Kino anonsai

Scanoramos inf.

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ penkioliktus metus iš eilės skelbia registracijos pradžią į trumpametražių filmų konkursą. Pradedantieji kino kūrėjai iš visos Europos kviečiami teikti darbus iki rugpjūčio 11 dienos. Konkurso dalyviai pretenduos į piniginius prizus, kurių bendra vertė – 8000 eurų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Labai seniai Quentinas Tarantino parašė scenarijų, kurio niekas nenorėjo perkelti į ekraną. Trijų šimtų puslapių scenarijus vadinosi „Open Road“. Jį padalijo į dvi dalis. Pagal pirmąją „True Romance“ (lietuviškai galima rasti kelis pavadinimus, tarp jų „Tikra meilė“) 1993 m. filmą sukūrė Tony Scottas, antrosios dalies ėmėsi Oliveris Stone’as. Jis taip pakeitė scenarijų, kad Tarantino atsisakė likti filmo titruose, bet galiausiai buvo įvardytas kaip  filmo „Gimę žudyti“ (LNK, 27 d. 01.25) idėjos autorius (story by).

Mantė Valiūnaitė

Pirmi įspūdžiai iš Kanų kino festivalio

Festivalio pradžia visada turi ypatingą reikšmę, nes dažnai nuteikia visam festivaliui. Pirmu seansu man jau antrus metus tampa klasikos programos filmas. Taigi atidariau festivalį su Abelio Gance’o „Napoleonu“ (1927). Parodyta pirma naujai restauruotos septynių valandų versijos dalis. Restauracija nuostabi – filmas atgyja visa savo didybe, ypač scenos, kurioms suteikta spalva, restauruota raudona tiesiog degina ekraną. Gance’o sumanymas anuomet buvo išties įspūdingas – jis panaudojo polyvision techniką. Deja, ji atsiranda tik antros dalies pabaigoje, tad dar teks kur nors kitur medžioti filmo pabaigą. Galbūt „Pirmoji banga“ pradžiugins Lietuvos žiūrovus šiuo filmu. „Napoleonas“ įspūdingas ne tik savo techninėmis naujovėmis, bet ir estetine išmone – kameros judesiai ir rakursai kuria nesvarumo būseną, ypač audros scenoje, efektingas montažas, tikslias mintis arba metaforas kuriantys dvigubos ekspozicijos kadrai. Žiūri epinį filmą apie Napoleono biografiją, bet ilgainiui supranti, kad tai ir poema kino galimybėms, tiek techninėms, tiek minties artikuliavimo.

Angela Schanelec apie „Muziką“

Vokiečių aktorė, režisierė ir scenaristė Angela Schanelec – viena ryškiausių vadinamosios Berlyno kino mokyklos atstovių. Ji neretai apibūdinama kaip radikali režisierė, ieškanti naujų kino priemonių. Schanelec griauna nusistovėjusius kodus. Jos kinas paremtas atviru stebėjimu, nehegemoninėmis struktūromis, sekos / erdvės svarba, pasakojimu, nutolusiu nuo kasdienybės ir chronologijos, ir vizualiai įtaigių akimirkų paieška kasdienybėje: tokių kaip maudynės upėje, pokalbis parke, pasivaikščiojimas naktį, ranka, uždėta ant kitos rankos miško kirtavietėje, ar netikėtas dviejų senų draugų susitikimas po daugelio metų miesto gatvėje.

Naujo „Kino“ skaitymo malonumai

Pristatyti Agnieszkos Holland tikriausiai nereikia niekam. Ji – viena garsiausių šių dienų kino režisierių, kuria filmus bei serialus Europos šalyse ir JAV. Kartu ji viešoji intelektualė, turinti stiprų moralinį stuburą, nonkonformistė. Naujausias režisierės filmas „Žalia siena“, pasakojantis apie humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, – tik vienas iš pavyzdžių. Kaip rašo Živilė Pipinytė: „Holland yra rakštis kiekvienai lenkų valdžiai. Ji – aktyvistė, atvirai reiškia savo nuomonę, kritikuoja politikus, dalyvauja mitinguose, pasirašo atvirus laiškus, gina nepriklausomą spaudą, filmuose kalba apie tai, ką viena ar kita valdžia linkusi nutylėti ar paversti tabu, drasko negyjančias žaizdas.“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kadaise vienas disidentas teisme sakė, kad jo nesutarimai su sovietų valdžia yra ne politinio, o estetinio pobūdžio. Prisiminiau šį teiginį per televizorių išgirdęs raginimą suapvalinti Lietuvą. Pamaniau, kad tai visiškas nonsensas, bet Vyriausybės komunikacijos departamento vadovas Marius Gurskas populiariame tinklalapyje patvirtino: „Pasitelkdami suapvalinimo metaforą, siekiame vaizdžiai perteikti klausimą, ar norime daugiau, ar mažiau Lietuvos piliečių, didesnių ar mažesnių demografinių rodiklių, stipresnių ar silpnesnių ryšių su lietuviais, pasklidusiais po visą Žemės rutulį.“

LKC inf.

Šiandien prasideda jau 77-ąjį kartą vykstantis tarptautinis Kanų filmų festivalis ir jo metu veikianti viena svarbiausių kino mugių Europoje „Marché du Film“, suburianti tūkstančius kino industrijos profesionalų iš viso pasaulio. Kaip ir kasmet, šiemet mugėje dalyvauja ir Lietuvos atstovai, ieškantys bendradarbiavimo ir tinklaveikos galimybių.

LTMKM inf.

Gegužės 18 d., šeštadienį, Lietuvos muzikos, teatro ir kino muziejus Muziejų naktį pasitinka žodžiais „Patirk ir tyrinėk: praeities ir dabarties kūrėjai“. Kviesime naujosiose atvirose saugyklose iš arti pamatyti muziejines vertybes, kūrybinėse dirbtuvėse pasigaminti animacijos įrenginį, susitikti su neeiliniais kūrėjais bei mokslininkais.

Augustė Nalivaikė

Nauji filmai – „Banelė ir Adama“

Saulė, mėlynas dangus, šiluma ir mylimojo prisilietimas – tiek nedaug reikia, kad pajaustum rojų žemėje. Kiekviena tokia akimirka tarsi pranašauja šviesų ir užtikrintą rytojų, bet pirmais kadrais maloniai žiūrovus nuteikiantis filmas – ne apie tai. Iš pirmo žvilgsnio „Banelė ir Adama“ („Banel e Adama“, rež. Ramata-Toulaye Sy, Malis, Senegalas, Prancūzija, 2023) pasakoja apie viltį ir norą gyventi, tačiau istorija pamažu įgauna vis niūresnį atspalvį.

Rengėjų inf.

Lietuvos kino operatorių asociacija gegužės 10 dieną apdovanojo geriausius lietuviškų filmų operatorius. Laureatams atiteko Mariaus Skudžinsko kurtos statulėlės. Pagrindinį „Ąžuolo“ kategorijos prizą pelnė Julius Sičiūnas už darbą Austėjos Urbaitės režisuotame filme „Per arti“, o jauniesiems operatoriams skirtas „Gilės“ prizas atiteko Mildai Juodvalkytei už filmą „Hablo dėsnis“, kurį režisavo Arnas Balčiūnas, taip pat buvo įteikti dar keturi tradicija jau tapę apdovanojimai.