Dėmesio verti „Kino pavasario“ filmai
Pratusiems kartu su „Kino pavasariu“ sekti naujienas rekomenduojame žadinančius norą diskutuoti – dviprasmiški, nelygūs filmai kartais įdomesni už patinkančius visiems.
Krėsle prie televizoriaus
Receptas paprastas: paimti garsią praeities figūrą, pakviesti ją (jį) vaidinti populiarius aktorius, pakeičiant jų įprastą įvaizdį, pavyzdžiui, seksualumo įsikūnijimą paverčiant pavargusia, pilka moterimi. Gerai tiks padidinta nosis ar priaugti kilogramai, veido bruožus keičiantis grimas. Tokie filmai dažnai sulaukia „Oskarų“ dėmesio. Bet ne visada. Taip atsitiko su Ellen Kuros filmu „Tiesos kadras. Lee“ (LNK, 11 d. 21.55), nė per milimetrą neperžengiančiu biografinių filmų nubrėžtų ribų.
Nuo beprecedentės sėkmės Japonijoje sulaukusio vaidybinio filmo, restauruotų brolių Lumière’ų šedevrų iki pirmojo Irako filmo Kanų kino festivalyje, pelniusio ir „Auksinės kameros“, ir „Režisierių savaitės“ žiūrovų simpatijų prizą. Visa tai – kovo 9–22 d. vyksiančio Vilniaus miesto festivalio „Kino pavasaris“ programoje „Panorama“, kurioje – spalvingas šių dienų kino žemėlapis.
Kovo 26-29 d., LMTA Nacionalinė kino mokykla (KIMO) ir asociacija AVAKA organizuoja epizodinio turinio kūrėjų forumą EPI.LAB. Audiovizualinio turinio kūrėjai kviečiami į atvirus forumo pranešimus bei diskusijas, o scenaristai – į scenarijaus vystymo dirbtuves.
Vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, įvertinti didžiuosiuose pasaulio festivaliuose – nuo Karlovi Varų iki Toronto. Šiemet kovo 9–22 dienomis vyksiantis „Kino pavasaris“ kviečia į bene gausiausią visų laikų lietuviško kino programą, kurioje Lietuvos režisieriai ir prodiuseriai pristatys net 9 ilgametražes ir 7 trumpo metro nacionalines premjeras.
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Sniegą pakeitė lietus. Potsdamo aikštė ištuštėjo. Nemokama kava baigėsi. Seansai dar tebevyksta, bet pabaigos jausmas užliejo antrąjį Berlinalės savaitgalį. Ne visi šeštadienio vakarą paskelbti nugalėtojai šįkart įtiko, bet nuskambėjo ne viena puiki kalba, o lūkuriuojant su drauge paskutinio seanso sutiktos dvi mielos merginos iš Turkijos palengvino kartėlį, kurį paliko Berlinalės žiuri sprendimai.
Nauji filmai – „Nėra kitos išeities“
Filmo „Nėra kitos išeities“ („Eojjeolsuga eobsda“, rež. Park Chan-wook, Pietų Korėja, 2025) saldi įžanginė scena turi karikatūros atspalvį. Vadovu popieriaus gamykloje dirbantis Mansu (Lee Byung-hun) jaučiasi turintis viską, ko reikia. Visą gyvenimą jis daug ir sunkiai dirbo, nusipirko namą, kuriame užaugo, o dabar savo paties išpuoselėtame sode kepa darbdavio atsiųstą ungurį ir šypsosi šeimai – žmonai ir dviem vaikams. Tik užslenkantys tamsūs debesys ir fone skambantis Mozartas sufleruoja, kad ši idilė ilgai netruks.
Krėsle prie televizoriaus
Įsijungiu LRT žinias ir išgirstu, kad žiemos olimpiadoje įvyko „istorinis debiutas“. Lietuvių debiutantė tiesiai į kamerą sako, kad jos pasirodymas buvo tobulas. Mergina užėmė 27 vietą tarp 29 sportininkių, bet žodį „tobulas“ pakartojo kelis kartus. Kuklumas, žinoma, žmogų puošia, bet gyvenu ilgai ir ne kartą teko įsitikinti, kad savo tobulumu patikėję tautiečiai ir tautietės yra neįtikėtinai nuobodūs.
Krėsle prie televizoriaus
Angliškai May-December vadinamos poros, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas. Panašios lietuviškos idiomos nėra, todėl Toddo Hayneso filmas virto „Praeities šešėliu“ (LRT Plius, 26 d. 21.33). Toks pavadinimas tiktų daugumai trilerių, šnipų filmų ar melodramų. Kita vertus, jis apibūdina filmo pradžios atmosferą, kai aktorė Elizabet (Natalie Portman) atvyksta susitikti su būsimos savo herojės prototipe Greis (Julianne Moore), o ši atidaro šaldytuvą ir gali pasirodyti, kad iš ten tuoj ištrūks pabaisa.
76-asis Tarptautinis Berlyno kino festivalis
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.