Krėsle prie televizoriaus
Finansinė Graikijos krizė tapo bene žiūrimiausiu žiniasklaidos serialu. Vis dėlto tai gana pamokomas vaizdelis, nes kiekvienas gali įsitikinti, ką reiškia balsuoti už neatsakingus populistus. Tik bijau, kad šitą pamoką išmoks ne visi ir po metų kitų lietuviai vėl atiduos balsus už visokius marginalus arba naujuosius ponus Valinskus.
Nauji filmai – „Angelo veidas“
Geriausiu metų lietuvišku filmu pripažinta „Sangailės vasara“ toliau garsina lietuvių kiną pasaulyje. Savaitgalį filmas apdovanotas pagrindinio Slovakijos kino festivalio prizu ir pristatytas Paryžiuje, mieste, kuriame gyvena filmo režisierė lietuvė Alantė Kavaitė.
Praėjusią savaitę pasibaigė „ART Film Fest“ – didžiausias kino festivalis Slovakijoje. „Sangailės vasara“ jame buvo parodyta tris kartus. Su slovakų žiūrovais susitiko Sangailę suvaidinusi Julija Steponaitytė: „Norinčių pamatyti filmą buvo tiek daug, kad salėje reikėjo papildomų kėdžių, jei jų nebuvo, žiūrovai tiesiog sėdėjo ant laiptų. Atrodė, kad žmonės jau žinojo apie filmą ir laukė jo. Buvo labai smagu tai matyti. Didžioji dalis žiūrovų paaugliai – manau, „Sangailės vasara“ jiems puikiai tinka. Viena mergaitė po seanso atėjo prie manęs su ašaromis akyse ir sakė, kad tai nuostabiausias filmas, kokį ji matė. Slovakijoje „Sangailę“ sutiko labai emocionaliai ir teigiamai.“
Pagal užsienio žiniasklaidą
Mauritanijos režisierius Abderrahmane’as Sissako vadovaus kino mokyklai „Ciné Fabrique“. Tai trečioji kino mokykla Prancūzijoje po Antrojo pasaulinio karo metais Paryžiuje įkurtos „La Femis“ (anksčiau IDHEC) ir „Louis-Lumière“. „Ciné Fabrique“ netrukus atvers duris Lione. Jos steigėjai nori padaryti mokyklą naujos kinematografininkų kartos susitikimų vieta ir tikisi, kad čia susitiks iš skirtingų visuomenės sluoksnių kilę, motyvuoti ir originaliu požiūriu pasižymintys studentai. Prie šio kino projekto ištakų buvęs kinematografininkas Claude’as Mouriéras siekė, kad aplink jį susirinktų kino profesionalų kolektyvas. Mokykla siūlo nemokamas trejų metų kino studijas trisdešimčiai 18–25 m. jaunuolių. Studijos apims 5 kryptis: scenarijaus rašymą, vaizdą, garsą, montažą ir gamybą.
Wimas Wendersas apie „Žemės druską“
Nauji filmai – „Prancūziškas tranzitas“
Teisėjui Pierre’ui Micheliui ir gangsteriui Gaëtanui Zampai, kurių likimai tragiškai susikirto 8-ajame dešimtmetyje heroino kontrabandos sostine tapusiame Marselyje, skirtas ne vienas prancūzų filmas. Jie tapo ir Cédrico Jimenezo filmo „Prancūziškas tranzitas“ („La French“, Prancūzija, Belgija, 2014) veikėjais. Prancūzai istoriją apie ryžtingą teisėją žino gerai, Michelis tapo beveik mitine figūra, panašiai kaip ir kalėjime 1984 m. nusižudęs Zampa. Jimenezas tą mito atspalvį panaudojo savo filme – Jeano Dujardino teisėjas Mišelis ir Gilles’io Lellouche’o gangsteris Zampa iš pirmo žvilgsnio primena dvynius: abu stipraus charakterio, ryžtingi, einantys iki galo, azartiški. Jie panašūs net išoriškai. Abiejų žmonos (Céline Sallette ir Mélanie Doutey) – stiprios, protingos moterys. Tik idealistas teisėjas Mišelis yra gėrio pusėje, o reketininkas, narkotikų kontrabandininkas ir Marselio „krikštatėvis“ Zampa įsitikinęs, kad pasaulis yra toks, koks yra, todėl reikia naudotis bet kokia proga praturtėti. Beveik pusę filmo Jimenezas paraleliai rodo kiekvieno gyvenimą, kol įvyksta pirmasis abiejų susitikimas akis į akį. Regis, būtent tada abu veikėjai supranta, kad priešininkas ne toks paprastas, kaip manė. Tuo „Prancūziškas tranzitas“ primena kriminalines dramas, kuriomis anksčiau garsėjo prancūzų kinas ir kuriose vykdavo psichologinės Jeano Gabino, Jeano-Paulio Belmondo, Alaino Delono ar Lino Venturos policininkų ir nusikaltėlių dvikovos. Dujardino ir Lellouche’o personažų kova jų verta.
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Prarastoji upė“
Vienas iš keistesnių vaikystės užsiėmimų būdavo kopijuoti gražius paveikslėlius iš iliustruotų knygų arba komiksų. Pasiimdavai baltą lapą, uždėdavai ant jo juodą kalkinį popierių, o ant šio – knygos puslapį su iliustracija, kurią kruopščiai apvedžiodavai pieštuku. Ant tuščio lapo nuo kalkinio popieriaus atsispausdavo neryškūs kontūrai. Tavo sąsiuvinyje puikuodavosi kad ir netobulas, tačiau kur kas geresnis piešinys nei tas, kurį būtum bandęs nupiešti pats. Tuomet likdavo pasiimti spalvotus flomasterius ir suteikti tuščioms formoms turinį – nuspalvinti jas. Kai savo triūsą didžiuodamasis nešdavai parodyti tėvams, jų klausimas paprastai būdavo: ar pats nupiešei? Džiaugsmas išgaruodavo akimirksniu – esi tik kopijuotojas.
Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Pagal užsienio žiniasklaidą
Naujas Quentino Tarantino filmas per Kalėdas