Žmogaus veidas – gražiausias peizažas

Turkų režisierius Nuri Bilge Ceylanas filme „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2023) sugrįžta prie savo kūryboje dažnai plėtojamų Antono Čechovo kūrinių motyvų. Filmo herojus dailės mokytojas Sametas (Deniz Celiloğlu) pagal paskyrimą dirba kaimo mokykloje. Kaimas nedidelis, prie šalies sienos, todėl griežtai kontroliuojamas, čia gyvenantys žmonės slepia ne vieną dramą. Atrodo, net žiema čia niekad nesibaigia. Mokykla skurdi, kolegos paskendę kasdieniuose rūpesčiuose ir apkalbose. Sametas jaučiasi per geras provincijai ir svajoja būti perkeltas į Stambulą. Populiarus tarp mokinių, bet ūmaus būdo, jis apkaltinamas netinkamu elgesiu su mokine ir, negana to, įsivelia į meilės trikampį su gretimame miestelyje dirbančia anglų kalbos mokytoja Nurai (Merve Dizdar Kanuose apdovanota už geriausią moters vaidmenį).

„Apie sausą žolę“ įkvėpė Akino Aksu, vieno iš „Laukinės kriaušės“ (2018) scenaristų, kuris kadaise mokytojavo mažoje Turkijos kaimo mokykloje, dienoraštis. „Tai tikrovės ir vaizduotės mišinys. Kuo mane patraukė dienoraštis? Detalėmis. Bet neklauskite, kokiomis, nes neprisimenu. Jų filme nėra. Bet taip jau būna: kai tik į ką nors pasineri ir pradedi rašyti, kyla naujų idėjų. Istorija man taip pat nėra svarbi. Mane labiau domina akimirkos, kuriomis galiu užfiksuoti personažų kovą. Ir psichologija – ji turi būti teisinga. Tai man svarbiau už kitus kinematografinius elementus. Montažinėje esu tik tiesos tarnas“, – sako Nuri Bilge Ceylanas.

Kaip teigia režisierius, filmu norėta kalbėti apie gėrio ir blogio, individualizmo ir kolektyvizmo, idealų ir žiaurios tikrovės dichotomijas: „Per šį dailės mokytoją, kuris guodžiasi svajonėmis būti perkeltas į Stambulą, bandėme pažvelgti ne tik į šeimininko ir svečio vaidmenų skirtumus, vidinį susvetimėjimo poveikį, atitolimo nuo centro ir egzistavimo periferijoje jausmą, bet ir į regiono gyventojų sunkumus – geografinių, etninių ar kitokio pobūdžio konfliktų dinamiką. Vietovėse, kur kiekviename veide matyti neviltis, kiekviename žingsnyje – nuovargis, o kiekviename balse girdisi karčios natos, išryškėja likimo pėdsakai. Norėjome perteikti laipsnišką svajonių ir idealų nykimą, kaip jie ilgainiui gali virsti nusivylimu.“

Iš įvairiems leidiniams duotų interviu po premjeros praėjusių metų Kanų kino festivalyje ryškėja šeši Nuri Bilge Ceylano kino įstatymai ir metodika.

1. Nereikia būti „apsigimusiu“ režisieriumi

„Tiesą sakant, režisūra netinka mano charakteriui. Man patinka būti vienam, esu asocialus tipas. Bet dėl savo ribotumo turiu režisuoti – nesu nei geras rašytojas, nei dailininkas. Maniau, kad esu fotografas (prieš pradėdamas karjerą kine Ceylanas buvo sėkmės lydimas fotografas – I. V.), šiuo vaidmeniu taip pat patyriau terapinę meno galią. Tačiau fotografijos galimybių man nepakako. Kinas iš tiesų turi potencialą kažką papasakoti apie žmogaus sielą. Galbūt ne tiek, kiek literatūra, bet jame galima išreikšti visus keistus savo jausmus.“

2. Nuobodulys kaip įkvėpimo šaltinis

„Filmai, kurie iš pradžių man kėlė didžiausią nuobodulį, tapo svarbiausi mano gyvenime. Svarbiausi gyvenimo sprendimai paprastai priimami iškart po didžiausių nuobodulio akimirkų. Nuobodulys turi potencialo įvesti žmones į tinkamą psichinę būseną, kad galėtume pajusti sunkiausias tiesas. Kaip sakė Walteris Benjaminas: „Miegas yra fizinio atsipalaidavimo apogėjus, o nuobodulys – protinio atsipalaidavimo apogėjus. Nuobodulys yra svajonių paukštė, iš kurios išsirita patirties kiaušinis.“

3. Meluokite aktoriams

„Dirbant su aktoriais nėra jokių formulių. Tai, kas tinka vienam aktoriui, netinka kitam. Ir jei norite ką nors pakeisti vieno aktoriaus vaidyboje, dažnai geriau tai padaryti per kitą aktorių toje pačioje scenoje. Aktorystė – tai reagavimas. Štai kur daugiausia laiko praleidžiama filmuojant: apgaudinėjant aktorius, meluojant jiems. Viskas leidžiama, kad išgautum tinkamą rezultatą, kad jie pamirštų savo manieras. Bet ko niekada nederėtų daryti, tai kalbėtis su aktoriais analitiniu lygmeniu. Pavyzdžiui, ši scena reiškia tą ar aną. Tai neveikia. Tada jie daro viską priešingai, nei norite. Taigi turite jiems nuolat meluoti. Kartais jie sužino, kad dėl ko nors meluoju, bet tada man atleidžia: tai dėl filmo. Aktoriai yra geri žmonės.“

4. Filmuokite žiemą

„Mano filmuose gana dažnai būna sniego. Manau, tai sustiprina vietos atokumo jausmą. Man patinka sniegas, jis mane sugrąžina į vaikystę. Šių dienų žiemos nėra tokios atšiaurios, kokias jas prisimenu. Filmą „Apie sausą žolę“ filmavome pačioje šalčiausioje Turkijos dalyje, tačiau dažnai buvo saulėta. Toks jau tas Merfio dėsnis: jei filmui reikia konkretaus oro, būna priešingai. Bet manau, kad dabar gamta man mažiau svarbi nei tada, kai pradėjau kurti filmus. Žmogaus veidas dabar man gražiausias peizažas.“

5. Klaidžiokite

„Kurdamas pirmuosius savo filmus buvau toks neužtikrintas, kad norėdavau viską nuspręsti ir suplanuoti prieš prasidedant filmavimui. Dabar galutinius sprendimus priimu tik montuodamas. Paprastai filmuodamas nežinau, ko noriu. Kartais tiesiog ką nors nufilmuoju ir net nelabai žiūriu ką. Tačiau to niekada nederėtų prisipažinti kitiems – netektumėte pasitikėjimo filmavimo aikštelėje.“

„Niekada nenorėčiau kurti filmų apie tai, ką gerai pažįstu ir puikiai suprantu. Nežinomybė visada geriausia: vienintelis dalykas, kurį verta filmuoti. Todėl mano filmai niekada nėra apie socialines sąlygas ar ką nors panašaus į politiką. Tai pernelyg paprasta, nepakankamai paslaptinga. Žmogaus siela – tai nežinomybė.“

6. Skaitykite

„Nuo pat vaikystės, kai pirmą kartą perskaičiau Čechovą ir Dostojevskį, į gyvenimą žvelgiu per rusų literatūros prizmę. Visi žmonės, kuriuos sutinku, panašūs į kurį nors jų kūrinių personažą. Tai nėra keista: laikai keičiasi, bet žmonės – ne. Iš knygų sužinai, kad nesi vienišas. Tą patį noriu pasiekti ir savo filmais. Kad jie suteiktų  jausmą, jog nesate vieni.“

Parengė I. V.