Prisikėlę iš mirusiųjų

Prieš 36 metus režisierius Timas Burtonas sukūrė savo antrąjį vaidybinį filmą „Vabalų sultys“ (1988). Pasakojimas apie Dytzų šeimą, jų naujai įsigyto namo palėpėje gyvenančią vaiduoklių porą ir save bioegzorcistu vadinantį demoną, pasiryžusį bet kokia kaina prisikelti iš mirusiųjų, jau yra tapęs kino istorijos dalimi. Kartu tai dokumentas, ženklinantis ilgos ir visiems atpažįstamos kūrybinės Burtono kelionės pradžią. Jame išryškėjo režisieriaus susikurta, ekspresionizmo įkvėpta vizualinė tapatybė, gebėjimas balansuoti tarp komedijos ir siaubo fantazijos, čia vietą rado keistuoliai personažai, nepritampantys prie šio pasaulio, ir atsiskleidė pagrindinės temos, kurių svarbiausia, žinoma, yra pati mirtis – Burtono pasaulyje ji ne atskiria, bet sujungia. Vis dėlto pastarasis dešimtmetis režisieriui nebuvo sėkmingas – gerų įvertinimų jis nesulaukė ne tik iš kritikų, bet ir iš ilgamečių savo gerbėjų. Kūrybinę reabilitaciją Burtonas pradėjo po „Dambo“ (2019) nesėkmės sugrįžęs į savo stichiją ir sukūręs serialą „Trečiadienė“ (2022). Tada atsigręžė į pradžią ir žymųjį bioegzorcistą dryžuotu kostiumu. „Beetlejuice Beetlejuice“ (ir gerai, kad filmo platintojai nusprendė neversti pavadinimo) iš mirusiųjų pasaulio sugrįžta ne tik pirmojo filmo personažai, bet ir simboliškai pats režisierius.

Filmo centre – trys Dytzų šeimos moterų kartos. Egocentriška, pretenzinga menininkė Delija (Catherine O’Hara) ir toliau užsiima kūryba. Mažoji gotė Lidija (Winona Ryder) suaugo, bet vis dar negali pabėgti nuo savo traumų, turi nuosavą TV laidą ir nors gali susikalbėti su mirusiaisiais, neranda bendros kalbos su skeptiška ir racionalia paaugle dukra Astrida (Jenna Ortega). Dėl šeimos tragedijos moterys vėl sugrįžta į senąjį vaiduoklių namą. Tačiau bėdos po vieną nevaikšto – jų užtektinai ne tik gyvųjų, bet ir mirusiųjų pasaulyje, ir tik laiko klausimas, kol kas nors vėl tris kartus ištars Bytldžiuso vardą.

„Beetlejuice Beetlejuice“ atrodo kaip šiais laikais kiek neįprastas filmas – paranormalioje pasakoje esama daug 9-ojo dešimtmečio dvasios ne tik turiniu, bet ir forma. Tokį įspūdį kuria įžanginiai titrai, rodomi kamerai sklendžiant virš miestelio (visai kaip pirmoje dalyje), lėlinė sustabdyto kadro animacija ir mažai specialiųjų efektų, net ir trukmė (vos 105 minutės). Nors filme netrūksta užuominų į pirmtaką, Burtonas nepiktnaudžiauja nostalgija, ir turbūt būtent tai šį filmą skiria nuo kitų, bandžiusių monetizuoti paskutiniais XX a. dešimtmečiais patirtą sėkmę („Vaiduoklių medžiotojai“ ir „Asai“ – tik pora pavyzdžių).

Šį kartą Burtonas plečia savo sukurto pomirtinio pasaulio žemėlapį, kuriame viskas barška, tarška ir mirga. Čia ir keisčiausios mirtys – nuo piranijų sukandžiojimo iki užspringimo dešrainiais, ir dar klampesnis bei didesnis biurokratinis pomirtinio pasaulio aparatas: nei siaubo, nei romantikos, tik amžinas laukimas eilėse. Atsiranda ir daugiau personažų – mažas Danny DeVito valytojo inkliuzas, B kategorijos filmų žvaigždė, detektyvas Volfas Džeksonas (Willem Dafoe), sielų siurbikė, tikroji košmarų diva Delores (Monica Bellucci). Ir pats Bytldžiusas (Michael Keaton), dėl makiažo, atrodo, nepasenęs nė metais, tarsi visą laiką iš tiesų būtų praleidęs anapus. Jis vis dar gašlus, suktas ir visiškai nekorektiškas, su pasimėgavimu flirtuoja ne tik su filmo veikėjomis, bet ir su žiūrovais.

Tempas greitas – Burtonas nešvaisto nė minutės, o siužetas paprastas: visi kažką vejasi ir kažkas vejasi juos, yra šiek tiek netekčių, mirčių, antiromanų ir pora mažiau nuspėjamų siužeto posūkių. Filme gerokai per daug blogiukų ir potemių – net ir Dolores linija, turėjusi sujungti visas istorijas, finale ima atrodyti nereikalinga, o ir pati veikėja pradingsta tarp kitų, gerokai ryškesnių personažų. Kūrybiškai pažvelgiama į Čarlzą Dytzą – šis parodomas nepasitelkiant anksčiau vaidmenį atlikusio ir dabar į pedofilijos skandalą įsivėlusio aktoriaus. Harmoningą duetą sukuria Ryder ir Ortega – tarp motinos ir dukters ekrane užsimezgusių santykių dinamika palaiko draminę filmo liniją.

Tačiau siužetas nėra nuodėmė: ir pirmojoje dalyje jis tebuvo pretekstas atsiskleisti savaip išprotėjusiems keistuoliams personažams, o pačiam režisieriui kalbėti apie mirties metafiziką, amžiną mirties ir atgimimo procesą, realizuoti pomirtinio pasaulio, kuris neišvengiamai laukia visų, vizijas. Šalia to yra dar ir intelektualesni mirktelėjimai vokiečių ekspresionizmui, populiariems filmams („Kopa“ dabar dar lengviau atpažįstama) ar asmeniniams herojams, kaip kad Mario Bava. Ir danse macabre aplink vestuvinį tortą – kvaila karaokė – neša svarbią žinutę apie gyvenimo laikinumą.

„Beetlejuice Beetlejuice“ chaotiškas filmas, kartais naivus, paviršutiniškas ir skubotas. Bet jis – apie šventę kurti kiną. Neprisimenu, kada Burtonas pastarąjį kartą atrodė toks gyvas.