Savaitgalį pasibaigusiame Tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ geriausiu filmu Baltijos kino programoje tapo „Pietinia kronikas“ (rež. Ignas Miškinis, prod. Lukas Trimonis), o režisierius Laurynas Bareiša paskelbtas geriausiu režisieriumi už filmą „Sesės“. Kino operatorius Linas Žiūra pripažintas geriausiu operatoriumi už darbą dokumentiniame filme „Murmančios širdys“.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Prieš gerus dvidešimt metų „Kino pavasarį“ atidarė Bruno Dumont’o „Žmonija“ (1999) – niūrus, jautrus, filosofiškas filmas apie policininką, Prancūzijos šiaurės kaime tiriantį mažos mergaitės nužudymą. Į atidarymą susirinkusi puošni publika liko didžiai nepatenkinta. „Žmonija“ jai pasirodė ne tik pernelyg sudėtinga, bet ir nepadori – pedofilijos tema Lietuvoje dar nebuvo linksniuojama. Tada Dumont’as buvo šlovės zenite – Kanų prizai ir kontroversiški, depresyvios nuotaikos pritvinkę filmai, kad ir debiutinis „Jėzaus gyvenimas“ (1997), ne tik pelnė jam pripažinimą, bet ir prikabino filosofo, kuris gilinasi į blogio ištakas žmoguje, etiketę.
Nauji filmai – „Šypsena 2“
Gana gera idėja – pamaniau aš, pamatęs filmo „Šypsena 2“ („Smile 2“, rež. Parker Finn, JAV, Kanada, 2024) anonsą. Istorija apie popmuzikos žvaigždę, kurią apsėda demonas, užvaldantis, kai nusižudai kitų žmonių akivaizdoje, atmintyje iš karto sužadino asociacijas su kultiniu japonų režisieriaus Sion Sono filmu „Savižudžių klubas“ („Jisatsu sâkuru“, 2001), kuriame savižudybės „užkratas“ perduodamas per fone nuolat įkyriai skambančią popmuziką. Štai puiki galimybė išsakyti aštrią populiariosios kultūros kritiką ir susieti ją su žmonių idiotizacija, mus visus paverčiančia negalvojančiais ir malonumų ieškančiais numirėliais!
Krėsle prie televizoriaus
2005-aisiais Marco Forsterio filmą „Pasilik“ (LRT, 23 d. 00.10) amerikiečių kritikai pavadino itin menišku trileriu – tokia sudėtinga tada jiems pasirodė pasakojimo struktūra. Kita vertus, vienbalsių vertinimų „Pasilik“ nesulaukė. Jis labiau iš tų filmų, kurie žiūrovus padalija. „Pasilik“ veikėjai yra psichiatras Semas Fosteris (Ewan McGregor), kurio „specializacija“ – sunkiausi atvejai, ir studentas Henris Letamas (Ryan Gosling), girdintis galvoje balsus ir pareiškiantis, kad po trijų dienų nusižudys.
Lapkričio 25 d., pirmadienį, 17 val. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) vyks kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ inicijuojamas renginys „Postkolonializmas: nuo Benino iki Lietuvos“. Tai išskirtinė galimybė pamatyti Berlinalės „Auksinį lokį“ laimėjusį filmą „Dahomėja“, prieš jam pasirodant LIetuvos kino teatruose, ir sudalyvauti parodos „Pranas Domšaitis (1880-1965). Jos / Jo figūra“ ekskursijoje. Renginio programą užbaigs diskusija.
Lapkričio 22 dieną „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2, Vilnius) „išgir̃sti“ queer archyvas, Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ ir „Meno avilys“ kvies kelti klausimas: ką jau žinome apie Lietuvos queer istoriją? Kas nuveikta ir ko trūksta šios temos tyrimuose bei kokia galėtų būti jų ateitis? Dviejų dalių renginį „Queer istorijos perspektyvos Lietuvoje“ sudarys pokalbis bei filmo „Neirud“ (rež. Fernanda Faya, 2023) peržiūra.
M. K. Čiurlionio namai Vilniuje kviečia lapkričio 21 d., ketvirtadienį, 19 val. kino mylėtojus, entuziastus tęsti pažintį su pasaulio kino lobynu ir pasinerti į kinematografinius užkulisius bei praplėsti kino kalbos horizontus – susitiktijaukioje M. K. Čiurlionio namų salėje – „Pasaulio kino vakare su režisieriumi Audriumi Stoniu“.
Lapkričio 25 d. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos „Forum Cinemas“ kino teatruose KINFO kino klubo „Pamatyk kine“ žiūrovai turės unikalią progą išvysti vieno iškiliausių japonų režisieriaus Satoshi Kon filmą „Perfect Blue“. Šis drąsus ir įtraukiantis psichologinis trileris, skirtas tik pilnamečiams, meistriškai sujungia psichologinius ir siaubo elementus bei neria į žmogaus sąmonės gelmes.
Magnusas von Hornas apie „Merginą su adata“
Magnusas von Hornas gimė 1983 m. Geteborge, baigė Lodzės kino mokyklą ir liko gyventi Lenkijoje. Visi trys jo vaidybiniai ilgametražiai filmai sulaukė tarptautinių kino festivalių dėmesio, jie rodyti ir Lietuvoje. Šiemet „Scanorama“ pristato režisieriaus filmą „Mergina su adata“ („Pigen med nålen“, Danija, Lenkija, Švedija), kurio premjera įvyko Kanų konkursinėje programoje ir kuris rudenį Gdynėje vykstančiame Lenkų vaidybinių filmų festivalyje surinko bene daugiausia prizų, tarp jų „Sidabrinius liūtus“ bei apdovanojimus už geriausią operatoriaus darbą, muziką, kostiumus, scenografiją ir už geriausią antrojo plano moters vaidmenį danų aktorei Trine Dyrholm.
Lietuviškas kinas Prancūzijoje
Smagu pradėti nuo minties, kad lietuviškas kinas užima vis svarbesnę vietą prancūziškoje aplinkoje. Tai galima drąsiai sakyti, net jei neminėtume Jono Meko ar kitų prancūzams pažįstamų mūsų šalies režisierių. Lietuvos kultūros sezonas, akivaizdu, suteikė papildomą impulsą dar didesniam frankofoniškos auditorijos, kritikų ir kultūrinių institucijų, tokių kaip Pompidou meno centras, dėmesiui pritraukti. Per filmų peržiūras, retrospektyvas ir diskusijas visoje Prancūzijoje lietuvių kinas atskleidžia savo gilumą, nagrinėdamas tapatybės ir atminties temas, kurios stipriai rezonuoja šiandieniniame pasaulyje.