Sekmadieniais kine – „Dangus virš Berlyno“

„Skalvijos“ kino klasikos vakaruose nuo vasario 6 d. sekmadieniais bus galima pamatyti vokiečių kino klasiko Wimo Wenderso filmą „Dangus virš Berlyno“ („Der Himmel über Berlin“, 1987). Prieš pat Berlyno sienos griūtį sukurtas kino pasakojimas tapo vienu įsimintiniausių Vokietijos sostinės kino portretų. Persmelktas 9-ojo dešimtmečio Berlyno dvasios, artėjančių pokyčių nuojautos, miesto vaizdų ir garsų poezijos, „Dangus virš Berlyno“ pelnė kultinio filmo statusą.

„Dangus virš Berlyno“ – tam tikra prasme pranašiškas filmas. Filmas pasirodė, kai miestą dar skyrė į Rytus ir Vakarus jį padalinusi siena. Nepraėjus ir dvejiems metams po filmo premjeros „geležinė uždanga“ griuvo ir Berlyno gyventojai vėl galėjo laisvai judėti gimtajame mieste. 1987 m. „Dangus virš Berlyno“ Wendersui atnešė Kanų kino festivalio įvertinimą už geriausią režisūrą, taip pat Niujorko, Los Andželo kritikų apdovanojimus.

Wendersas tarsi nuspėjo visas šias permainas ir sugebėjo atskleisti savo laiko žmonių mintis ir jausenas, geresnio gyvenimo viltį ir tikro žmogiškojo gyvenimo pažadą. Filmo istorija pasakojama dviejų į miestą nusileidusių angelų požiūriu. Damielis ir Kasielis vaikšto tarp žmonių ir girdi jų mintis, stebi kasdieninį gyvenimą, trumpas laimės akimirkas. Tačiau žmogaus būtis jiems nepažini – angelai nežino, ką reiškia šalti ar džiaugtis, jie niekada nesimėgavo kava ir cigarete. Vieną dieną angelas Kasielis pajunta, kad norėtų tapti žmogumi ir patirti žmogaus jausmus, ypač meilę. Tam jis aukoja savo nemirtingumą. Šį filmą vokiečių režisierius skyrė visiems buvusiems angelams, o ypač – Yasujiro (Ozu), François (Truffaut) ir Andrejui (Tarkovskiui).

Wendersas yra minėjęs, kad „Dangus virš Berlyno“ – tai pasakojimas apie jo vaikystę ir ryšį su Vokietija. Įdomu, kad filmas sukurtas be jokio scenarijaus ir aiškaus siužeto. Įkvėptas Rainerio Marijos Rilke’s eilių, jis primena svajingą viziją, vis keičiančią pavidalą. „Filmo kūrimo procesas buvo panašus į eilėraščio rašymą. Visi sprendimai buvo priimami instinktyviai. Turėjome vieną didelę sieną, kurioje fiksavome visas idėjas, pastabas“, – prisimena režisierius.

Wendersas – vienas iškiliausių vokiečių režisierių, 7-ajame dešimtmetyje kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Werneriu Herzogu formavęs Naująją vokiečių kino bangą. Didžiausią pripažinimą jam pelnė filmai „Alisa miestuose“ (1973), „Draugas iš Amerikos“ (1977), „Paryžius, Teksasas“ (1984), „Taip arti, taip toli“ (1993), dokumentiniai filmai „Buena Vista Social Club“ (1998), choreografės Pinos Baush portretas „Pina“ (2011), neseniai Lietuvos kino teatruose rodyta odė fotografui Sebastião Salgado „Žemės druska“ (2014).

Bendradarbiaujant su Goethe’s institutu „Dangus virš Berlyno“ bus rodomas tris kovo sekmadienius (6, 13, 20 d.) iš 35 mm juostos. Seansus lydės kino kritikų pristatymai.