Artėja ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“

Jau devintą kartą Vilniuje vyksiantis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitinis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ grįžta į „Skalvijos“ kino centrą rugsėjo 12–15 dienomis. Festivalio programoje bus rodomi įvairių šalių kūrėjų darbai, pabrėžiantys emigracijos vaidmenį formuojant pasaulio kiną. Tradiciškai žiūrovai galės mėgautis retai rodomais filmais, lydimais gyvos muzikos.

XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje kino pasaulyje pasirodė du novatoriški ir bebaimiai paaugliai, kurie visiems laikams pakeitė Suomijos kino istoriją. Abiejų šaknys buvo tarptautinės: Valentinas Ivanovas (vėliau tapsiantis Valentinu Vaala) gimė 1909 m. rusų šeimoje Helsinkyje, o Theodoro Tugai (vėliau – Teuvo Tulio) po trejų metų į Sankt Peterburgą keliaujančiame traukinyje susilaukė latvių šeima. Ilgus dešimtmečius sklandė daugybė gandų apie Tulio kilmę, siekiančią net Turkiją, tačiau jo nepriklausomą charakterį geriausiai atspindi tai, kad jis gimė važiuojančiame traukinyje, neprisirišęs prie vienos vietos, miesto ar tautybės.

Šie du kūrybingi, bebaimiai jaunuoliai susitiko Helsinkio vokiečių mokykloje ir greitai suvienijo jėgas. Su šia draugyste išaugo įvairiapusiški kino kūrėjai ir tarsi nesąmoningai užgimė dvi Suomijos kino istorijos kryptys. Vaala vėliau rado patogią vietą Suomijos kino studijų sistemoje, o Tulio tapo visiškai nepriklausomu ir savitu režisieriumi.

Vaala kūrė filmus, kurie žavėjo tiek žiūrovus, tiek kritikus. Nors labiausiai buvo žinomas dėl savo populiariųjų komedijų ir filmų apie „Niskavuori“ sagą, kūrėjo filmografijoje yra ir itin ankstyvas feministinis filmas „Hulda iš Jurakono“ („Juurakon Hulda“, 1937), vėliau Holivude perkurtas kaip „Ūkininko dukra“ („The Farmer's Daughter“, 1947), taip pat suomių Nobelio premijos laureato F.E. Sillanpää švelnios ir poetiškos dramos „Žmonės vasaros naktį“ („Ihmiset suviyössä“, 1948) ekranizacija.

Šių dviejų alkanų menininkų sąjunga simbolizuoja ir dviejų jų išlikusių nebyliųjų filmų dualistinį pobūdį. Iš keturių kartu sukurtų vaidybinių filmų du vaizdavo romų tautinės mažumos gyvenimą, o kiti du buvo modernios dramos su tarptautiniais elementais ir įtakomis. Kitaip nei prarastų ankstyvųjų garsinių Tulio filmų, kurie sudegė per „Adams“ studijos gaisrą, niekas per daug nepasigenda dviejų dingusių nebyliųjų filmų „Juodos akys“ („Mustat silmät“) ir „Mėlynas šešėlis“ („Sininen varjo“), nes jie buvo tarsi ankstyvos bandomosios „Klajoklio kerų“ ir „Plataus kelio“ versijos, nė iš tolo neprilygstančios šių filmų kokybei.

Dar vienas su mūsų tema susijęs dualistinis aspektas yra Suomijos pozicija tarp Rytų ir Vakarų. Šalyje visada buvo jaučiama stipri Švedijos ir Rusijos įtaka, todėl ji nuolat siekia atrasti pusiausvyrą ir aukso vidurį tarp Rytų ir Vakarų. Pirminė Vaalos ir Tulio idėja buvo į Suomijos kiną įtraukti dar nematytos egzotikos ir pasinerti į rytietiškas įtakas pasitelkiant romų tematiką.

1927 m. vasarą jiems pirmą kartą pavyko sukurti filmą, kurį finansavo Tulio mecenatas, suomių verslininkas Armas Willamo, taip pat sutikęs jauniesiems kino kūrėjams perleisti savo agentūros „Fennica“ pavadinimą. Jau kitų metų vasarą buvo baigtas ir kukliai išplatintas romų tematikos filmas „Juodos akys“. Tuo metu septyniolikmetis Vaala buvo bene jauniausias režisierius pasaulyje. Tačiau jis buvo itin nepatenkintas darbo rezultatais, todėl vieną vakarą pasiėmė vienintelę filmo kopiją bei originalius negatyvus ir išmetė savo pirmąjį darbą į jūrą priešais Kaivopuisto parką.

Vis dėlto Vaala ir Tulio nenuleido rankų ir 1929 m. vasarą, pasimokę iš savo klaidų, sukūrė naują filmą apie romus „Klajoklio kerai“ („Mustalaishurmaaja“). Temos pasirinkimas atskleidžia jaunųjų inteligentų egzotikos alkį ir tolimų kraštų ilgesį, tačiau taip pat galėjo būti padiktuotas materialinių aplinkybių: vietoj brangių dekoracijų buvo pasirinktos romų taboro palapinės ir gamtos eksterjerai.

„Klajoklio kerai“ pasakoja apie jauną ir turtingą Manjardą (Tulio), kuriuo entuziastingai žavisi dvi įsimylėjusios merginos Akris ir Glafira (Hanna Taini ir Alli Riks). Vis dėlto suplanuojamos jo jungtuvės su kitos stovyklos vadovo dukra Esmeralda (Meri Haczell). Ši prievartinė santuoka sukuria ištisą pavydo grandinę: visi veikėjai įsimylėję, bet netinkamus žmones. Viskas išsispręs tik po daugybės sąmokslų, muštynių ir pjautynių. Gyvenimas romų tabore ima keistis ir galiausiai baigiasi tragiškai, kai Manjardas be atsako įsimyli Esmeraldą.

„Klajoklio kerai“ – tai aistringa drama, paremta to meto egzotiškų nuotykių filmų modeliais ir gerai įsipaišanti į laikmečio kontekstą. Jaunasis Vaala nuostabiai valdo pasakojimą ir kai kuriuose epizoduose išgauna įtaigių kinematografinių įžvalgų. Valentiniškas Tulio temperamentas puikiai tinka šiam vaidmeniui. Įdomu, kad Tulio aktorinis atlikimas santūresnis ir modernesnis nei daugelio to meto žvaigždžių, nutolstantis ir nuo pavyzdžiu jam buvusios žvaigždės Rudolfo Valentino ekspresijos. To priežastis gali būti Tulio kompetencijos trūkumas, privertęs jį siekti paprastumo ir verčiau pamėgdžioti aistringą Gretos Garbo stilių.

Savo trečiajame filme „Platus kelias“ („Laveata tietä“, 1931) Vaala ir Tulio atsigręžė į Vakarų įtaką ir Paryžiaus aukštąją kultūrą. Antra šio dueto visa išlikusi juosta parodo, kaip stipriai Helsinkio jaunatviška kultūrinė atmosfera buvo orientuota į pasaulietiškumą. Ankstesnių menininkų kartų dėmesio centre dažniausiai būdavo gamta ir nacionalinis epas „Kalevala“, tačiau šaltąją Šiaurę pagaliau pasiekė ir modernizmo vėjai.

Filmas prasideda klasės susitikimu prabangiame restorane, į kurį iš Paryžiaus vėluodamas atvyksta smuikininkas Antis Larto, dar žinomas kaip Antonas Lardozo. Kitą dieną jis įkalba savo draugą Erą pasiplaukioti art deco stiliaus baseine, o vėliau jie išvyksta į vilą užmiestyje. Čia Antonas sutinka ir įsimyli namų tvarkytoją Kirsti, bet netrukus pasirodo paslaptinga moteris iš smuikininko praeities. Tulio, kaip ir daugelis jo amžininkų, domėjosi meilės ir geismo prieštaravimais ir čia jis vaidina smuiko virtuozą, kuris daužo Suomijos ir viso pasaulio moterų širdis, bet galiausiai atsimuša į savo sielos tuštumą.

Filmo pavadinimas remiasi Biblijos ištara: platus ir šlovingas kelias veda į susinaikinimą, o išganymas pasiekiamas siaurais takeliais. Nors kino istorikas Markku Varjola lygina Teuvo Tulio įkūnytą plevėsą su Marcello Mastroianni Fellini „Saldžiame gyvenime“ („La Dolce Vita“, 1960) ir Antonioni „Naktyje“ („La Notte“, 1961), reikia pripažinti, kad „Platus kelias“ už šiuos kūrinius gerokai lengvesnis. Šis filmas parodo, kaip likimas ir emocijos gali pakreipti mus bet kuria linkme, jei nepasirenkame teisingo moralinio kelio.

Filme galima įžvelgti Vaalos režisūrinį talentą ir susidomėjimą turtinga kino raiška naudojant stambius planus, filmavimo kampų įvairovę ir šviesos bei šešėlių žaismą, kuris pranoksta nebyliojo kino pasakojimą. Tarptautinės įtakos filmui padarė Prancūzijos, JAV ir Italijos kinas, o meilės scenų emocinė ugnis artimesnė itališkoms melodramoms nei suomiškam santūrumui.

Nors to meto Suomijos kine vyravo miesto tematika, sėkmingiausi ir įsimintiniausi darbai dažnai persikeldavo ir į kaimą. „Platus kelias“ turbūt buvo pirmas suomių filmas, kuris perteikė pastariesiems kūriniams būdingą stiliaus ir išraiškos užtikrintumą vaizduojant šiuolaikinį miesto gyvenimą. Tai gražių peizažų filmas su greitais automobiliais, stilingais kostiumais, art deco stiliaus interjerais ir neoninėmis naktinėmis šviesomis. Kai kurie interjerai, regis, labiau primena Marcelio L’Herbier filmus nei tikrovę, bet tapybiški peizažai tik paryškina pagrindinio herojaus vertybinį paviršutiniškumą.

Kita vertus, autentiška aplinka suteikia šviežumo ir polėkio, pavyzdžiui, elegiškoje finalinėje Helsinkio traukinių stoties scenoje. Įžanginiame epizode apsilankome tuo metu dar naujutėlėje Irjonkatu viešojoje pirtyje ir su draugais keliaujame į pirmąjį pasaulio slidinėjimo čempionatą Salpauselkėje – filmo herojus yra ne tik smuiko meistras, bet ir pasaulinio lygio šuolininkas su slidėmis. Išradingas Vaalos naratyvo paįvairinimas mūsų laikais taip pat tampa vertinga dokumentine medžiaga iš 1926 m. balandį vykusių žaidynių.

Filmas baigtas 1931 m., kai Suomijoje buvo pradėti kurti garsiniai filmai. Jis nufilmuotas nebyliai, tačiau buvo platinamas ir nebyliosios, ir garsinės versijos. Nors pirminis garsinio kino siekis buvo pasitelkiant garsus ir muziką išgauti sklandesnę filmų tėkmę ir vientisumą, Vaala jau jaunystėje suprato sinchronizuojamų garsų galimybes ir eina gerokai toliau, išreikšdamas vaizdą sustiprinančią psichologinę gelmę.

Iki mūsų laikų išliko tik nebylioji filmo versija, bet taip pat egzistuoja beveik visa garso juosta, kurios, deja, neįmanoma tiesiogiai sinchronizuoti su filmu, net jei muzika sudėliota tinkama tvarka. Joje, pavyzdžiui, trūksta dviejų dainų, kurias atliko pagrindinė veikėja, koloratūrinis sopranas Eva Virtanen. Su savo originalia muzika filmas nebuvo rodytas beveik 70 metų. Suomijos garsinio kino pionierius Tapio Ilomäki (1904–1955) sukūrė įsimintiną valsą, tapusį pagrindine „Plataus kelio“ tema, bet didžiąją dalį muzikos pagal to meto tendencijas sudaro gerai žinomų temų rinkinys.

Nė vienas iš šių dviejų nebyliųjų filmų nėra tobulas, bet ne tai svarbiausia. Esmė ta, kad du paaugliai, kurių gyslomis tekėjo nitratas, drąsiai žengė į nežinią ir ėmė mokytis kurti filmus. Taip jie paliko neišdildomą ir labai originalų pėdsaką suomių nebyliajame kine, o vėliau visapusiškai įsirašė į šalies kino istoriją. Vėliau jie kūrė pašėlusias melodramas, poetiškas literatūrines adaptacijas ir svarbiausius suomių kino kūrinius, tačiau šie du filmai yra tai, nuo ko viskas prasidėjo.

„Pirmosios bangos“ inf.