7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Kristina Stančienė

Kaip Robertas Plantas ar Ozzy Osbourne’as

Vytauto Dubausko tapybos paroda „Tiesioginė transliacija“ Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje

Neseniai Vilniaus galerijose vienas po kito pasirodė lietuviško ekspresionizmo adeptai – Vygantas Paukštė, Audronė Petrašiūnaitė. Dabar štai – Vytautas Dubauskas. Pirmieji du atstovauja lyrinio ir kamerinio ekspresionizmo linijai, o mėgstantis šėlioti didelėse drobėse Dubauskas įkūnija naujųjų Lietuvos tapybos „laukinių“ proveržį. Jo pavardė, žinoma, pirmiausia asocijuojasi su „Angimi“. Vadinasi, Dubauskas – kartu ir „istorinis“ mūsų tapybos personažas. Nors dabar jis aiškina, kad „Angis“ yra jau „pasibaigusi“, ir regi save kaip autonomišką kūrėją, jo ankstesnė tapytojo karjera klostėsi būtent su šia grupuote ir kur kas lengviau pasiduoda interpretacijai kitų jos narių kūrybos aplinkoje.
 

Kita vertus, V. Dubauskas yra ir „Angies“ arba visos ūmiosios „laukiniškos“ mūsų tapybos autsaideris. Jo žinomumas nė iš tolo neprilygsta Jono Gasiūno šlovei. Nėra jis toks žinomas ir taip dažnai linksniuojamas dailės kritikų tekstuose kaip, sakysime, Henrikas Čerapas. Daugelį metų panašiai kotiruotą kitą „Angies“ menininką – Raimondą Gailiūną – į dienos šviesą ištraukė geriausio menininko titulas 2013 m. tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“. Taip pat ir netrukus pasirodžiusios įdomios jo tapybos interpretacijos.

Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Mano laikas kaip ugnis“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Šuo, žiūrintis į viršų“. 2015 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Šuo, žiūrintis į viršų“. 2015 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Meilės istorija“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Meilės istorija“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Įėjimas – išėjimas“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Įėjimas – išėjimas“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Kieta galva“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Kieta galva“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Lentynėlė“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Vytautas Dubauskas, „Lentynėlė“. 2014 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Rengėjų inf.

Šv. Jono gatvės galerijoje paroda „Šnabždesiai IV“

 

 Gegužės 13 d. 17 val. LDS Šv. Jono gatvės galerijos rūsiuose atidaroma tarptautinė objektų paroda „Šnabždesiai IV“. Tai Lietuvos ir Lenkijos menininkų projektas, vykdomas nuo 2011 m. kiekvienais metais papildant vis nauju autoriumi.

Rengėjų inf.

Grafikė Jūratė Rekevičiūtė šaknų ieško raštuose

 

Netikėtai panirusi į lietuviškų šaknų paieškas, menininkė Jūratė Rekevičiūtė pradėjo tyrinėti tautinių audinių raštus, mamos ir močiutės siuvinėtas staltiesėles ir visa tai netrukus įsispaudė jos kurtuose unikaliuose grafikos darbuose.

 

Naujausią menininkės Jūratės Rekevičiūtės grafikos darbų kolekciją „Servetėlės, staltiesėlės ir kiti prisirišimai...“ nuo gegužės 7 dienos „Parko galerijoje” pirmieji pamatys kauniečiai.

Jūratė Rekevičiūtė, „Mamos siuvinėta servetėlė“
Jūratė Rekevičiūtė, „Mamos siuvinėta servetėlė“
„Juškus Gallery“ inf.

Naujausia „Juškus gallery“ paroda – šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ritmu

 

Originalių pristatymų nevengianti profesionalaus meno galerija „Juškus gallery“ sostinės ir šalies meno mėgėjams rengia netikėtą staigmeną. Gegužės 14 dieną galerija pakvies į naujausią parodą „Siurreali žaismė. Intelekto ir geometrinių ritmų triumfas“. Keturių Lietuvos kūrėjų darbai bus eksponuojami net trijose sostinės vietose: M.K. Čiurlionio gatvėje įsikūrusioje galerijoje „Juškus gallery“, „Verslo trikampio“ pastato Goštauto gatvėje languose ir „Dream Bar by Stikliai“ bare Gaono gatvėje.

Liudas Truikys, operos „Aida“ scenografija
Liudas Truikys, operos „Aida“ scenografija
Roman Duda, „Šeimos nuotrauka“
Roman Duda, „Šeimos nuotrauka“
Vitalis Čepkauskas, „Drawings from Paris“
Vitalis Čepkauskas, „Drawings from Paris“
Vytautas Kairiūkštis, „Kubistinis portretas“
Vytautas Kairiūkštis, „Kubistinis portretas“
Rengėjų inf.

„Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis“

 

Gegužės 8 d. 17 val. M. Žilinsko dailės galerijoje įvyks parodos „Romeo gali būti druskos kruopelė, o Džuljeta – žemėlapis“ atidarymas. Parodoje pristatomi Dogu Bankovo darbai pagal Federico García Lorcos kūrinį „Publika“ („El Público“).

„7md“ inf.

Iš dailės pasaulio

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gera naujiena taikomųjų menų gerbėjams – vieną svarbiausių tarptautinės Venecijos meno bienalės prizų gavo Ganoje gimęs, dabar Nigerijoje įsikūręs menininkas Elas Anatsui’s. 1944 metais gimęs skulptūros, tekstilės ir instaliacijos priemonėmis kuriantis menininkas apdovanotas ne be pagrindinio šių metų kuratoriaus Okwui Enwezoro rekomendacijos, visai komisijai pritarus. Anatsui kūrybos reikšmė – siekis kūriniais kalbėti apie pasaulio ir kultūrų kaitą, sandūras; pagarba Afrikos šalių tradicijoms ir dėmesys ekologijos temoms. Gana didelę dalį jo milžiniškų mastelių darbų sudaro šiukšlės. Į didelius gobelenus sujungtus gaiviųjų gėrimų dangtelius, skardines, popierėlius Anatsui sugeba priversti suspindėti auksu ir padėti suprasti kaitos mastelį.
 
Specialiu „Auksiniu liūtu“ už nuopelnus menui pagerbta Susanne Ghez. Pasak komisijos, „Ghez atliko svarbų vaidmenį pristatant ir padedant patekti į muziejų tokiems jauniems menininkams kaip Jeff Wall, Mike Kelley, Isa Genzken, Thomas Struth ir Kara Walker“.
 
Šiemetinės bienalės žiuri yra Naomi Beckwith (JAV), Sabine Breitwieser (Austrija), Mario Codognato (Italija), Ranjit Hoskote (Indija) ir Yongwoo Lee (Pietų Korėja).
 

El Anatsui, ekspozicijos „When I Last Wrote to You about Africa“ Denverio dailės muziejuje fragmentas. 2012–2013 m. J. Wells nuotr.
El Anatsui, ekspozicijos „When I Last Wrote to You about Africa“ Denverio dailės muziejuje fragmentas. 2012–2013 m. J. Wells nuotr.
Katrīna Neiburga, Andris Eglītis, „Armpit“. 2015 m. A. Starks nuotr.
Katrīna Neiburga, Andris Eglītis, „Armpit“. 2015 m. A. Starks nuotr.
Jaanus Samma, iš projekto „Not Suitable For Work. A Chairman Tale“
Jaanus Samma, iš projekto „Not Suitable For Work. A Chairman Tale“
Gintaras Zinkevičius

In memoriam

Remigijus Pačėsa (1955–2015)

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

 

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.

Remigijus Pačėsa. L. Kriaukšlienės nuotr.
Remigijus Pačėsa. L. Kriaukšlienės nuotr.
Agnė Narušytė

Žiogo šešėliai

In memoriam Remigijus Pačėsa (1955–2015)

„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“
 
Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.

Remigijus Pačėsa, „Pilka diena – pilka žuvėdra“. 1981 m.
Remigijus Pačėsa, „Pilka diena – pilka žuvėdra“. 1981 m.
Remigijus Pačėsa, „Parėjau“. 1982 m.
Remigijus Pačėsa, „Parėjau“. 1982 m.
Galerijos „Artifex“ inf.

Katarzynos Podgórskos-Glonti paroda „Memory File“

 

Gegužės 6 d. 18 val. galerijoje „Artifex“ vyks Katarzynos Podgórskos-Glonti parodos „Memory File“ atidarymas.

Nomeda Repšytė

Ir Kaunas dar nebaigė

Apie valstybės saugomam paveldo objektui Kaune iškilusią grėsmę

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.
 
Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas