7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Živilė Pipinytė

Iš kukurūzų lauko į begalinę tuštumą

Nauji filmai – „Tarp žvaigždžių“

Christopherio Nolano filmuose pakeri vaizdų galia. Pasakojimas, siužetas juose paprastai antriniai, nes Nolanas kaip joks kitas režisierius šių dienų kine moka paveikti žiūrovų vaizduotę iš kadrų sklindančiais nerimu, keistumu, tamsia energija, pakviesti juos į kelionę po atmintį ir kitokias žmogaus psichikos erdves. Naujausias režisieriaus filmas „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, JAV, 2014) žada kelionę į kosmoso erdves.
 
„Tarp žvaigždžių“ veiksmą įrėmina iš televizorių ekranų praeitį prisimenantys seni žmonės. Jie kalba apie vaikystę, kai nualintą Žemę ėmė siaubti dulkių audros, stigo maisto, o sėti buvo galima tik kukurūzus. Žmonija atsisakė visko – net televizijos, kad tik sutaupytų energiją, ir stengėsi pamiršti, kad kadaise skraidė į kosmosą. Mokyklose net dėstoma, kad skrydis į Mėnulį buvo propagandinis triukas, privertęs sovietus tęsti juos nualinusias lenktynes. Skurdas – visuotinis, uždarinėjami net universitetai. Pagrindiniu užsiėmimu tapo žemės ūkis. Beveik valandą trunkanti filmo įžanga – neįprastai Nolanui realistiška.

„Tarp žvaigždžių“
„Tarp žvaigždžių“
Živilė Pipinytė

Netvarios tikrovės atspaudai

Iš kino kritiko dienoraščio

Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.

„Getas. Vivianos Amsalem teismas“
„Getas. Vivianos Amsalem teismas“
„Kebabas ir Horoskopas“
„Kebabas ir Horoskopas“
„Dvi dienos, viena naktis“
„Dvi dienos, viena naktis“
„Scanoramos“ inf.

„Scanoramos“ programoje – lietuviška premjera apie senolių kelionę į Londoną

 

Europos šalių kino forume „Scanorama“ šiemet pristatomos net trys lietuviškų dokumentinių filmų premjeros. Viena jų – dokumentinė komedija „Lida Vanda Liusia“. Debiutinis ilgametražis režisierės Julijos Zubavičienės filmas – itin asmeniškas ir nuotaikingas.

 

Pagrindinės filmo herojės – režisierės močiutės. Ne dvi, kaip įprasta, o trys. „Mano šeima mėgo tuoktis ir skirtis, todėl vaikystėje turėjau penkis senelius ir šešias močiutes. Šeimos šventės būdavo labai linksmos“, – pasakojo J. Zubavičienė.

 

„Lida Vanda Liusia“
„Lida Vanda Liusia“
„Scanoramos“ inf.

„Scanoramoje“ – iš tikinčiųjų aukų sukurtas Audrio Stonio filmas apie krikšą

 

Viena laukiamiausių šių metų „Scanoramos“ premjerų – Audriaus Stonio dokumentinis filmas „Avinėlio vartai“. Šio filmo idėja prieš kelerius metus gimė pranciškonui, Šv. Kazimiero provincijos viceministrui, broliui Gediminui Numgaudžiui. Filmavimas vyko ne tik Lietuvoje. Kartu su grupe Stonys leidosi į kelionę po Izraelį, Jordaniją, kur pamirštuose dykumų miestuose ieškojo pirmųjų krikščionų krikštyklų. Pasak režisieriaus ir brolio Gedimino, to, ką jie pamatė, nepavyktų sutalpinti net į kelis filmus.

„Avinėlio vartai“
„Avinėlio vartai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Savaitgalį Sevilijoje, kur vyksta tarptautinis kino festivalis, paskelbti pirmieji šiųmetinių Europos kino akademijos apdovanojimų laureatai. Geriausio Europos kino operatoriaus apdovanojimas – Carlo Di Palma prizas – paskirtas lenkams Łukaszui Żaliui ir Ryszardui Lenczewskiui už filmą „Ida“. Geriausia montuotoja tapo Justine Wright už filmą „Locke“, bendros austrų ir vokiečių gamybos filmo „Tamsus slėnis“ („Das Finstere Tal“, rež. Andreas Prochaska) dailininkams Clausui-Rudolfui Amleriui ir Nataschai Curtius-Noss atiteko apdovanojimai už geriausią dailininko darbą ir kostiumus. 2014 m. Europos kompozitoriumi tapo Mica Levi („Po oda“), garso operatoriumi – Joakimas Sundströmas („Starred Up“).
 
Paskelbti ir svarbiausių apdovanojimų nominantai, kuriuos išrinko per 3 tūkstančius akademijos narių. Jų favoritu tapo Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“. Jis nominuotas geriausio filmo, režisieriaus, scenaristo ir aktorės kategorijose. „Ida“ turi šansų laimėti ir žiūrovų simpatijų prizą. Keturias nominacijas gavo Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“, po tris – Nuri Bilge Ceylano „Žiemos sapnas“, Larso von Triero „Nimfomanė“ ir Steveno Knighto „Locke“. Iš viso apdovanojimai skiriami 21 nominacijoje. Laureatus sužinosime gruodžio 13 d. per iškilmingą ceremoniją, kuri šiemet vyks Rygoje.

„Dvi dienos, viena naktis“
„Dvi dienos, viena naktis“
„Force Majeure“
„Force Majeure“
Darren Aronofsky
Darren Aronofsky
„Žmogiškasis kapitalas“
„Žmogiškasis kapitalas“
Gražina Arlickaitė

Nekalbaus jaunuolio interviu

„Scanorama“ paminės „Trijų dienų“ autoriaus Šarūno Barto jubiliejų

Šį pašnekesį užrašiau senokai – 1993 metais, kai teko ruošti jauno ir tada dar mažai žinomo režisieriaus iš Lietuvos kūrybinį dosjė (recenzija, interviu etc.) prieš filmo „Trys dienos“ premjerą ambicingojo Berlinalės Jaunojo kino forumo programoje. Lietuvoje pokalbis pasirodė nesvarbus kultūrinei spaudai, kuriai jį siūliau. Rankraštis taip ir liko mano stalčiuje.
Forumas tapo sėkmingu Šarūno Barto startu į tarptautinę kino erdvę. Šiandien jo filmai pristatomi prestižiniuose pasaulio kino forumuose Kanuose, Venecijoje, Toronte ir kt. Vienas paskutinių Barto filmų „Eurazijos aborigenas“ (2010) vėl sugrąžino režisierių į Berlinalės Forumą, kuriame ir prasidėjo jo filmų kelias į platųjį pasaulį.
Su Šarūnu kalbėjomės prieš iškeliaudami į Berlyno festivalį. Iš jo Bartas sugrįžo apdovanotas dviem prizais ir pamalonintas įvairiais vilio­jančiais pasiūlymais – „Tris dienas“ savo prizais įvertino ekumeninis ir FIPRESCI žiuri, tiksliai suformuluodami savo argumentus: „už stiliaus savitumą, temos svarbą ir vaizdų grožį“.
„Scanorama“ sveikina režisierių su pirmuoju jubiliejumi ir šiemet primins žiūrovams filmą „Trys dienos“, siūlydama pamatyti jį visame autoriaus kūrybos kontekste.

„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
Šarūnas Bartas. V. Naudžiaus nuotr.
Šarūnas Bartas. V. Naudžiaus nuotr.
Jonas Ūbis

Leiskime jiems pailsėti

Krėsle prie televizoriaus

Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)

„Bučiuok bučiuok, šauk šauk“
„Bučiuok bučiuok, šauk šauk“
„Kaubojai ir ateiviai“
„Kaubojai ir ateiviai“
„Meilės lapkritis“
„Meilės lapkritis“
„7md“ inf.

Režisieriai apie „Scanoramos“ filmų herojus

 

Olivier Assaysas („Zils Marijos debesys“):
Mano herojai – žmonės, kurie suvokia laiko tėkmę, jo poveikį gyvenimui, ir man buvo svarbu juos apsupti maksimaliu pasaulio grožiu. Tuo grožiu, kuris yra už laiko ribų. Tačiau nenorėjau kurti atviruko, filmuoti neapgyvendintų kalnų vaizdų. Svarbu, kad Zils Marija viršūnė yra aukštai kalnuose, bet ši vieta turi senus ir gilius ryšius su meno pasauliu, su Europos minties istorija.
Norėjau sukurti filmą – Juliette Binoche portretą. Ne tiesiog sugalvoti jai vaidmenį, bet sukurti jos įkvėptą filmą. Toliau viskas vyko taip. Kuo užsiima herojė? Ji repetuoja vaidmenį. Kas „paduoda“ jai replikas? Asistentas. Greičiausiai tai moteris. Kokią pjesę ji repetuoja? Kažką panašaus į „Karčias Petros fon Kant“ ašaras apie keistus, jaudinančius dviejų moterų santykius. Viena moteris vyresnė, antroji – jaunesnė. Taip atsiranda dviprasmiškumas, fizinio suartėjimo pavojus.

„Džimio salė“
„Džimio salė“
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Žvilgsnis į gyvenimą pro skalbyklos duris

Pokalbis su „Nepatogaus kino“ festivalio laureatu

Šiemet pirmąkart surengtame „Nepatogaus kino“ konkurse nugalėjo šveicarų režisierių Fredo Florey ir Floriane Devigne filmas „Skalbykla“. Geriausio filmo titulas „Skalbyklai“ atiteko „už nepatogų ir itin kūrybingą filmą, išdrįsusį praverti turtingo Vakarų pasaulio skalbyklos duris“. Beveik visas filmo veiksmas vyksta Lozanos daugiabučio, kurio gyventojai – imigrantai, koridoriuje ir jame įsispraudusioje skalbykloje. Naujoji skalbyklos prižiūrėtoja Claudina bando įvesti tvarką. Tačiau visiems gyventojams – skirtingų religijų ir kultūrų žmonėms – reikia sutarti, kada kam naudotis skalbykla. Šis mini visuomenės modelis turi ir savo „dugną“ – rūsyje įsikūrusį viešnamį. „Skalbykla“ – tai gyvas žvilgsnis į žmonių bendruomenę, jautriai fiksuojantis pastato gyventojų kivirčus ir susitaikymus. Apdovanojimą Vilniuje atsiėmęs Fredas Florey papasakojo apie filmą ir jo užkulisius.
 

„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kasmet skiriamas Europos kino akademijos apdovanojimas už gyvenimo indėlį šiemet bus įteiktas prancūzų režisierei Agnès Varda. Naujosios bangos senele juokais vadinama kūrėja didžiajame kine debiutavo 1954 m. filmu „La Pointe Courte“, kuris numatė būsimų kino permainų stilių. Jau 6-ajame dešimtmetyje ji pasirinko savitą kelią ir iki šiol kuria įvairaus metražo vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus, kartais viename kūrinyje suliedama visas kino rūšis. Varda filmai tiksliai išsaugo užfiksuoto laiko dvasią, juk neatsitiktinai į kiną ji atėjo iš fotografijos. 1961 m. pasirodęs Varda filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol yra vienas Naujosios bangos grynuolių. Režisierė atvira pasauliui ir savo artimiesiems. Filmuose ji užfiksavo Juodųjų panterų judėjimo pradžią, kūrė pirmuosius prancūzų feminisčių kino manifestus, įamžino savo vyro – režisieriaus Jacques’o Demy vaikystės prisiminimus ir skyrė filmą kino šimtmečiui. Varda filmai pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“ („Laimė“, 1965), Venecijos „Auksinį liūtą“ („Be stogo ir teisės“, 1985), Europos kino akademijos apdovanojimą („Rinkėjai ir rinkėjos“, 2000), Prancūzų kino akademijos „Cezarį“ („Agnès paplūdimiai“, 2008), Kanų kino festivalio Garbės „Aukso karietą“, Garbės „Cezarį“ ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus. Varda yra surengusi parodų Venecijoje, Paryžiuje, Los Andžele.

Agnès Varda
Agnès Varda
Naumas Kleimanas
Naumas Kleimanas
Greta Gerwig filme „Frances Ha“
Greta Gerwig filme „Frances Ha“
Ethanas Hawke’as filme „Vaikystė“
Ethanas Hawke’as filme „Vaikystė“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas