7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Monika Krikštopaitytė

Gotikinis miškas

Žilvino Landzbergo paroda „Be karūnos“ Šiuolaikinio meno centre

Yra menininkų, kurie ima (žiūrovo laiką, kantrybę, dėmesį), o yra tokių, kurie duoda (dėmesį, kantrybę, laiką), kaip „Eurythmics“ dainoje „Sweet Dreams“: „vieni nori jus panaudoti, kiti nori būti jūsų naudojami“ („some of them want to use you, some of them want to get used by you“). Dar yra tokių, kurie ir duoda, ir ne mažiau paima. Pavyzdžiui, Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ – kiek grožio ir įdomybių, jungčių ir jų kryžminimo, realiai klaidinančios erdvės magija, bet greta ir knygelė su prasmių labirintais, kur autorius prašo žiūrovo pastangų, kviečia įsivelti, o gal net šį bei tą išnarplioti. Nenori – nereikia, bet ėmikai kartais kažkaip sugeba pasėti nerimo, kad ką nors svarbaus praleisi, ir abejonės savo intelektu.
 
Per šią prizmę žvelgiant, Žilvinas Landzbergas yra itin retos rūšies menininkas – grynas davikas. Savo personalinėje parodoje jis net atrado vietos ir kitiems menininkams pristatyti – didžiosios salės krašte įkūrė galeriją „Voveraitė“. Kad ir koks anomališkas atrodytų toks altruizmas, duodančiu jį vadinu pirmiausiai už dosnumą, kurį patiria žiūrovas. Jam sukurta atskira visata su žemutiniais ir viršutiniais lygiais, įžengimo ritualu ir patirčių įvairove. Anotacija sako, kad menininkas siūlo į ekspoziciją žvelgti kaip į „muzikinį albumą 3D formatu“. Sutinku, muzikos ir muzikalumo ten daug, yra net scena su reikalingais atributais: pakyla, gitaros. Deja, apie muziką nedaug išmanau, dėl šventos ramybės galiu tik pasakyti, kad impozantiškasis, viskuo besidomintis kompozitorius Šarūnas Nakas savo „Facebook’o“ profilyje Žilvino parodą „palaikino“ ir pozityviai pakomentavo, vadinasi, su muzika ten viskas gerai. Aš parodoje pamačiau visai ką kita. O kadangi menininkas taikosi į ikižodinę patirtį, ko gero, individuali interpretacija yra leidžiama.

Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. J. Lapienio nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Žilvinas Landzbergas, parodos „Be karūnos“ ekspozicijos fragmentas. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
BPM inf.

„Sveika, Mergele!“ Restauruoti marijinės ikonografijos paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“

 

Gegužės 5 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaroma paroda „Sveika, Mergele!“ Restauruoti marijinės ikonografijos paveikslai iš Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių“.

 

Švč. Mergelė Marija iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios
Švč. Mergelė Marija iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Vaizduote infekuotos smegenys

Igno Krunglevičiaus paroda „Privatus sintaksės virusas“ galerijoje „Vartai“

Kasdien susiduriame su technologijomis. Ne, ne susiduriame, o gyvename kartu su jomis. Dar prieš šimtą metų gimusių kūdikių smegenyse nesikūrė naujos neuronų jungtys, skirtos atpažinti ir įvertinti mažoje rankytėje smagiai čežančiam polietileniniam maišeliui, o dabar jos tapšnoja „Ipad’ų“ ir „Iphone’ų“ ekranus. Sulig kiekviena karta, kiekviena išrasta naujove žmogaus smegenys keičiasi, evoliucionuoja, ir surinktos informacijos prieauglis genetiniu būdu perduodamas palikuonims. Ar galima teigti, jog žmonija vis labiau protingėja? Kaip atrodė mūsų protėvių ar proprotėvių smegenys, jeigu galėtume jas palyginti su savomis? Moksliškai įrodyta, jog žmogaus smegenų masė evoliucionuojant didėja. Bet gal greitai mums iš viso nebereikės smegenų, nes jų funkciją atliks pakaitalai. Smegenys ilsėsis miego režimu, be jų pagalbos viską atliks kompiuteris. Tokie ir panašūs klausimai šiandien yra visiška banalybė, nes ir netikėčiausi futuristiniai scenarijai jau yra pavaizduoti filmuose. Transhumanistinės fantasmagorijos, dar ne taip seniai kaitinusios vaizduotę, interneto epochoje suvartojamos kaip greitasis maistas. Nebereikia net savos vaizduotės. Ir vis dėlto vaizduotė buvo ta vienintelė, pati svarbiausia savybė, išvedusi žmogų iš gyvūnijos ir išlaipinusi Mėnulyje.

Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („LCD stuburas“, „Vienos krypties RNR“, „Ištrūkimo greičio žaidimas“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD stuburas“ („LCD Spine“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD stuburas“ („LCD Spine“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Demono burna“ („Deamon’s Mouth“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD horizontas“ („LCD Horizon“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „LCD horizontas“ („LCD Horizon“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, „Prieštaraujantis avilys“ („Demurral Hive“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Ignas Krunglevičius, ekspozicijos vaizdas („Kieto kūno sandoris“ / „Hard Body Trade“). 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Rengėjų inf.

Paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“

 

„Klaipėdos galerijoje“ (Bažnyčių g. 6) atidaroma tekstilės paroda „Simbolių kalba šiuolaikinėje tekstilėje“

 

Parodos atidarymas įvyks balandžio 30 d., ketvirtadienį, 17.30 val.

Birutė Sarapienė ir Liucija Kudžmienė, „Pabudome ir kelkimės“
Birutė Sarapienė ir Liucija Kudžmienė, „Pabudome ir kelkimės“
Rengėjų inf.

Gabrielės Adomaitytės ir Rasos Jančiauskaitės paroda „Kontaktas 88“

 

VDA Garbės profesoriaus  Algimanto Švėgždos (1941–1996) III-ojo  piešinių konkurso (2014) laureačių

Gabrielės Adomaitytės ir Rasos Jančiauskaitės paroda „Kontaktas 88“.

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

Metinė Vilniaus tapytojų paroda „Ar(t)chyvas“

 

Metinė Vilniaus tapytojų paroda „Ar(t)chyvas“  

LDS galerijoje arka, Aušros Vartų g. 7, Vilnius LT-01304

 

2015 m. balandžio 28 – gegužės 16 d.

Parodos atidarymas gegužės 16 d., antradienį, 17 val.

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glosos“

 

Balandžio 28 d. (antradienį) 18 val. Vilniaus grafikos meno galerijoje „Kairė-dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius) atidaroma Eglės Vertelkaitės kūrybos paroda „Glosos“.

Eglės Vertelkaitės kūrinys
Eglės Vertelkaitės kūrinys
„7md“ inf.

Iš dailės pasaulio

Parengta pagal užsienio žiniasklaidą

56-osios Venecijos tarptautinės meno bienalės, vyksiančios gegužės 9–lapkričio 22 d., pagrindinės parodos, pavadintos „Viso pasaulio ateitys“ („All the World’s Futures“), kuratorius Okwui Enwezoras teigia, kad tai būsianti jam paskutinė bienalė. Meno kritikas, poetas, akademikas, reziduojantis Niujorke ir Miunchene, yra pirmasis juodaodis kuratorius per šimto metų Venecijos bienalės istoriją. Būti pirmu juodaodžiu kuratoriumi – tai beveik nuolatinis jo statusas didžiuosiuose meno pasaulio renginiuose. Jo pasirodymas reiškia ir postkolonijines temas, tapatybių klausimus, kurie dabarties margoje kasdienybėje darosi vis sudėtingesni. Enwezoras savo pasisakymuose kartoja individualaus supratimo svarbą, o kalbėdamas apie bienalę – praeities reikšmę ateičiai, kunkuliuojančius konfliktus, norą juos aprėpti, paversti kalbančia ir dar patrauklia meno forma. Panašu, kad kuratorius užsimojo suvaldyti nesuvokiamą kiekį priešybių, ir tik parodai atsidarius paaiškės tokių ambicijų sėkmė. Ar tai bus „gulbės giesmė“, kurios visuma įgis prasmingą „kalbančią formą“, ar korektiška šalių ir kartų įvairovė?

Okwui Enwezor
Okwui Enwezor
Alberto Giacometti, „Einantis žmogus“. 1960 m.
Alberto Giacometti, „Einantis žmogus“. 1960 m.
Olivier Mosset, instaliacijos fragmentas. 2006 m.
Olivier Mosset, instaliacijos fragmentas. 2006 m.
Agnė Narušytė

Kolekcija

Apie Vilniuje ką tik užsidariusias ir tebeveikiančias parodas bei performansus

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Aš išeinu iš paveikslų“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Jurcikas, „Requiem svajonei“ („Requiem for a dream“). 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Konstantinas Gaitanži, „Vėlinės“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Paparčio žiedas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Paparčio žiedas“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Foto kulisai. Vyro ir moters teisminės kovos Viduramžiais“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Evaldas Jansas, „Foto kulisai. Vyro ir moters teisminės kovos Viduramžiais“. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Mančesterio teatras“ („Manchester Theatre“). 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Eglė Karpavičiūtė, „Mančesterio teatras“ („Manchester Theatre“). 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve matau pozityvą, pozityve – negatyvą“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Jolanta Kyzikaitė, „Negatyve matau pozityvą, pozityve – negatyvą“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Jonkutė, „Šešiolikta fotografijos pamoka apie dvi detales“. 2015 m. A. Narušytės nuotr.
Rengėjų inf.

Sofijos Romerienės (1885–1972) paroda „Sofijos pasaulis“

 

Š. m. balandžio 23 d. (ketvirtadienį) galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) atidaroma  Sofijos Romerienės (Zofia Romer, 1885 - 1872) paroda „Sofijos pasaulis“. Paroda galerijoje veiks iki gegužės 23 d. Maloniai kviečiame apsilankyti.

Sofija Romerienė, „Interjeras su senu laikrodžiu”. 1946 m.
Sofija Romerienė, „Interjeras su senu laikrodžiu”. 1946 m.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas