Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre








Gegužės 5 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Sveika, Mergele!“ Restauruoti marijinės ikonografijos paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“.
Igno Krunglevičiaus paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“
Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.






„Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6) atidaroma tekstilės paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“
Parodos atidarymas įvyks balandžio 30 d., ketvirtadienį, 17.30 val.
VDA Garbės profesoriaus Algimanto Švėgždos (1941–1996) III-ojo piešinių konkurso (2014) laureačių
Gabrielės Adomaitytės ir Rasos Jančiauskaitės paroda „Kontaktas 88“.
Metinė Vilniaus tapytojų paroda „Ar(t)chyvas“
2015 m. balandžio 28 – gegužės 16 d.
Parodos atidarymas gegužės 16 d., antradienį, 17 val.
Balandžio 28 d. (antradienį) 18 val. Vilniaus grafikos meno galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glosos“.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą
56-osios Venecijos tarptautinės meno bienalės, vyksiančios gegužės 9–lapkričio 22 d., pagrindinės parodos, pavadintos „Viso pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), kuratorius Okwui Enwezoras teigia, kad tai būsianti jam paskutinė bienalė. Meno kritikas, poetas, akademikas, reziduojantis Niujorke ir Miunchene, yra pirmasis juodaodis kuratorius per šimto metų Venecijos bienalės istoriją. Būti pirmu juodaodžiu kuratoriumi – tai beveik nuolatinis jo statusas didžiuosiuose meno pasaulio renginiuose. Jo pasirodymas reiškia ir postkolonijines temas, tapatybių klausimus, kurie dabarties margoje kasdienybėje darosi vis sudėtingesni. Enwezoras savo pasisakymuose kartoja individualaus supratimo svarbą, o kalbėdamas apie bienalę – praeities reikšmę ateičiai, kunkuliuojančius konfliktus, norą juos aprėpti, paversti kalbančia ir dar patrauklia meno forma. Panašu, kad kuratorius užsimojo suvaldyti nesuvokiamą kiekį priešybių, ir tik parodai atsidarius paaiškės tokių ambicijų sėkmė. Ar tai bus „gulbės giesmė“, kurios visuma įgis prasmingą „kalbančią formą“, ar korektiška šalių ir kartų įvairovė?
Apie Vilniuje ką tik užsidariusias ir tebeveikiančias parodas bei performansus
Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.
Š. m. balandžio 23 d. (ketvirtadienį) galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) atidaroma Sofijos Romerienės (Zofia Romer, 1885 - 1872) paroda „Sofijos pasaulis“. Paroda galerijoje veiks iki gegužės 23 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.