Nauji filmai – „Džėjus Kelis“
„Tu niekada nesi vienas“, – Džėjui Keliui (George Clooney) sako į kelionę po Europą išvykstanti jo dukra Deizė (Grace Edwards). „Tikrai? Man atrodo, kad aš visada vienas“, – atsako jis nustebęs ir akivaizdžiai nesuprasdamas, ką ji turi galvoje, kai tuo pat metu prižiūrėtojas nustoja valyti jo namų baseiną, o apsauginis įteikia stiklinę šalto gėrimo.
Apie mitus, įvaizdžius ir jų griovimą
Štai ir dar vieni metai, kol sulauksime jų pabaigos ir stos kiti. Visi kažko vilsis, apie kažką svajos, o gal ir ne. Šiais metais, kaip ir kiekvienais, pasirodys įdomių filmų, tačiau tik juos pamatę galėsime vertinti, ar jie buvo verti mūsų laiko.
„Tokio vaidmens neturėjau nuo mokyklos laikų, kai lankiau Telšių dramos teatrą – galima sakyti, kad jo laukiau visą gyvenimą. Filme nepamatysite tokios Inetos, kokią įpratę matyti kino ar televizijos ekranuose. Neabejoju, kad visiems bus staigmena“, – sako ryžtingą televizijos diktorę Daivą absurdo komedijoje „Badautojų namelis“ suvaidinusi aktorė Ineta Stasiulytė.
Asociacija AVAKA kartu su Lietuvos kino centru skelbia filmų paraiškų priėmimo pradžią 17-iesiems Nacionaliniams kino apdovanojimams „Sidabrinė gervė“, kurie vyks šių metų gegužės 31 d. Vilniuje.
Sausio 21–27 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje bei namų kino ekranuose vyks 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, kuris šiandien atskleidžia pilną programą ir pristato net keturiolika specialiųjų – pagal temas ir žanrus suskirstytų – programų. Kasmet vis randančiame kuo nustebinti festivalio repertuare šiemet – iš viso dvidešimt dvi programos, sudarytos iš kiek daugiau nei šimto ryškiausių trumpo metro filmų iš viso pasaulio.
Krėsle prie televizoriaus
Henry Jameso romanas „Sraigto posūkis“ (1898) ekranizuotas ne kartą, bet LRT Plius (11 d. 21.30) rodys operą, kurią knygos pagrindu parašė Benjaminas Brittenas. Ji buvo nufilmuota 2020-ųjų balandį, kai ne tik Anglijoje galiojo lokdaunas. Filmą-operą režisavo Dominicas Bestas, Selina Cadell ir Eilza Thompson.
Visuomet nelengva į(si)vertinti metų įvykius – šie metai pralėkė kaip niekad greitai. Turėjau atsiversti savąjį „Letterboxd“ ir prisiminti, kas šiemet matyta ir žiūrėta. Viena įsimintiniausių kino patirčių – filmas „Nusidėjėliai“ („Sinners“, rež. Ryan Coogler).
Krėsle prie televizoriaus
Žinau, kad kalėdiniai filmai ne vienam sukelia alergiją. Bet yra ir jau tapusių ritualu. Negaliu atsispirti Franko Capros filmui „Gyvenimas yra nuostabus“ (LRT, 28 d. 21.50). 4-ojo dešimtmečio Holivude Capra „išrado“ ne vieną iki šiol populiarų žanrą, o kovodamas už režisieriaus nepriklausomybę prisidėjo prie svarbių pokyčių, kuriais pasinaudojo vėliau debiutavę Billy Wilderis, Elia Kazanas ir daug kitų būsimų klasikų.
Pasirodė naujas žurnalo numeris
Šventiniame „Kine“ daug dėmesio skiriama kempui ir trešui – painioms ir neretai persiklojančioms sąvokoms, kurios verčia permąstyti kino istoriją ir kanoną, vertės ir skonio kriterijus, savo mąstyseną, kino žiūrėjimo įpročius ir tai, kas mums kelia malonumą, nuodėmingą (guilty pleasure) arba ne.
Mažų ir didelių ekranų naujienos
Keturi pastaruoju metu pamatyti filmai, įtakingų leidinių įtraukti į šių metų geriausiųjų sąrašus, kelia savotišką egzistencinį nerimą. Ne todėl, kad jie „sunkūs“, bet todėl, kad kiekvienas savaip atskleidžia, kaip šiuolaikinis kinas – ir kartu mūsų laikmetis – vis dažniau kalba apie pakrikusią žmonijos psichiką, kraštutinumus ir radikalius emocinius lūžius. Šios istorijos nebesiūlo vilties ar išgijimo, o veikiau bando suprasti būseną, kai žmogus slysta iš savo paties realybės – tokios, kurią galėtume įvardyti kaip status quo.