Kinas
Rugsėjo 13–16 d. vyks queer kino festivalis „Kreivės“. Jis žada kelias konkursines trumpo metražo filmų programas, Laimos Stasiulionytės fotografijų parodą, tradicinį poezijos vakarą ir vakarėlį. Šių metų teminę „Monstrų“ retrospektyvą sudarė Justinas Šuliokas ir Ilona Vitkauskaitė. Monstrai kine (ir ne tik) visuomet simbolizavo priešpriešą normalumui ir savaime suprantamiems dalykams. Išreiškė tai, kas išstumta į pasąmonę, kas laikoma tabu. Monstras – tai kitas, tai, kas oponuoja socialinėms normoms, tradiciniams lyčių vaidmenims, įkūnija įvairiausio plauko deviacijas, kolektyvines ir individualias baimes. Tam tikra prasme LGBTQ+ žmonės visuomet buvo suvokiami kaip monstrai ir tebėra įvairiausių baimių šaltinis – sugriausime tradicines vertybes, šeimas ir visos valstybės gerovę, dėl to pasaulis degs pragaro liepsnose! Retrospektyvoje išryškinama, kaip keitėsi monstro tropas kine, kartu queer žmonių reprezentacija (nuo metaforų iki atviro rodymo) ir pati queer kino samprata. Tad kviečiame į vampyrių, vilkolakių ir kitokių būtybių bestiariumą!
Retrospektyvoje rodysime:
„Frankenšteino nuotaka“ („Bride of Frankenstein“, rež. James Whale, JAV, 1935)
Šmaikštus ir makabriškas britų queer režisieriaus Jameso Whale’o „Frankenšteino“ (1931) tęsinys. Filmas, paremtas Mary Shelley romano fragmentu, kuriame monstras prašo draugo, trina siaubo žanro ribas. Mokslininko Frankenšteino sukurtas monstras (Boris Karloff) išgyveno per pirmojo filmo pabaigos gaisrą. Jis vis dar visuomenės atstumtasis, persekiojamas kerštingų kaimiečių, paguodą randantis tik atokiuose aklo vyro namuose. Pats Frankenšteinas (Colin Clive) išgyvena homoseksualiomis metaforomis persmelktą naktį. Iš vestuvių nakties lovos išverstas kito, dar labiau išprotėjusio mokslininko Pretorijaus (Ernest Thesiger), Frankenšteinas įkalbinėjamas sukurti „naują dievų ir monstrų pasaulį“.
Šiame ankstyvojo kino šedevru laikomame filme Whale’o queer jautrumas pasireiškia ne tik žanrų ribų (siaubo ir komedijos) trynimu, bet ir daugumos personažų kaip autsaiderių vaizdavimu. Taip pat akivaizdžia simpatija Boriso Karloffo monstrui, kuris filme rodomas kur kas žmogiškesnis nei jo kraujo ištroškę kaimiečiai. Juo labiau kad monstras pernelyg lėtas ir nerangus, kad keltų grėsmę. Praktiškai turite stovėti vietoje, kad jus pagautų.
„Vampyros Lesbos“ („Das Mal des Vampirs“, rež. Jesús Franco, VFR, Prancūzija, 1971)
Linda (Ewa Strömberg) – Stambule gyvenanti amerikietė. Po nuolat pasikartojančio sapno, kuriame ją suvilioja gražuolė vampyrė, Linda darbo reikalais išsiunčiama į mažą salą. Ten ji susipažįsta su grafiene Nadina (Soledad Miranda), naktinio klubo savininke, kurią iškart atpažįsta kaip gundytoją iš savo sapnų, ir iš tikrųjų yra jos suviliojama. Tai sužinojęs klastingas daktaras Sevardas (Dennis Price) susisiekia su Linda, tikėdamasis pasinaudoti ja ir pats tapti nemirtingas.
„Vampyros Lesbos“ – garsiausias trešinio kino klasiko Jesúso Franco, kurį Vatikanas titulavo pavojingiausiu režisieriumi pasaulyje, filmas. Tai 8-ojo dešimtmečio siurrealistinės erotikos bei siaubo kino mišinys ir bene viena įdomiausių Bramo Stokerio „Drakulos“ interpretacijų. Filmas panardina į somnambulišką pasaulį, kuriame nusitrina ribos tarp geismo, sapnų ir banalios tikrovės.
„Pavyzdingas elgesys“ („As Boas Maneiras“, rež. Marco Dutra ir Juliana Rojas, Brazilija, 2017)
San Paulo faveloje užaugusi tylioji Klara (Isabél Zuaa) atsiliepia į turtingos vienišės Anos (Marjorie Estiano) skelbimą padirbėti namų šeimininke ir dar negimusio moters kūdikio aukle. Iš pradžių suabejojusi Klaros tinkamumu ir gabumais, Ana vis dėlto priima nepažįstamąją. Tarp moterų užsimezga romanas. Tačiau Anos elgesys keičiasi, o ypač padidėja jos apetitas mėsai. Berniukas turėtų gimti per pilnatį. Lemtingoji naktis negrįžtamai pakeis Klaros gyvenimą. Tarp siaubo, melodramos, pasakos, miuziklo ir politinės alegorijos laviruojantis „Pavyzdingas elgesys“ suskirstytas į dvi dalis: pirmoji – turtingame rajone gimusio vaiko laukimas, antroji – šio keisto vaiko gyvenimas skurdžiame rajone. San Paulo priemiestyje vilkolakio mitas įgauna naują kvėpavimą.
Kartu kurianti pora Juliana Rojas ir Marco Dutra eksperimentuoja įvairiausiais žanrais ir laužo nusistovėjusias taisykles. Jiems rūpi socialinės dilemos, rasinė nelygybė, praraja tarp turtuolių ir skurdžių, bet jų fantastiškame pasaulyje žmonės vis dar geba mylėti, pasiaukoti ir užjausti.
„Titanė“ („Titane“, rež. Julia Ducournau, Prancūzija, 2021)
Po vaikystėje patirtos avarijos Aleksos galvoje buvo įmontuota titano – karščiui ir smūgiams itin atsparaus metalo – plokštelė. Suaugusi mergina (Agathe Rousselle) jaučia vieno kiečiausių metalų poveikį – polinkį prie piromanijos ir destrukcijos, nevaldomą sekso... su automobiliais potraukį. Hormonų ir benzino mišinys jos kūne kelia agresijos bangas. Orgijas keičia kruvinas žiaurumas, o kai istorija, atrodo, jau pasiekė kulminaciją, įvyksta keistas susitikimas.
Julios Ducournau „Titanė“ – antras moters režisierės filmas, pelnęs „Auksinę palmės šakelę“. Ducournau demonstruoja išskirtinę drąsą. Ji atmeta konvencijas, gerą skonį ir padorumą, maišo žanrus – iš slašerio (angl. slasher) „Titanė“ virsta kūno siaubo filmu ir galiausiai intymia šeimos drama. Panašias transformacijas išgyvena ir pagrindinė filmo herojė. „Titanėje“ susimaišo lyčių tapatybės, kūniškumas, metalas ir mašinos bei svarstymai apie siaubą, kurį kelia kūnas ir šeiminiai santykiai.
Daugiau informacijos https://festivaliskreives.lt/.
„Kreivių“ inf.
