Sugriuvę Vilniaus sonetai

Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Lietuva, Airija, Latvija, 2024) suskirstytas į penkias dalis, prieš kiekvieną pasirodo trumpa ištrauka iš Williamo Shakespeare’o „Sonetų“, tampanti filmo dalies pavadinimu. Shakespeare’as meilę ir jos simbolius fiksavo eiliuotame tekste, o filme meilės ar lengvo susižavėjimo, dažnai besibaigiančio, atšąlančio, neaiškaus ir trumpalaikio, žymės atsiranda ant buto, neturinčio nuolatinių gyventojų ir nuomojamo per „Airbnb“ platformą, drebančių sienų. Vilniaus centre, priešais Katedrą, Vrublevskio gatvėje esančiame bute apsistoja vis kitokius jausmus ir situacijas patiriantys žmonės, gyvenantys labai skirtingai, dažnai neturintys tarpusavyje nieko bendro, tačiau jie savo negandomis vienaip ar kitaip prisideda prie seno namo įtrūkimų gilinimo.

Kol žemė sukas amžinu ratu,

– Tol žydėsi tu!

Pirmoji istorija – apie bute vykstantį vakarėlį ir jį ten surengusias aires. Savo jaunesniosios sesers mergvakarį švenčianti Megan (Valene Kane) susižavi pakviestu striptizo šokėju Mykolu (Marijus Mažūnas), svajojančiu apie veterinaro karjerą. Megan pasiduoda jausmams, išduoda savo vyrą ir ryte neradusi anksčiau nusimauto vestuvinio žiedo turi išvykti.

Tikroji meilė –

Tai žvaigždė skaisti…

Antroje dalyje į Vilnių atvyksta sutuoktinių pora, ieškanti savo šeimos istorijos sąsajų su Holokaustu. Kol žmona klaidžiodama po Vilniaus gatves ir archyvus bando ieškoti detalių, jos vyras vis dangstydamasis darbu lieka tarp plonų išnuomoto buto sienų, kur pradeda klausytis kitame aukšte gyvenančios kaimynės ir ją stebėti. Po nepatogumus keliančių garsų ir keistų žvilgsnių kaimynė pasibeldžia į duris, bandydama slėptis nuo smurtaujančio partnerio. Ir nors šiame bute apsistojęs vyras ją įsileidžia, didžiausias jo rūpestis – ne kaip padėti kaimynei, o kaip greičiau ją išprašyti lauk, kad netrukus grįšianti žmona nepradėtų jo kuo nors įtarinėti. Ne tik mažai išplėtotas veikėjas, bet ir jo abejingumas savo gyvenimui bei smurtui nesukelia didelio susidomėjimo, kas jam nutiks toliau.

Ne, meilės būdo niekas nepakeis:

Jinai visus paverčia neregiais!

Sutuoktinių porą bute pakeičia vienišas didžėjus, atvykęs į Lietuvą ir bandantis atkurti ryšį su buvusia mylimąja lietuve. Dėl prastų atsiprašymų jam to padaryti nepavyksta, tad jis pasineria į stipraus svaigulio būseną, vengdamas sergančios motinos skambučių. Jo gailestis sau tokių pat emocijų nesužadina, o ši istorija, atrodo, filme atsiranda tik tam, kad į kiek tuštesnį pasakojimą būtų galima įdėti jungčių su kitomis filmo dalimis: prieš tai smurtavęs kaimynės partneris čia sugrįžta, kad parduotų narkotikų, o apie airės bučinį su šokėju buto sienoms primena dabar rastas Megan žiedas.

Ne kartą mačiau,

Kaip kalnų viršūnės…

Pirmame pasakojime matytas Mykolas sugrįžta į butą, bet jau ne darbo reikalais. Norėdamas nuslėpti savo finansinę padėtį ir pasirodyti prieš kiek pasipūtusį vaikiną, Mykolas išdėlioja savo vaikystės nuotraukas, atverstą skaitomą knygą, pliušinį žaislą, sujaukia patalus ir apsimeta, kad tai jo namai. Šis iš pradžių įtikinantis spektaklis nutraukiamas, kai kitą rytą sugadina ne audringi debesys, slepiantys saulę, bet į butą bandanti įeiti jį kitai dienai išsinuomojusi senyvo amžiaus lenkų pora. Nors Mykolas bando gelbėti situaciją ieškodamas pasiteisinimų ar bendros kalbos su netikėtais svečiais, jo spektaklis pasibaigia nelaimingai.

Aš vėl tave regiu,

Ir man atrodo,

Kad niekad nenuvysi tu…

Vis sugrįžtanti veikėja, be charakterizuoto personažo statusą įgaunančio buto, – jį tvarkanti Jolanta (Velta Žygurė). Paskutinėje filmo dalyje dėmesys sutelkiamas į ją. Moteris filme pasirodo tarp atvykstančių buto nuomininkų, su jais beveik niekad akis į akį nesusiduria, bet tvarko jų paliktas šiukšles, mato jų sulaužytus daiktus, paliktus drabužius ar sužino apie viešnagę nutraukiančias netektis. Jolanta iš visų pasirodžiusių filmo veikėjų sudomina labiausiai, nors iki paskutinės akimirkos apie ją žinome nelabai daug, ji išlieka paslaptinga, lakoniškai kalbanti asmenybė. Buvusios latvių kalbos mokytojos Jolantos drovus charakteris filme atskleidžiamas per trumpus dialogus su meistru bei jai akį merkiančiu kaimynu (Jonas Braškys), klausomą muziką ir reakcijas į kintančią buto erdvę bei santykį su ja. Tvarkydama kitų nepavykusių santykių liekanas, moteris ir pati patenka į netikėtą meilės trikampį, kai pasimatymą su kaimynu nutraukia į duris besibeldžiantis jos vyras (Vidas Petkevičius). Viskas nė nespėja aiškiai pasibaigti – pradeda griūti visąlaik drebėjęs ir trūkinėjęs bei nuo atvykėlių smūgių ir prastos konstrukcijos kenčiantis namas.

Senasmiesčio butas tampa visaverčiu filmo veikėju, erdve, atiduodančia save kitiems, griūvančia dėl kitų smūgių, smurto, nesusipratimų. Dėl pasakojamose istorijose patiriamų išdavysčių, nesusikalbėjimų, netekčių, girdimų barnių skausmą patiria ne tik tai išgyvenantys žmonės, bet ir visa tai sugerianti erdvė. Gilios žaizdos tvarkomos tik kosmetiniais remontais, o ant jau sugriuvusio skausmo bus statomi nauji blizgūs namai, seniai užmiršę kitų skausmą ir istorijas.