„Oskaru“ apdovanotas „Sauliaus sūnus“ – Lietuvos kino teatrų ekranuose
Debiutinis László Nemeso „Sauliaus sūnus“ pernai Kanuose buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu, neseniai jis gavo „Oskarą“. Nemeso filmas remiasi gerai apgalvotu formaliu sprendimu: kamera susitelkia į pagrindinio personažo Sauliaus Auslenderio veidą. Viskas, kas vyksta aplink jį, tampa sukrečiančiu, bet fonu. Jis pragariškas, nes žydas iš Užgorodo Saulius dirba konclagerio zonderkomandoje – palydi į dujų kameras naujai atvykusius, o paskui renka lavonus ir juos degina. Filme rodoma viena Sauliaus gyvenimo para. Vyras nori palaidoti dujų kameroje rastą gyvą, bet paskui karininko nužudytą berniuką. Sauliaus ryžtas nepatinka kitiems kaliniams, nes zonderkomanda kartu su visu konclageriu rengiasi sukilimui ir pabėgimui.
„Sauliaus sūnus“ sukelia daug abejonių. Viena vertus, filmo kūrėjai siekia kuo didesnio autentiškumo: pirmasis filmo pusvalandis pritrenkia ir forma, ir konclagerio įvykių, detalių, dialogų nuotrupų tempu, meistriškai kuriama įtampos kupina atmosfera. Režisierius rodo krematoriumo kasdienybę, kuri savaime siaubinga. Bet netrukus ima ryškėti formos monotonija – su personažu susitapatinti sunku, nes apie jį taip nieko daugiau ir nesužinome, o berniuko laidojimo metafora pernelyg aiški, kad išlaikytų filmo svorį ir pusiausvyrą tarp dokumentiškumo bei alegorijos. Kuo toliau, tuo labiau berniuko tema veda filmą prie tradicinės naracijos, jos melodramatiškumas atrodo kaip meninis kompromisas, nes supaprastina filmo ištarmę ir paneigia tai, ką režisierius rodo visą filmą, – žmogiškumas lageryje neįmanomas. Tačiau būtent melodramatiška gaida paradoksaliai paryškina, kad turime reikalą su perdėtai estetizuotu, žiūrovų įpročius savaip kutenančiu reginiu. Todėl ir filmo autentiškumas, kurį turėtų pabrėžti keliskart rodomos slapta kalinių daromos nuotraukos, tampa abejotinas.
Šiemet „Kino pavasaris“ pirmą kartą į programą įtraukė muzikinius klipus. Jau paskelbti Lietuvos kino kūrėjų darbai, kurie varžysis konkurse „Kažkas atsitiko“ dėl pagrindinio 2 tūkstančių eurų prizo, įsteigto portalo „Pakartot.lt“.
Agentūros „Zest“ inicijuotas konkursas simboliškai pavadintas „Kažkas atsitiko“, pagerbiant prieš 30 metų Lietuvoje sukurtą muzikinį Artūro Pozdniakovo filmą. Jo muzikiniuose klipuose nusifilmavo grupės „Antis“, „Fojė“, dainininkas ir dainų autorius Vytautas Kernagis.
Žiniasklaidos klubas „Formatas - A3“ kovo 15 d. rengia susitikimą su rusų kino aktore ir režisiere Vera Glagoleva. Susitikimo tema – „Amžinosios vertybės: kine ir gyvenime“, taip pat bus parodytas naujausias režisierės filmas „Dvi moterys“.
Vos baigusi mokyklą Glagoleva debiutavo Rodiono Nachapetovo filme „Į pasaulio kraštą...“ (1975). Filmo sėkmė paskatino ją atsisakyti sportininkės karjeros ir gyvenimą skirti kinui. Ji vaidino per 50 kino ir televizijos filmų, daug filmavosi 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais ir tapo viena populiariausių sovietų aktorių. Glagolevos amplua – taurios, trapios, poetiškos, bet kartu dvasiškai stiprios ir savarankiškos moterys. Aktorė ypač išpopuliarėjo 1985 m., ekranuose pasirodžius Vitalijaus Melnikovo melodramai „Ištekėti už kapitono“. Žurnalo „Sovetskij ekran“ apklausos duomenimis, ji buvo pripažinta geriausia metų aktore.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Vasario pabaigoje lenkų televizija TVP2 parodė pernai „Oskaru“ apdovanotą Paweło Pawlikowskio filmą „Ida“. Prieš filmo rodymą publicistinės laidos dalyviai (beje, visi radikalių dešiniųjų pažiūrų) įrodinėjo, kad filmas atspindi „žydišką požiūrį“. Prie filmo taip pat buvo prilipdytas specialus istorinis komentaras. Prieš tokią filmo interpretaciją atvirame laiške Lenkijos televizijos vadovui Jacekui Kurskiui protestavo Lenkų režisierių gildija. Tarp pasirašiusių laišką – Andrzejus Wajda, Agnieszka Holland, Filipas Bajonas, Robertas Glińskis, Borysas Lankoszas, Wojciechas Smarzowskis, Małgorzata Szumowska, pats filmo autorius ir kiti garsūs lenkų kino kūrėjai, manantys, kad „Ida“ televizijoje buvo pristatyta šališkai ir neteisingai. Laiško autoriai pasisakė prieš manipuliavimą. Kurskis atsakė į laišką, tvirtindamas, kad viešasis transliuotojas turi pareigą pristatyti „istorinės tiesos kontekstą“ ir pakvietė Režisierių gildijos narius susitikti. Netrukus po režisierių savo protestą Kurskiui ir TVP2 direktoriui Maciejui Chmieliui išsiuntė 92 kino kritikai, kino žurnalistai ir kinotyrininkai. Trečiadienį oficialų pareiškimą išplatino ir Europos kino akademija. Jame rašoma, kad Akademijos vadovybė „gina teisę atvirai diskutuoti apie filmus, tačiau jai nepriimtinas manipuliavimas tokiomis diskusijomis, kai prieš filmą pristatoma tik vienos pusės nuomonė“. Šališką „Idos“ įžangą pristatė ir amerikiečių savaitraštis „Variety“, cituodamas laidoje dalyvavusių Maciejaus Świrskio ir Krzysztofo Kłopotowskio pasisakymus, esą „be tautos sutikimo negalima tarpininkaujant filmui žadinti katarsio“ ir kad „Ida“ „nebūtų gavusi „Oskaro“, jei nepristatytų žydiško požiūrio.“ „Variety“ pasmerkė būdą, kai prie filmo buvo prijungtas užrašas apie nacių okupaciją Lenkijoje, pateiktas kaip integrali filmo dalis.
„Skalvijos“ kino klasikos vakaruose nuo vasario 6 d. sekmadieniais bus galima pamatyti vokiečių kino klasiko Wimo Wenderso filmą „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“, 1987). Prieš pat Berlyno sienos griūtį sukurtas kino pasakojimas tapo vienu įsimintiniausių Vokietijos sostinės kino portretų. Persmelktas 9-ojo dešimtmečio Berlyno dvasios, artėjančių pokyčių nuojautos, miesto vaizdų ir garsų poezijos, „Dangus virš Berlyno“ pelnė kultinio filmo statusą.
„Dangus virš Berlyno“ – tam tikra prasme pranašiškas filmas. Filmas pasirodė, kai miestą dar skyrė į Rytus ir Vakarus jį padalinusi siena. Nepraėjus ir dvejiems metams po filmo premjeros „geležinė uždanga“ griuvo ir Berlyno gyventojai vėl galėjo laisvai judėti gimtajame mieste. 1987 m. „Dangus virš Berlyno“ Wendersui atnešė Kanų kino festivalio įvertinimą už geriausią režisūrą, taip pat Niujorko, Los Andželo kritikų apdovanojimus.
Kovo 8 d. 19 val. „Skalvijoje“ įvyks specialus režisierių Larisos Artiuginos ir Aleksandros Čiuprinos filmo „Bogdano laimė“ seansas. Tai pasakojimas apie gyvenimą po karo Nikolajevkos miestelyje, Donecko srityje. Filmą pristatys į Vilnių atvykstantys du grupės „Naujasis Donbasas“ savanoriai ir viena iš filmo autorių.
„Bogdano laimė“ – tai pirmasis visuomeninės organizacijos „Naujasis Donbasas“ ilgo metražo filmas. Jame rodoma, kaip ši savanorių organizacija pakeitė karo bombardavimų pusiau sugriauto Nikolajevkos miestelio gyvenimą. Tai filmas apie mokytojus, mokinius, jų tėvus ir savanorius iš Kijevo, bendromis pastangomis atstačiusius ne tik mokyklą, bet ir tikėjimą bei geresnio gyvenimo viltį.
Brie Larson apdovanota už geriausią moters vaidmenį
Dauguma šiųmetės „Oskarų“ nakties nugalėtojų gerai žinomi. Tik Brie Larson, kuriai atiteko apdovanojimas už geriausią moters vaidmenį ir kuri aplenkė į tą patį „Oskarą“ pretendavusias Charlotte Rampling bei Cate Blanchett, daugumai žiūrovų vis dar mįslė. Nors Lenny Abrahamsono filmo „Kambarys“ („Room“, JAV, 2015) mūsų kino teatrų repertuare nematyti, pristatome jauną aktorę, kuri už vaidmenį „Kambaryje“ gavo „Oskarą“ ir „Auksinį gaublį“.
Dar prieš metus didžioji Amerikos kino akademijos narių dalis, be abejo, negirdėjo apie Brie Larson. Vaidmuo jaudinančioje dramoje apie motiną, laikomą uždarytą mažame kambarėlyje su sūnumi, atskleidė ne tik naują talentą, bet ir tai, kad Holivudas sugeba duoti šansą jauniems aktoriams.
Iš tikrųjų 26-erių metų aktorė šou versle yra jau seniai. Brie Larson kilusi iš Kalifornijos, tačiau jos pirmoji kalba buvo prancūzų. Larson pavardę aktorė pasiskolino iš savo senelės, nes gimė kaip Sidonie Desaulniers. Larson ji pasirinko, kad agentams nereikėtų laužyti liežuvio tariant užsienietišką pavardę. Agentų būsimai aktorei prireikė, kai jai buvo vos devyneri, o būdama septynerių ji tapo jauniausia Amerikos konservatorijos teatro San Fransiske mokine. Televizijoje Larson debiutavo 1998 m. laidoje „Tonight Show with Jan Leno“. Pirmą rimtą vaidmenį suvaidino 2001-aisiais situacijų komedijoje „Raising Dad“ ir už vaidmenį seriale net buvo nominuota jaunojo menininko apdovanojimui. 2003 m. ji suvaidino Gary Vinicko romantinėje komedijoje „Staiga trisdešimties“, kur Larson partneriai buvo Jennifer Garner ir Markas Ruffalo. Po dvejų metų Larson išleido pirmą savo albumą, nes yra ne tik aktorė, bet ir dainininkė bei roko atlikėjo Alexo Greenwaldo draugė.
Krėsle prie televizoriaus
Garsiausias Berlyno mokyklos režisierius Christianas Petzoldas yra sakęs, kad kinas visada pasakoja apie vaiduoklius. Juk iš tikrųjų kino ekrane matome ne gyvus žmones, o tik jų atvaizdus. Paskutinio Petzoldo filmo „Feniksas“ (LRT Kultūra, 9 d. 22.30) herojė dainininkė Nelė (daugelio Petzoldo filmų aktorė Nina Hoss) po Berlyną klaidžioja kaip vaiduoklis. Bet ir Berlynas labiau primena vaiduoklių miestą – čia daug griuvėsių ir kavinė „Feniksas“. Nelė išgyveno Aušvicą, bet buvo taip sužalota, kad prireikė plastinės operacijos. Dabar ji grįžo, kad rastų savo vyrą, nors draugė ir perspėja, jog būtent šis ją išdavė gestapui. Nelė randa Džonį „Fenikse“, bet šis jos neatpažįsta. Vis dėlto moteris jam primena buvusią žmoną, kurios mirtimi jis neabejoja, todėl vyras nusprendžia pasinaudoti nepažįstamąja, kad atgautų Nelės turtą.
Nelė įsitraukia į keistą žaidimą. Viename interviu Petzoldas sakė: „Primo Levi ir Jeanas Améry visada rašė savo knygose, kad žmonės, kuriems pavyko išgyventi koncentracijos stovyklų siaubą, troško tik vieno – atsukti laiką atgal. Nelė sako sau, kad nėra žydė – tai naciai suteikė jai tokią tapatybę. Nelė jos nepriima, kaip nepriima fakto, kad dainos, eilės ir meilė nesugrąžinamai sunaikinti. Ji nenori tapti nauju žmogumi. Ji nori grįžti prie tos, kuria buvo, į laikus, kai ją mylėjo vyras, o draugai pamatę nepereidavo į kitą gatvės pusę.“
Nauji filmai – „Sensacija“
Sunku nepritarti šiųmečiui JAV kino akademijos sprendimui: Tomo McCarthy „Sensacija“ („Spotlight“, JAV, 2015) pelnytai gavo geriausio filmo „Oskarą“. Paradoksas, bet šis aiškios koncepcijos ir struktūros, tiksliai suvaidintas filmas labiau primena klasikinį europietišką kiną, kuris, deja, pastaraisiais metais primiršo, kad gali formuluoti visuomenei svarbius klausimus, kelti opias temas, rodyti paprastus, bet tiesos siekiančius žmones.
Aktorius, prodiuseris, scenaristas, režisierius McCarthy ir kituose savo filmuose tyrinėjo kasdienybę, kurioje, kaip kad prieš „Sensaciją“ sukurtame filme „Batsiuvys“, staiga atsiranda jos įprastą tėkmę griaunantis veiksnys. „Sensacijoje“ tokiu tampa naujasis „The Boston Globe“ redaktorius Martinas Baronas (Liev Schreiber). Redakcijoje jo laukiama kaip ir kiekvieno naujo vadovo – tikintis, kad permainos nebus pernelyg skausmingos. Iš pat pradžių akivaizdu, kad jis „kitas“ – ne iš Bostono (neatsitiktinai dar XIX a. pabaigoje Henry Jamesas vieną savo romanų pavadino „Bostoniečiai“, pabrėždamas ypatingą miesto mitologiją) ir dar žydas. Kad jis svetimas, netiesiogiai prabils ir Bostono kardinolas, padovanojęs naujajam redaktoriui Katekizmą. Tačiau būtent Baronas, analizuodamas dienraščio potencialą, ir užčiuops svarbią temą, kuri iki tol atsidurdavo žinučių ar redaktoriaus apžvalgų skiltyse, kur fiksuojama, kad dar vienas kunigas nuteistas už lytinį priekabiavimą, įtartas pedofilija ir pan. Baronas mano, kad tai didelė tema ir paveda „Spotlight“ (lietuviškai, matyt, tai būtų „Dėmesio centre“) skyriui patyrinėti, kaip Bažnyčia stengiasi užglaistyti visus tuos skandalus, kaip su ja bendradarbiauja teismai, advokatai, politikai, policija ar paprasti tikintieji, noriai praryjantys teiginį, esą tai tik atskiri atvejai. Baronas įsitikinęs, kad tai – sistema. Jis nori, kad šią sistemą ir atskleistų žurnalistai. Prasideda darbas, kuris truks ilgai, o 2002 metais pasirodęs straipsnis sukels panašių tyrimų laviną visame pasaulyje ir atneš „The Boston Globe“ žurnalistams prestižinę Pulitzerio premiją.
Lietuvos kino centras inicijuoja kino edukacijos projektą ir kviečia moksleivius dalyvauti video- darbų konkurse „Mano mokykloje“. Šio konkurso tikslas – ugdyti moksleivių mąstymo „judančiais vaizdais“ įgūdžius, lavinti jų vizualinę kalbą, supažindinti ir sudominti moksleivius kino dokumentika, skatinti išmokti kūrybiškai panaudoti skaitmenines technologijas, atskleisti savo požiūrį į mokyklą, formuoti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius.
Šiuo projektu moksleiviams yra siūloma išmėginti savo jėgas kine, pabandant sukurti trumpą dokumentinį filmą apie save, savo mokyklą, joje patinkančius ar nepatinkančius dalykus. Nebūtinai tai geografija ar lietuvių kalba. Gal tai įdomus mokytojas ar geriausias klasės draugas, laisvalaikio užsiėmimas po pamokų? Skambutis, skani mokyklos valgykloje kepama bandelė, ilgoji pertrauka ar mėgstamiausia susibūrimo vieta? Filmo tema gali tapti viskas, kas nutinka mokykloje: tarpusavio santykiai, pirmoji meilė, įvairūs moksleiviams aktualūs klausimai.