Mantės Eleluetos fotografijų paroda „Intymios begalybės“
Patekti į galeriją „Namukas“ neįprasta, tokia ir pati galerija. Užlipusi surūdijusiais laiptais paspaudžiu skambutį. Laukiu, kol kas nors atidarys duris iš vidaus, bet ne – ateina moteriškė iš priešais esančios Justino Vienožinskio dailės mokyklos, atrakina duris ir įleidžia. Įjungusi šviesas išeina, palikusi be priežiūros ar instrukcijų. Vaiduokliškame namuke lieku viena, kaip filme, kuriame pati esu scenarijaus autorė ir aktorė.








Pokalbis su iliustratoriumi A.Bran
Iliustracijos „Menų spaustuvei“ – ne tik dekoracijos, bet ir vienas būdų kurti ryšį su savo auditorija. Pernai žiemą tarptautinio vaikų ir jaunimo festivalio „Kitoks“ iliustracijos ne tik atkreipė žiūrovų dėmesį, bet ir tapo karštų diskusijų temomis, o socialiniuose tinkluose vis dažniau pasirodo abstraktūs „Menų spaustuvės“ personažai. Šių vizualų kūrėjas – iliustratorius Artiom Brančel, kūrybinėje bendruomenėje pažįstamas pseudonimu A.Bran.







Irinos Sukhy paroda „Išryškinta. Pamiršta“ galerijoje „Šuplėda“
Šiemet į Kaziuko mugę nėjau, vengdama žmonių minios, neplanuotų socialinių interakcijų apžiūrinėjant prekes, galiausiai – neplanuotų pirkinių, įsigyjamų progai pasitaikius ar iš prekybinio mandagumo. Ši šalies globėjo šventojo Kazimiero šventė man visada atrodė skirta labiau Vilniaus miesto svečiams arba tiems vilniečiams, kurie geba pasijusti it svečiuose savo gimtajame mieste ir progomis juo pasimėgauti iš trečiojo asmens perspektyvos, atsiriboję nuo buitinių asmeniškumų.
Šių, 2026 metų parodos tema pakvietė Lietuvos dailininkus su humoru ir ironija pažvelgti į dirbtinio intelekto kasdienybę, kuri jau seniai persikėlė iš mokslinės fantastikos į ES dokumentus, darbo vietas ir net mūsų telefonus. Karikatūrose atsirado atpažįstami ES reglamentai, biurokratija, privatumo apsauga, „žalieji“ sprendimai ir skaitmeninimo iniciatyvos, migracija ir kt. Ďžiugu, kad „Dirbtinio intelekto” tema susidomėjo ir kylantys dailininkai – Vilniaus kolegijos menų ir dizaino fakulteto grafinio dizaino specialybės studentai (vad. Virginija Kalinauskaitė).
Krėsle prie televizoriaus
Beprasmiškas žodžių draikalas „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės“ (TV3, 29 d. 00.50) – tai lietuviškas Weso Andersono filmo „The French Dispatch of the Liberty, Kansas Evening Sun“ pavadinimas. Iš tiesų taip vadinasi Kanzaso dienraščio priedas, leidžiamas įsivaizduotame XX a. Prancūzijos mieste. Mirus jo įkūrėjui Artūrui Hoviceriui (Bill Murray) leidyba nutraukiama, rengiamas paskutinis numeris.
Kas nutinka, kai du fotografai sustoja toje pačioje miesto vietoje, tik juos skiria daugiau nei šimtas metų? Naujoje Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namų parodoje susitinka Stanisławo Filiberto Fleury XX a. pradžioje užfiksuoti miesto vaizdai ir Sigito Parulskio šiandieninės fotografijos.
Paroda „dulkių sukilimas“
Dulkės kaip simbolio reikšmė manyje įsirėžusi kaip verkiančios bejėgystės išraiškos reikšmė. Jobo knygoje šis taria: „Kodėl neatleidi mano nusižengimo / ir nepanaikini mano kaltės? / Juk netrukus gulėsiu dulkėse, / manęs ieškosi, bet manęs nebebus.“ Parodos „dulkių sukilimas“ (kurator* Nunilo Rumbutis, Marijonas Verbel, Viltė Barbora Vilūnaitė) pavadinimas pirmiausia mane veda į nuojautą, kad dulkės – muziejaus darbuotojai, o sukilimas – ši paroda.