7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kino anonsai

Dovilė Grigaliūnaitė

Suteikti balsą nutildytiems

Pokalbis su Ognjenu Glavonićiumi

1999 m. NATO bombarduojant Jugoslaviją Dunojuje nuskandintas sunkvežimis su 53 negyvų žmonių kūnais. Tai civiliai albanai, nužudyti Serbijos policijos ir armijos pareigūnų. Tyrimai neatlikti, informacija slepiama. 2001-aisiais ir 2002-aisiais Belgrado priemiesčiuose atrastos penkios masinės kapavietės, jose – 700 palaidotų žmonių. Į dokumentinio kino festivalio „Nepatogus kinas“ konkursinę programą įtrauktas serbų režisieriaus Ognjeno Glavonićiaus filmas „Gylis 2“ („Depth Two“, 2016) bando atrasti giją tarp kraupių įvykių, pasitelkdamas nusikaltėlių, dalyvių ir aukų parodymus. Liudininkų balsus lydi neseniai nufilmuoti vietovių vaizdai. Tai, apie ką kalba filmas, – vis dar vieša paslaptis.

Ognjen Glavonić
Ognjen Glavonić
„Gylis 2“
„Gylis 2“
„Gylis 2“
„Gylis 2“
Jonas Ūbis

Naisių stilistai ir tiesa

Krėsle prie televizoriaus

Nors beprotybės Lietuvoje užtenka – ji visada iškyla į paviršių kartu su rinkimais ir būsimų ministrų sąrašais, šį savaitgalį siūlau pasinerti į kitokią. Garsių režisierių Federico Fellini, Louis Malle’io ir Roger Vadimo 1968 m. sukurtos „Nepaprastos istorijos“ (LRT kultūra, 22 d., 21 val., LRT, 23 d. 23 val.) – tai trijų Edgaro Allano Poe novelių ekranizacija. (Beje, originalus itališkas filmo pavadinimas „Trys žingsniai į beprotybę“.) Thomas Mannas yra rašęs, kad tik išgirdus Edgaro Allano Poe vardą prieš mus iškyla spindintis ir fantastiškas, įsimylėjusio grožį ir mirtį poeto rafinuoto jausmingumo pasaulis, apie kurį svajojo Goethe ir Hoffmannas. Kiekvienas iš trijų režisierių savaip įsivaizdavo šį pasaulį.

 

Kičo stilizuotojas Roger Vadimas, sukūręs pirmąją novelę „Grafienė Metcengerštein“, nepraleido progos pasigrožėti tuometine savo žmona Jane Fonda, kuri nuoga joja ant balto arklio degančioje pievoje. Louis Malle’is sukūrė tikrą šedevrą antrininko tema, teigiantį, kad blogis visada glūdi žmogaus viduje. Jo novelėje „Viljamas Vilsonas“ Alainas Delonas suvaidino vaikystėje bendraamžių persekiotą sadistą, kuris išlošia nuostabią moterį. Ją suvaidino pati garsiausia ir geidžiamiausia tų laikų žvaigždė Brigitte Bardot, beje, geriausius vaidmenis sukūrusi būtent Malle’io filmuose. Finalinė veikėjo dvikova su antrininku – vienas tiksliausių romantikų mėgtos antrininko temos sprendimas kine.

„Nepaprastos istorijos“
„Nepaprastos istorijos“
„Jonvabaliai sode“
„Jonvabaliai sode“
„Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“
„Su kirpėju Zohanu geriau nejuokauk“
Lina Kaminskaitė-Jančorienė

Lėtosios peržiūros. Dialogas #3. Istorija

Margarethe von Trottos „Rosa Luxemburg“ ir Martos Meszaros „Dienoraštis mano vaikams“

Dėmesys istorijai, praeičiai, atminčiai – išskirtinis Naujosios bangos palytėto Vidurio Rytų Europos kino bruožas. Kaip teigia tyrinėtojai, socialistinio laikotarpio kinematografinės praeities reprezentacijos čia atliko kelias funkcijas: konsolidavo tautinę savimonę dėl nacionalinės bendrystės jausmo ir suteikė galimybę gilintis į universalius moralinius klausimus. Dar vienas šio regiono kino bruožas – įprastų šeimyninių saitų tarp vaikų ir tėvų trūkis. Karo, pokario metais tėvų netekę našlaičiai – vis dažnesni vėlyvojo socializmo filmų herojai.

 

Praeitis, trauminės patirtys nesvetimos ir Martai Meszaros. Į jas režisierė gilinasi filme „Dienoraštis mano vaikams“ (1982, į ekranus išleistas 1984 metais), tapusiame pirmąja keturių režisierės kino dienoraščių dalimi. Tačiau, priešingai nei kiti į universalumą, kitaip tariant, pasakoti Didžiąją istoriją pretendavę Vidurio Rytų Europos istoriniai filmai, pastarasis į stalinizmo metus gręžėsi pasakodamas subjektyvią, savą, asmeninę istoriją. Kita vertus, istorinės temos suasmeninimas – ne tik autorinė režisierės strategija, bet ir laisvės suvaržymų, ribojusių galimybę kalbėti tam tikromis temomis, pasekmė. Istorijos suasmeninimas, nukėlimas į šeimos lygį leido ją „nupolitinti“ arba kalbėti užuominomis, be deklaracijų.

„Rosa Luxemburg“
„Rosa Luxemburg“
„Dienoraštis mano vaikams“
„Dienoraštis mano vaikams“
„Meno avilio“ inf.

Prancūzų kinas Juozo Budraičio parodoje „Mano Paryžius“

Lietuvos dailės muziejus kartu su VšĮ „Meno avilys“ kviečia į kino peržiūrų ciklą, lydintį Juozo Budraičio parodą „Mano Paryžius“. Rodymai prasidės šį ketvirtadenį, spalio 20 d., 18 val. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius).

 

Prancūzų kino programą sudaro filmai, padarę įtaką Juozo Budraičio kūrybai. Keturis ketvirtadienius truksiantis peržiūrų ciklas prasidės Jeano-Luco Godard’o kūriniu „Išsišokėlių gauja“ (1964), praplėtusiu Paryžiaus erdvių reprezentaciją kine. Prancūzų Naujoji banga neįsivaizduojama be šio kūrėjo, kaip ir Sovietų Sąjungos „atlydžio“ kultūra, kurioje brendo lietuvių aktorius.

Kadras iš filmo  „Išsišokėlių gauja“
Kadras iš filmo „Išsišokėlių gauja“
Kadras iš filmo „Atlyginimas už baimę“
Kadras iš filmo „Atlyginimas už baimę“
Kadras iš filmo „Baltazaras“
Kadras iš filmo „Baltazaras“
„Scanoramos“ inf.

Paskutinio Andrzejaus Wajdos filmo premjera Lietuvoje įvyks „Scanoramoje“

Šių metų spalio 9 d. kino pasaulis neteko vieno iškiliausių Europos kino režisierių Andrzejaus Wajdos. 90 metų sulaukęs legendinis lenkų kino kūrėjas iki paskutinių dienų aktyviai dirbo ir kūrė – vos prieš mėnesį Toronto kino festivalyje buvo pristatytas paskutinis jo filmas „Povaizdis“ („Powidoki“, 2016). Dar visai neseniai A. Wajda sulaukė tėvynainių ovacijų Gdynės kino festivalyje. Dabar tai jau galime vadinti širdingu atsisveikinimu. Šis filmas Lietuvoje bus pristatytas lapkričio 3 d. prasidėsiančiame 14-ajame Europos šalių kino forume „Scanorama“.

 

„Išėjo didis menininkas, lenkų moralinio nerimo kino vėliavnešys, savo kūryboje plėtojęs istorinės sąžinės ir moralinio imperatyvo temas. Malonus, kuklus žmogus, pasakojęs paprastų žmonių gyvenimo istorijas negailestinguose laiko kontekstuose“, – teigia festivalio meno vadovė Gražina Arlickaitė.

 „Povaizdis“
„Povaizdis“
„Scanoramos“ inf.

„Scanorama“ atvers langą į Irano kiną

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ šiemet kvies žiūrovus pamatyti ne tik svarbiausius pastarųjų metų Europos kino meistrų darbus, bet ir suteiks retą progą geriau pažinti naująjį Irano kiną išskirtinėje festivalio programoje „Specialieji seansai“. Joje žiūrovai išvys dramą „Komivojažierius“ („Forushande“, 2016), keršto istoriją „Būgnas“ („Tabl“, 2016) ir politinį trilerį „Drakonas atvyksta!“ („Ejhdeha vared mishavad!“, 2016).

 

Irano kinas – tai išskirtinio nacionalinio braižo menas. Pasaulio kritikai neatsitiktinai vertina jo originalumą ir novatoriškumą. „Scanoramoje“ pristatomi trys Irano režisierių filmai atspindi kertinius naujosios Irano kino mokyklos elementus. Vienas jų – stipriai juntama neorealistinė estetika. Neprofesionalūs, tačiau įtaigūs aktoriai, vietoje kino studijų paviljonų – autentiška aplinka. Naujasis Irano kinas išsiskiria ir moterų portretais.

 „Drakonas atvyksta!“
„Drakonas atvyksta!“
„Monoklio“ inf.

Dokumentiniam filmui „Šaltos ausys“ – dar du apdovanojimai

Režisieriaus Lino Mikutos dokumentinis filmas „Šaltos ausys“ spalio 11–15 d. buvo rodomas Jekateriburge vykusiame atvirame Rusijos dokumentinių filmų festivalyje „Rossija“. Konkursinėje festivalio programoje jis varžėsi su 33 filmais ir pelnė apdovanojimą – Kristina Sereikaitė apdovanota už operatoriaus meistrystę. „Šaltos ausys“ taip pat apdovanotos vienu iš specialiųjų prizų – savo apdovanojimą filmui skyrė tarptautinis kino festivalis „Doker“.

 

Filmo „Šaltos ausys“ tarptautinė premjera įvyko Krokuvos kino festivalyje, kur Kristina Sereikaitė taip pat buvo apdovanota už geriausią operatorės darbą, Argentinos dokumentinių filmų festivalyje filmas laimėjo pagrindinį prizą.

„Šaltos ausys“
„Šaltos ausys“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kol naujasis Nobelio literatūros premijos laureatas tyli, o jo gerbėjai džiūgauja, primename kelis faktus apie poeto ir muzikanto Bobo Dylano bei kino ryšius. 1973 m. jis trumpam pasirodė Samo Peckinpah vesterne „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“ („Pat Garrett and Billy the Kid“). Būtent šiam filmui jis parašė legendinę dainą „Knockin’ on Heaven’s Door“.

 

2003-aisiais Dylanas suvaidino pagrindinį vaidmenį Larry Charleso muzikiniame filme „Masked an Anonymus“. Čia jam teko vaidinti ką tik iš kalėjimo paleistą folk muzikos dainininką, kuris rengiasi koncertui. Dylanas buvo ir šio filmo muzikos autorius bei scenarijaus bendraautoris, tačiau prisidengė Sergejaus Petrovo pseudonimu. Tarp Dylano partnerių – Jeffas Bridgesas, Penelope Cruz, Johnas Goodmanas, Jessica Lange, Angela Bassett, Edas Harrisas, Mickey’is Rourke’as, Bruce’as Dernas.

Kadras iš filmo „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“
Kadras iš filmo „Patas Garetas ir Bilis vaikelis“
Pierre’as Etaixas filme „Yoyo“
Pierre’as Etaixas filme „Yoyo“
Catherine Deneuve su prizu
Catherine Deneuve su prizu
Režisierius Paulas Thomas Andersonas
Režisierius Paulas Thomas Andersonas
Kadras iš filmo „Maliarija“
Kadras iš filmo „Maliarija“
Gediminas Kukta

Tie, kurių nėra

Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui (VDFF) pasibaigus

Ant lovos sėdi moteris ir skaito mylimojo laišką. Būtų romantiškas vaizdas, jei lova nestovėtų apšnerkštame kambaryje, moteris nebūtų ta, kuriai nesusimąstydami prilipdome atgrasią „bomžės“ etiketę, o mylimasis nekalėtų už tai, kad pavogė (o gal ir ne, niekas nežino) kaimyno dviratį. Moteris glamžo popierių ir verkia, nes mylimasis laiške prisipažįsta, jog myli ją ir dažnai apie ją galvoja – ar prisimeni, kaip plaukėme žvejoti ir ant meškerės užkibo batas? Jei taip rašo, vadinasi, myli, ta meilė tikrai egzistuoja, sako ji kamerai.

 

Ir gyvenimo, ir filmo „Ukrainos šerifai“ (rež. Roman Bondarčiuk) paraštėse ilgą laiką buvusi moteris staiga pasirodo visai kitoje šviesoje ir tampa liudytoja to, apie ką kalbėjo dauguma Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) filmų, – humaniškumo. Juk nepaisant socialinio ar kokio kito statuso, visi norime būti mylimi ir išgyvename panašius jausmus. Nesvarbu, sėdime apartamentuose su vaizdu į Vilniaus senamiestį ar tamsioje žemų lubų kamaroje visų pamirštame Ukrainos užkampyje.

 „Ukrainos šerifai“
„Ukrainos šerifai“
„Pasmerktas grožis“
„Pasmerktas grožis“
Jonas Ūbis

Kaip senelis pasakys...

Krėsle prie televizoriaus

Ar pastebėjote, kad didžiausiais pirmojo rinkimų turo nugalėtojais jaučiasi liberalai? Eugenijus Gentvilas pirmadienį per LRT forumą net su aplombu pareiškė: „Tauta neklysta.“ Kartais užtenka vienos frazės, kad suprastum: liberalizmas yra tik kaukė, už jos – primityvus valdžios ištroškęs pilietis. Regis, tą patį apie neklystančią tautą yra teigę Hitleris, Stalinas ir kitokie nusikaltėliai. Tikiuosi, kad Gentvilo ir korupcijoje pašvinkusių jo liberalų laukia kitokia pabaiga. Bet ne šie politikai kelia siaubą, o politologijos studentai, sekmadienio vakarą Nemirai Pumprickaitei paprašius pakėlę rankas, esą visi kaip vienas balsavo už dešiniuosius. Tiesą sakant, rinkimų išvakarėse, ketvirtadienį, autobuse girdėjau pokalbį, kuris privertė suabejoti žiniasklaidos taip liaupsinamu jaunimo pasirinkimu ir aktyvumu. Autobuse važiavo jauna kompanija ir viena mergina pradėjo skųstis, kad daug laiko praleido, norėdama balsuoti iš anksto. Jos draugė paklausė, už ką ši balsavo. Ta išdidžiai atsakė, kad, žinoma, už dešiniuosius. Draugė perklausė, už ką konkrečiai, ir mergina pradėjo vardinti numerius: pirmas, penktas.... Tada klausiančioji pasakė, kad už numerių yra žmonės. Balsuotoja ištarė Gabrieliaus Landsbergio pavardę, o paskui ir vėl ėmė vardinti skaičius. Pagavusi draugės žvilgsnį, ji truputį susigėdo ir pradėjo aiškintis, kad politika jai svetima, o numerius pasakė senelis, kuriuo ji pasitiki. Net nustebau, kad būna tokių paklusnių anūkėlių. Po dviejų savaičių pagaliau (ne be tos pačios televizijos pagalbos) sužinosime, kas valdys šalį, juolab kad seneliai, matyt, ir vėl patars, už ką balsuoti.

„Kelias“
„Kelias“
„Atpildas“
„Atpildas“
„Pasakiškas jaunuolis“
„Pasakiškas jaunuolis“
  < PUSLAPIS IŠ 431  >>> Archyvas