Kinas
Ar yra gerų filmų su moterimis? Taip kartą retoriškai paklausė mano draugas, bandydamas apginti seksistinę mintį, kad moterys negali tapti gero filmo pagrindinėmis herojėmis. Nedvejojęs nė akimirkos, iš karto pateikiau į galvą šovusį atsakymą: 1979 m. režisieriaus Ridley Scotto sukurtas filmas „Svetimas“ („Alien“). Nesiskaito, tai genialus kūrinys – teatsakė mano draugas.
Šis trumpas pokalbis puikiai atskleidžia, kokį svarbų vaidmenį kino istorijoje atliko pirmosios dvi „Svetimo“ dalys ir pati franšizė. Tai ne tik filmai, pelnę didesnį pripažinimą Scottui – po pirmosios dalies neatsitiktinai buvo ir legendinis filmas „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982), – bet ir kūriniai, nemažai prisidėję prie feministinės kino teorijos populiarumo. Tikriausiai tik tingus kino teoretikas neaptarė visose filmų dalyse veikiančios ir Julijos Kristevos aktualizuotos abjekto logikos arba neišnagrinėjo „suvyriškėjusios“ pagrindinės veikėjos Ripli (Sigourney Weaver) išvaizdos ir elgesio.
„Svetimas“ taip pat tampa įdomiu pavyzdžiu auteur kino teorijos kontekste. Juk vėlesni franšizės filmai, kuriuos režisavo pats Scottas, nesulaukė tokio didelio kritikų dėmesio ar kino žiūrov(i)ų pripažinimo. Nors filmas „Prometėjas“ („Prometheus“, 2012) surinko per 400 milijonų JAV dolerių, jis buvo griežtai kritikuojamas dėl nelogiško scenarijaus ir kvailų veikėjų charakterių. O kita franšizės dalis „Svetimas: Sandora“ („Alien: Covenant“, 2017) buvo vertinama kaip finansinė nesėkmė.
Kaip rodo šie pavyzdžiai ir dokumentinis kino filmas „Jodorowsky’o kopa“ („Jodorowsky’s Dune“, rež. Frank Pavich, 2013), pirmųjų dviejų „Svetimo“ dalių sėkmę lėmė ne tiek paties Scotto gebėjimai, kiek Alejandro Jodorowsky surinktos komandos, kurią vėliau perėmė Scottas, bendras talentas. Šiuo atveju net neverta svarstyti, kokią estetinę formą galėjo įgauti „Svetimo“ filmai be menininko H.R. Gigerio sukurto pagrindinio monstro Ksenomorfo.
Visi šie niuansai liudija, kad filmų peržiūra prasideda žiūrovui dar net neįžengus į kino salę. Tai ypač gerai pastebima kalbant apie naujausią franšizės dalį „Svetimas: Romulas“ („Alien: Romulus“), kurią režisavo Fede Álvarezas. Filmui tik pasirodžius kino teatruose, internete jau išplito vaizdo įrašai, kuriuose ištikimi „Svetimo“ fanai prieš filmo peržiūrą vaizduoja iš krūtinės išsiveržiantį ar ant veido užšokantį ateivį. Kitaip tariant, „Svetimo“ peržiūra yra labai rimtas reikalas, o žiūrovai iš šios franšizės tikisi ypatingai daug. Vaizdinė ir garsinė filmo „Romulas“ plotmė kaip tik ir liudija, kad filmo kūrėjai bandė išlaikyti neįtikėtinai aukštą kokybės kartelę ir atliepti žiūrov(i)ų lūkesčius. Filme apstu senų kinematografinių triukų, kurie iki šiol ekrane atrodo įspūdingai. Pavyzdžiui, neretai naudojami dūmai, kurie specifiniu būdu laužo šviesos spindulius ir leidžia kurti neįprasto apšvietimo įspūdį. Nemaža dalis filmo scenų filmuota didžiulėse aikštelėse, o monstrai buvo ne kompiuteriu nupiešti, o sukurti naudojant animatronines lėles. Nors dėl pernelyg didelio kameros mobilumo keliose filmo scenose ir pasidaro neaišku, kas vyksta, minėti vizualiniai sprendimai primena, kad kino gamyba vis dar priklauso nuo praktinių įgūdžių ir meistrystės.
Tą patį liudija ir garsinė kino filmo plotmė, kurioje meistriškai žaidžiama tyla. Pavyzdžiui, pačioje filmo pradžioje rodomas kosmoso tyloje skrendantis erdvėlaivis. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai visiškai įprasta ir įspūdžio nedaranti scena, kiekvienas garso režisierius paliudys, jog filmuose sunkiausia perteikti pačią tylą. Įspūdingai filme skamba ir kiti garsiniai akcentai, pavyzdžiui, androido vardu Endis (David Jonsson) įsakmiai skambantis paliepimas bėgti, panaudotas ir reklaminiame filmo vaizdo klipe. Beje, šioje vietoje akylas mokslinės fantastikos mėgėjas gali pastebėti ir intertekstualią nuorodą – androidai vadinti endžiais Philipo K. Dicko romane „Ar androidai svajoja apie elektrines avis?“, kurio ekranizacija žinoma minėtu pavadinimu „Bėgantis skustuvo ašmenimis“.
Į visą šį reginį efektyviai įtraukia ir filmo naratyvas. Álvarezas jau ankstesniame ir pakankamai neįvertintame siaubo filme „Nekvėpuok“ („Don’t Breathe“, 2016) parodė, kad moka dirbti su žanrine pasakojimo logika ir žiūrovo lūkesčiais. „Romule“ žiūrovas iš anksto žino, kas tuoj nutiks, – kaip ir ankstesnėse „Svetimo“ dalyse, kažkam iš krūtinės neišvengiamai netrukus išsiverš mažas ksenomorfiukas. Tačiau greitas filmo tempas neleidžia atsikvėpti ir vis tiek verčia nerimauti dėl ekrane rodomų veikėjų. Buvo įdomu stebėti, kaip šalia manęs kino salėje sėdinti mergina labiausiai įtampos kupinas scenas žiūrėjo užsikėlusi kojas ant kėdės ir prispaudusi jas prie krūtinės.
Įtampą palaiko ir klasikinis, daugelyje filmų naudojamas naratyvinės atomazgos atidėliojimas. Pavyzdžiui, filme nemažai scenų, kuriose pagrindinė veikėja Rein (Cailee Spaeny) išsigelbėja pačią paskutinę sekundę. Nors žiūrovai logiškai ir supranta, kad pagrindinė filmo veikėja negali mirti kūrinio viduryje, įtikinamai pavaizduotos situacijos, taip pat nuosekliai parodytos kitų veikėjų mirtys vis tiek verčia nerimauti.
„Romulas“ yra itin meistriškai sukurptas ir emocionaliai įtraukiantis mokslinės fantastikos siaubo filmas. Čia taip pat pagarbiai elgiamasi su „Svetimo“ visata – filme vėl aktualizuojama motinystės siaubo tema (viena iš veikėjų neatsitiktinai nėščia), iš itin arti rodomos įvairios šlykštynės, kaip kraujas ir seilės, taip pat nuostabiai naudojama retrofuturistinė estetika (senieji analoginiai kompiuteriai). Vis dėlto abejoju, ar žiūrėčiau šį filmą antrą kartą, priešingai nei pseudoarthauzinį „Prometėją“. Tai pernelyg aiškus filmas. Viskas čia estetiškai nugludinta ir sterilu. „Romulas“ atskleidžia paradoksalią, bet visiems žinomą tiesą – net ir meistriškai sukurtas kūrinys gali kelti nuobodulį.
