūdį. Kad tik jis įsibanguotų!