Kino anonsai

Rengėjų inf.

Lietuvos kino operatorių asociacija (LAC) skelbia kvietimą teikti filmus apdovanojimams „Ąžuolas 2026“, kurie vyks jau 16-ąjį kartą. Apdovanojimai skirti paskatinti kino operatorių kūrybiškumą ir meistriškumą, pagerbti labiausiai nusipelniusius profesijos atstovus bei atkreipti dėmesį į naujus talentus. LAC kviečia kino kūrėjus teikti filmus į apdovanojimų „Ąžuolo“ ir „Gilės“ kategorijas iki balandžio 6 dienos. Šių metų naujiena – atskiras „Ąžuolo“ apdovanojimas bus skiriamas ne tik už geriausią operatoriaus darbą ilgo metro filme, bet ir už darbą trumpametražiame.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Nuotaka!“

Norėčiau sužinoti, kodėl santykiai su vyru, moterį prikėlusiu iš mirusiųjų prieš jos valią savo poreikiams tenkinti ir beveik visą laiką jai melavusiu, feministiniame turinčiame būti filme pateikiami kaip fatališka meilės istorija. Tačiau „Nuotaka!“ („The Bride!“, rež. Maggie Gyllenhaal, JAV, Prancūzija, 2026) atsakymo į šį klausimą nepateikia. Kaip ir į daugelį kitų.

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Viename interviu Joachimas Trieras siūlė: „Trumpam sustokite ir įsivaizduokite savo vaikystės namų duris. Įsivaizduokite žiemą gatvėje, o paskui – vasarą. Įsivaizduokite, kad įžengėte į namus sudaužyta širdimi. Kad įsimylėjote. Paaiškės, kad kiekvienas mūsų mintyse turi užbaigtą dramatišką sceną.“ Namas Oslo centre – vienas pagrindinių Triero filmo „Sentimentali vertė“ („Affeksjonsverdi“, Norvegija, Prancūzija, Vokietija, Danija, Švedija, D. Britanija, 2025) veikėjų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano filmo „Apie sausą žolę“ (LRT, šiąnakt, 21 d., 00.45 ir 22 d. 23.15) herojus – dailės mokytojas Sametas, pagal paskyrimą dirbantis kaime prie šalies sienos. Čia viskas griežtai kontroliuojama, o žmonės slepia ne vieną dramą. Mokykla skurdi, kolegos paskendę rūpesčiuose ir apkalbose. Bet Sametas nuolat fotografuoja ir jo nuotraukose sustabdytas gyvenimas bei žmonės – neįtikėtinai tikri. Jam liko pusė metų – tada jau galės rinktis, kur dirbti.

Lina Žukauskaitė

Pokalbis su režisiere Dovile Gasiūnaite

Režisierės Dovilės Gasiūnaitės filmų pasaulį kuria niuansuotos vizualinių ir psichologinių pustonių dermės. Jos debiutinio ilgametražio filmo „Narcizas“ (2012) pagrindinį veikėją slegia vidinės tuštumos ir beprasmybės suvokimo jausmas. Antroje ilgametražėje juostoje „Danka“ (2025) lemties neišvengiamybė persikelia į aplinką, kurioje penkiolikmetei mergaitei tenka spręsti nevaikiškus klausimus, o geresnio gyvenimo viltis blyksteli tik kaip žieminę kepurę puošiantis blizgutis. „Dankos“ pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje, kuriame filmas įvertintas lygiagrečiai rengiamo jaunimo ir vaikų festivalio „The Just Film“ didžiuoju prizu. Pasikalbėti apie sudėtingą vaiko virsmą suaugusiuoju susitikome prieš filmo premjerą „Kino pavasaryje“.

Pavasarinio „Kino“ geografija plati – nuo Berlyno iki tolimosios Argentinos. Ilona Vitkauskaitė „Festivalių“ skiltyje dalijasi įspūdžiais iš 76-osios Berlinalės, kurioje šiais metais, regis, daugiau skandalų nei dėmesio verto kino. Aistė Račaitytė pristato Argentinos kino režisierę Lucrecią Martel ir teigia, kad „sunku rasti kitą kūrėją, padariusį tokią stiprią įtaką nacionaliniam ir pasaulio kinui vos penkiais ilgametražiais filmais“. Režisierės retrospektyvą dar bus galima pamatyti pavasarį.

Natalia Serebriakova

Valentynas Vasyanovychius ir Volodymyras Yatsenko apie filmą „Iki pergalės!“

Valentyno Vasyanovychiaus naujausias filmas „Iki pergalės!“ („To the Victory!“, Ukraina, Lietuva) pristatytas tarptautiniame Toronto kino festivalyje, kuriame pelnė pagrindinį konkursinės programos „Platforma“ prizą. Filmas pateikia itin intymų režisieriaus portretą. „Iki pergalės!“, kuriame susilieja dokumentikos ir fikcijos ribos, kol kas asmeniškiausias Vasyanovychiaus darbas. Jis buvo filmuojamas režisieriaus bute ir yra tiesiogiai įkvėptas jo kasdienio gyvenimo.

Santa Lingevičiūtė

Didysis Holivudo vakaras

Vieša paslaptis, kad „Oskarai“ iš tikrųjų atspindi ne kino meną, o pačią Holivudo industriją – jos prioritetus, rinkodarą ir galios balansą. Šių metų nominacijos tai tik patvirtina. Viena vertus, tarp favoritų atsirado ambicingų projektų – nuo Paulo Thomo Andersono politinės dramos „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV) iki Ryano Cooglerio siaubo trilerio „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Australija, Kanada), kurį kritikai vadina netikėtu žanro ir istorinio pasakojimo deriniu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sukčiai – ir didžiosios literatūros, ir masinės kultūros mėgstami personažai. Pasakoje apie naujus karaliaus drabužius jų darbą gražiai aprašė Hansas Kristianas Andersenas. Dabartiniai karaliai ir karalienės sau audžia patys, tik stinga berniukų, kurie pasakytų, jog jie nuogi, juolab kad ir tais karaliais besidžiaugianti liaudis linkusi dėvėti tokius pat drabužius. Bet išminties reikia visais laikais, todėl klasika lieka klasika, o prie tokios priskirčiau ir Steveno Spielbergo filmą „Pagauk, jei gali“ (TV3, 14 d. 22 val.).

Santa Lingevičiūtė

„Oskarų“ nominacijos dokumentikos ir užsienio filmo kategorijose

Metų pradžioje paskelbtos 98-ųjų „Oskarų“ nominacijos – labiau techninė kino industrijos metų kulminacija, kurios reikšmė daug kam vis dar matuojama ne tik statulėlių skaičiumi, bet ir tuo, ką jos sako apie mūsų laikmetį. Šiemet – ne išimtis: kino kritikai ir žiūrovai ne tik aptarinėja stipriausių (ne vien meniniu požiūriu) filmų triumfą, bet ir kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia būti „Oskaro“ nominantu XXI amžiaus kontekste.