„Sengirės kino“ žiemos sezonas kviečia skirti dėmesio mūsų santykio su Žemės planeta apmąstymui. Abu filmai užklausia vieną esminių žmonijos, pasiekusios stebėtinų mokslinių pasiekimų paradoksų – kodėl turėdami visą reikalingą informaciją žmonės toliau naikina savo namus? Apie tai kalba du, anksčiau festivalyje „Kino pavasaris“ rodyti filmai – „Antropocenas: žmogaus epocha“ (2018) ir „Kas buvome mes“ (2021).
Šiais metais 10-ąjį jubiliejų švenčiantis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ ir Valstybinis Vilniaus mažasis teatras vasario 8 d. pristatys išskirtinį renginį „Magiškasis žibintas: XIX a. atvaizdai“. Tapybos šedevrams prilygstančių kūrinių projekcijos pro XIX a. objektyvą – pirmą kartą po daugiau nei šimto metų Lietuvoje atgimsiantys vaizdai sujungs kino ir teatro istoriją, atskleis kerinčią kino priešistorę ir avantiūriškus ankstyvųjų optikos išradimų likimus.
Filmą „Traukiniai“ (rež. Maciejus Drygas) drąsiai įtraukčiau į savo išskirtinių darbų sąrašą. Garso dizainas čia tapo vienu iš esminių filmo, paveikiai atskleidžiančio traukinių, o tuo pačiu ir žmonijos istoriją, elementų“, – sako filmo „Traukiniai“ garso režisierius, keturių „Sidabrinių gervių“ laureatas Saulius Urbanavičius.
Nauji filmai – „Įsikūnijimas. Ugnis ir pelenai“
Nuo pirmojo „Avataro“ (tiksliau, „Įsikūnijimo“, kaip jo niekas nevadina) praėjo pusantro dešimtmečio, maždaug tiek pat laiko kaip ir Jameso Camerono filmų visatoje, Pandoros planetoje, kur vietiniai naviai toliau priešinasi žemiečių („dangaus žmonių“, kaip juos vadina pandoriečiai, arba labiau paniekinamai „rausvaodžių“) planams kolonizuoti ir išnaudoti jų planetą. Abi laiko slinktys neišvengiamai susijusios ir verčia galvoti apie per tą laiką pasikeitusį technologinį ir politinį kontekstą, kuris atsispindi ir filmuose.
Be paguodos ir pažadų
Pamenu, 2023-iaisiais nemaža dalis žiūrovų susiskirstė į stovyklas: vieni aiškino, kad geriausias metų filmas – Christopherio Nolano „Openheimeris“, kiti atkakliai gynė savo stovyklą, kuriai priklausė Gretos Gerwig „Barbė“. Gali būti, kad šįmet šios stovyklos vėl atgis, mat pasirodys ne tik Nolano, bet ir Gerwig naujas darbas. Nors filmas kuriamas „Netflix“ platformai, išrinktieji turės galimybę jį pamatyti ir IMAX formatu.
Mirė Béla Tarras
Sausio 6 d. Budapešte mirė kino režisierius Béla Tarras. Jam buvo 70 metų. Formaliai Tarras neturėjo klasiko statuso: jo filmai nesulaukė didelės sėkmės festivaliuose, jis beveik nedirbo už gimtosios Vengrijos ribų. Tačiau be Tarro sunku įsivaizduoti eksperimentus, kurie kvestionuotų kino ribas, – jis iš naujo apibrėžė laiko suvokimą ekrane.
Krėsle prie televizoriaus
Agnieszkos Holland „Žalia siena“ (LRT Plius, 22 d. 21.03) pasakoja apie 2021 m. humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Pasak režisierės, filmas gimė „iš širdies poreikio, iš pykčio, iš nevilties, bet taip pat ir iš vilties, kad juo galime ką nors pakeisti“. „Žalia siena“ paremta faktais, todėl kartais net atrodo, kad žiūri nespalvotą reportažą. Pilkos ir juodos atspalviai tik sustiprina autentiškumo įspūdį.
„Be nuolatinio galvojimo apie kitą žmogų neįmanoma nei laisva visuomenė, nei tauta, nei valstybė. Be kito meilės viskas pavirsta į egoistų visuomenę, kur kiekvienas rūpinasi savimi. O tokią visuomenę lengva pavergti. Laisvei reikalinga kito meilė ir pasiaukojimas dėl ko nors didesnio nei tu pats. Pirmiausia – kito žmogaus“, – sako filmo „Badautojų namelis“ režisierius K. Kaupinis.
Medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“ tęsia kasmetinį Sinematekos renginių ciklą. Šį kartą kuratorių poziciją užėmė kino klubas „Cinézine“ – jo komanda atsigręžė į savo laiku nepripažintą, bet išskirtinę škotų režisierę, rašytoją ir poetę Margaret Tait. Jos filmus ir poeziją pristatantys skaitymai ir peržiūra vyks sausio 15 d. 19:30 val. „Meno avilio“ sinematekoje (A. Goštauto g. 2).
Nauji filmai – „Pabusk, numirėli. Ištrauktų peilių paslaptis“
2019 m. pasirodęs Riano Johnsono filmas „Ištraukti peiliai“ („Knives Out“) suteikė naujos gyvybės klasikinio detektyvo žanrui ir grąžino jį į didžiuosius ekranus. Įkvėptas XX a. kine figūravusių vadinamųjų whodunnit („kas tai padarė?“) istorijų, Johnsonas sukūrė filmą, kuris veikė kaip populiarių detektyvinių istorijų pastišas ir žaidė žanro tropais, egzistuodamas belaikėje stalo žaidimo „Cluedo“ archetipų kupinoje tikrovėje.







