Nauji filmai – „Beetlejuice Beetlejuice“
Prieš 36 metus režisierius Timas Burtonas sukūrė savo antrąjį vaidybinį filmą „Vabalų sultys“ (1988). Pasakojimas apie Dytzų šeimą, jų naujai įsigyto namo palėpėje gyvenančią vaiduoklių porą ir save bioegzorcistu vadinantį demoną, pasiryžusį bet kokia kaina prisikelti iš mirusiųjų, jau yra tapęs kino istorijos dalimi. Kartu tai dokumentas, ženklinantis ilgos ir visiems atpažįstamos kūrybinės Burtono kelionės pradžią. Jame išryškėjo režisieriaus susikurta, ekspresionizmo įkvėpta vizualinė tapatybė, gebėjimas balansuoti tarp komedijos ir siaubo fantazijos, čia vietą rado keistuoliai personažai, nepritampantys prie šio pasaulio, ir atsiskleidė pagrindinės temos, kurių svarbiausia, žinoma, yra pati mirtis – Burtono pasaulyje ji ne atskiria, bet sujungia.
Krėsle prie televizoriaus
Jei esate įpratę susitapatinti su pagrindiniu filmo veikėju, žiūrėti Martino Scorsese’s „Volstryto vilką“ (TV3, 14 d. 22 val.) bus nepatogu. Leonardo DiCaprio šįkart vaidina ne šiaip iš kitų režisieriaus filmų pažįstamą sociopatą, bet cinišką ir charizmatišką nusikaltėlį. Susitapatinti su juo pernelyg rizikinga. Tačiau banali istorija apie sukčiaus iškilimą ir žlugimą įtraukia nuo pat pirmų „Volstryto vilko“ kadrų, parodijuojančių garsius reklaminius finansinių bendrovių klipus. Juos už kadro komentuoja pats filmo herojus. Jis realus, nes filmas sukurtas pagal Jordano Belforto autobiografinę knygą. Beje, pats Belfortas filmo pabaigoje taip pat pasirodys ekrane – Naujojoje Zelandijoje jis pristatys susirinkusiesiems DiCaprio personažą.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis 21-ąjį sezoną pasitinka programos pokyčiais – šiais metais žiūrovai kviečiami į vieną pagrindinę programą, jungiančią pripažintų dokumentinio kino meistrų ir eksperimentinio kino kūrėjų darbus. Tokį programos sudarytojų sprendimą lėmė noras atverti platesnį ir atviresnį dokumentinio kino ir skirtingų jo formų suvokimo bei vertinimo kontekstą.
Valentino Vaalos ir Teuvo Tulio kino duetas
Jau devintą kartą Vilniuje vyksiantis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ grįžta į „Skalvijos“ kino centrą rugsėjo 12–15 dienomis. Festivalio programoje bus rodomi įvairių šalių kūrėjų darbai, pabrėžiantys emigracijos vaidmenį formuojant pasaulio kiną. Tradiciškai žiūrovai galės mėgautis retai rodomais filmais, lydimais gyvos muzikos.
Net du lietuviški dokumentiniai filmai, po pusmečio kelionių po įvairius tarptautinius festivalius, susitinka Ukrainoje, rugsėjo 8 d. prasidėjusiame festivalyje OKO. Jų kūrėjai, kino gamybos kompanijos „Nulinė kopija“ (Zero Copy) steigėjai režisierius, prodiuseris Arturas Jevdokimovas ir prodiuserė Ringailė Leščinskienė juokauja, kad lietuviškame kine atėjo laikai, kai po vieną mūsų filmai nebekeliauja, tik poromis.
Filmas „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927) yra atsakingas už tai, kad šiandien filmus žiūrime ir klausome užuot žiūrėję ir skaitę pasirodančius intertitrus. Rugsėjo 12–15 dienomis „Skalvijoje“ vyksiantis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ kviečia pamatyti, kaip filmo kūrėjai mokėsi kino istoriją pasakoti garsu, o taip pat susipažinti su jo pagrindine žvaigžde – garsinio kino vėliavnešiu tapusiu artistu, kilusiu iš Lietuvos.
Norėdami praplėsti mąstymo ribas, kad animacija nėra vien vaikams, šiemet Animacijos ir videožaidimų festivalio BLON organizatoriai kvies panagrinėti kūno ir erotikos temas animacijoje. Festivalyje apie intymumą animacijoje kalbėsiantys menininkai sako, kad suaugusiems skirta animacija yra vis dar sunkiai suvokiama, tačiau drąsių temų, kūno ir erotikos joje vis daugėja.
Nauji filmai – „Svetimas: Romulas“
Ar yra gerų filmų su moterimis? Taip kartą retoriškai paklausė mano draugas, bandydamas apginti seksistinę mintį, kad moterys negali tapti gero filmo pagrindinėmis herojėmis. Nedvejojęs nė akimirkos, iš karto pateikiau į galvą šovusį atsakymą: 1979 m. režisieriaus Ridley Scotto sukurtas filmas „Svetimas“ („Alien“). Nesiskaito, tai genialus kūrinys – teatsakė mano draugas.
Kviečia „Kreivės“
Rugsėjo 13–16 d. vyks queer kino festivalis „Kreivės“. Jis žada kelias konkursines trumpo metražo filmų programas, Laimos Stasiulionytės fotografijų parodą, tradicinį poezijos vakarą ir vakarėlį. Šių metų teminę „Monstrų“ retrospektyvą sudarė Justinas Šuliokas ir Ilona Vitkauskaitė. Monstrai kine (ir ne tik) visuomet simbolizavo priešpriešą normalumui ir savaime suprantamiems dalykams. Išreiškė tai, kas išstumta į pasąmonę, kas laikoma tabu. Monstras – tai kitas, tai, kas oponuoja socialinėms normoms, tradiciniams lyčių vaidmenims, įkūnija įvairiausio plauko deviacijas, kolektyvines ir individualias baimes. Tam tikra prasme LGBTQ+ žmonės visuomet buvo suvokiami kaip monstrai ir tebėra įvairiausių baimių šaltinis – sugriausime tradicines vertybes, šeimas ir visos valstybės gerovę, dėl to pasaulis degs pragaro liepsnose!
Krėsle prie televizoriaus
Su vasara sunku atsisveikinti, bet gyvenimo ritmas pradeda keistis. Vakare jau anksti temsta ir pamažu supranti, kad teks susitaikyti su kalendoriumi. Nežinau, ar televizorius gali palengvinti tą susitaikymą – greičiau atvirkščiai, bet Abbaso Kiarostami (1940–2016) kūryba gali padėti susitaikyti ir su tirpstančiu laiku. 1987 m. pasirodęs jo filmas „Kur draugo namai?“ (LRT Plius, 7 d. 21 val.) – vienas garsiausių Irano Naujosios bangos filmų. Tai jautrus ir gilus filmas, kupinas grožio ir įtampos. Jo išeities taškas paprastas: aštuonerių metų Ahmedas atsitiktinai paėmė Mohamado sąsiuvinį ir turi jį grąžinti, nes klasės draugas gali būti išmestas iš mokyklos. Ahmedas ilgai klaidžioja ieškodamas draugo namų.