Pirmi įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio
Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.
Nauji filmai – „Apie sausą žolę“
2019 m. Kanuose po filmo „Laukinė kriaušė“ premjeros kalbinau turkų režisierių Nuri Bilge Ceylaną. Interviu pavadinau „Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją“. Išties, režisierius tuomet padarė melancholiško, atidžiai į pasaulį žvelgiančio kūrėjo įspūdį. Seku Ceylano kiną nuo pat jo trečiojo filmo „Klimatas“ (2006) ir rašiau ne vieno jo filmo recenziją, taigi neslėpsiu, kad esu didelė šio režisieriaus gerbėja ir kiekvieno naujo jo kūrinio laukiu apimta smalsumo. Jų žiūrėti einu kaip į susitikimą su brangiu draugu, nes žinau, kad pokalbis bus įdomus. Sunkiasvoriai Ceylano filmai primena apie kino galimybę ne tik pasakoti istorijas, bet ir kelti filosofinius klausimus.
Krėsle prie televizoriaus
Prieš dvejus metus Rusija užpuolė Ukrainą. Nuo tada karo vaizdai kasdien mirga televizoriaus ekrane, bet iki šiol prisimenu užplūdusį siaubą, stebint rusų tankų judėjimą link Kijivo, griūvančius namus, Charkivo ir Kijivo metro pasislėpusius žmones ir Svyatoslavą Vakarchuką iš „Okean Elzy“, dainuojantį bombarduojamo Mariupolio gatvėse. Nežinau, ar jo daina pateko į Mstyslavo Chernovo filmą „20 dienų Mariupolyje“ (TV3, 24 d. 22 val.), bet filmo laukiu. Ne tik todėl, kad jis jau apdovanotas Amerikos režisierių gildijos premija, Britų kino ir televizijos meno akademijos premija BAFTA, nominuotas „Oskarui“ ir tapo žiūrimiausiu dokumentiniu filmu Ukrainos istorijoje.
Vasario 22 d., ketvirtadienį, 19 val. M.K. Čiurlionio namų rengiamo susitikimų ciklo „Pasaulio kino vakarai su režisieriumi Audriumi Stoniu“ peržiūroje – autorinė Audriaus Stonio ir latvių režisierės Kristīne Briede meditatyvi dokumentinė kino esė „Laiko tiltai“ („Bridges of Time“, 2018), kuri, pasakodama apie Baltijos poetinės dokumentikos meistrus, paliečia negrįžtamai praeinančio laiko klausimus. Ką pavyko išsaugoti dokumentinio kino juostoje, o kas amžiams nugrimzdo į nebūtį?
Nuri Bilge Ceylano kino įstatymai
Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2023) sugrįžta prie savo kūryboje dažnai plėtojamų Antono Čechovo kūrinių motyvų. Filmo herojus dailės mokytojas Sametas (Deniz Celiloğlu) pagal paskyrimą dirba kaimo mokykloje. Kaimas nedidelis, prie šalies sienos, todėl griežtai kontroliuojamas, čia gyvenantys žmonės slepia ne vieną dramą. Atrodo, net žiema čia niekad nesibaigia. Mokykla skurdi, kolegos paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir apkalbose. Sametas jaučiasi per geras provincijai ir svajoja būti perkeltas į Stambulą. Populiarus tarp mokinių, bet ūmaus būdo, jis apkaltinamas netinkamu elgesiu su mokine ir, negana to, įsivelia į meilės trikampį su gretimame miestelyje dirbančia anglų kalbos mokytoja Nurai (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį).
Vasario 23 dieną Lietuvos kino teatrų repertuaruose pirmą kartą pasirodys filmas iš vienos nuošaliausių pasaulio vietų – Himalajuose įsikūrusio Butano. Komiška drama „Vienuolis ir ginklas“ su taikliu humoru pasakoja apie pirmųjų visuotinių šalies rinkimų organizavimo iššūkius ir paradoksus. Tai antrasis režisieriaus Pawo Choyning Dorji filmas. Pirmasis jo sukurtas filmas „Lunana. Jakas klasėje“ atnešė jaunai, dar tik trečią dešimtmetį skaičiuojančiai, Butano kino industrijai ir pirmąją „Oskaro“ nominaciją, o „Vienuolis ir ginklas“ pateko į trumpąjį nominacijų sąrašą.
Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti filmas „Amor“, sukurtas italų režisierės Virginia Eleuteri Serpieri, kartu su didele lietuvių komanda. Filme skamba kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio kurta muzika, vaidina neprofesionali aktorė iš Lietuvos Odetta Tunyla, viena iš filmo operatorių – Elvina Nevardauskaitė. Filmas buvo pristatytas prestižiniame Venecijos kino festivalyje, o dabar jį pamatyti galės Lietuvos žiūrovai.
Artėjant Berlyno kino festivalio Europos kino mugei, kurios metu tarptautinei kino industrijai bus pristatytas naujausias Romo Zabarausko filmas „Rašytojas“, skelbiamas romantinės dramos anonsas. Lietuvos kino teatrus filmas pasieks jau gegužės 31 d.
Nauji filmai – „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“
Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Lietuva, Airija, Latvija, 2024) suskirstytas į penkias dalis, prieš kiekvieną pasirodo trumpa ištrauka iš Williamo Shakespeare’o „Sonetų“, tampanti filmo dalies pavadinimu. Shakespeare’as meilę ir jos simbolius fiksavo eiliuotame tekste, o filme meilės ar lengvo susižavėjimo, dažnai besibaigiančio, atšąlančio, neaiškaus ir trumpalaikio, žymės atsiranda ant buto, neturinčio nuolatinių gyventojų ir nuomojamo per „Airbnb“ platformą, drebančių sienų. Vilniaus centre, priešais Katedrą, Vrublevskio gatvėje esančiame bute apsistoja vis kitokius jausmus ir situacijas patiriantys žmonės, gyvenantys labai skirtingai, dažnai neturintys tarpusavyje nieko bendro, tačiau jie savo negandomis vienaip ar kitaip prisideda prie seno namo įtrūkimų gilinimo.
Nauji filmai – „Praeities šešėlis“
Amerikiečių režisierius Toddas Haynesas mėgsta plyšius tarp tikrovės (arba to, ką suvokiame kaip tikrovę) ir regimybės. Todėl jam patinka stebėti iš pirmo žvilgsnio tobulą šeimos harmoniją, kad po truputį atskleistų vos matomus įtrūkimus ir įbrėžimus. Kadangi jį žavi šis veidmainiškas įvaizdis, apsimetantis pasaka apie gerus santykius, ištikimą žmoną, rūpestingą vyrą, motinystę be streso, nuostabius vaikus, amerikietišką gerovę etc., kiekviename filme jis demaskuoja kiek kitokį šio žaidimo aspektą. Didžiuma „Praeities šešėlio“ („May December“, JAV, 2023) veiksmo vyksta tobuluose namuose ir jų apylinkėse – mėgstamoje amerikietiškų svajonių, virstančių košmarais, scenografijoje.