7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Rengėjų inf.

Paroda „Jonas Čeponis: Spalvingas žvilgsnis į pasaulį“

Lietuvos dailės muziejus balandžio 8 d., penktadienį, 16 val. Radvilų rūmų muziejuje (Vilniaus g. 24) atidaro dailininko 90-ųjų gimimo metinių jubiliejuiskirtą parodą „JONAS ČEPONIS: SPALVINGAS ŽVILGSNIS Į PASAULĮ“ (veiks iki gegužės 22 d.). Retrospektyvinėje parodoje lankytojams pristatoma per 100 darbų iš dailininko šeimos archyvo,Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos išeivijos dailės fondo, advokatų kontoros „ValiunasEllex“ bei Modernaus meno centro.

Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, parodos kuratorė Nijole Nevčesauskiene.

15 val. – žiniasklaidos atstovams susitikimassu parodos kuratore Nijole Nevčesauskienebei dailininko sūnumi Ramūnu Čeponiu.

Jonas Čeponis, „Peizažas“. 1981 m. Lietuvos dailės muziejus
Jonas Čeponis, „Peizažas“. 1981 m. Lietuvos dailės muziejus
Rengėjų inf.

Architekto Vlado Balsio „Nematoma paroda“

Š. m. balandžio 14 d. 18 val. (AV17) galerijoje (Aušros Vartų g. 17, Vilnius) atidaroma architektoVlado Balsio „Nematoma paroda“.

Vladas Balsys kūryboje apmąsto architektūros ir meno procesų galimybių ribas. Ieškodamas naujų ir praplėsdamas esamų procesų erdves dažnai naudoja nebūties idėją. Nematomumo, tuštumos, redukcijos, absurdo, minimumo ir nyksmo sąvokų pagalba, tyrinėjamų objektų savybės tampa nulinės formos, mastelio, laiko ir funkcijos. Naujos kūrinių nematomumo būsenos žiūrovams atskleidžia kritines vizualinių galimybių pažinimo ribas, o darbai dažniausiai balansuoja tarp būties ir nebūties pasirinkimo būsenos. Dauguma autoriaus kūrinių sąmoningai neeksponuojami parodų salėse, dėl dažnai slepiamos autorystės yra nežinomi, neretai atsiduria ties išnykimo riba.

Vladas Balsys, „Nematoma paroda“. 2016 m.
Vladas Balsys, „Nematoma paroda“. 2016 m.
Vytautas Paplauskas

Kelionė laiku

Lenkų šiuolaikinio meno paroda „Laiko ženklai“ galerijoje „Meno parkas“

Vasario pabaigoje į Kauną atkeliavo Torunės šiuolaikinio meno centro kolekcija „Laiko ženklai“, pristatoma galerijoje „Meno parkas“ ir M. Žilinsko dailės galerijoje. Pasak rengėjų, tai bene išsamiausia lenkų meno paroda Lietuvoje per pastaruosius 12 metų, joje pristatomi žymių Lenkijos menininkų, jau tapusių lenkų meno klasika, taip pat tarptautiniu mastu pripažintų užsienio menininkų kūriniai. Nors didžioji (bet nebūtinai svarbiausia) kolekcijos kūrinių dalis eksponuojama M. Žilinsko dailės galerijoje, visgi šįsyk norėčiau apžvelgti parodą, pristatytą galerijoje „Meno parkas“.

Vaikščioti po „Meno parko“ erdvę daug maloniau nei M. Žilinsko dailės galerijoje, nes tai kamerinė, kur kas intymesnė erdvė, skatinanti labiau įsiklausyti ir pajausti kiekvieną iš eksponuojamų kūrinių. O ir pačių kūrinių nedaug – pristatomi penki darbai, sukurti menininkų Wacławo Kuczmos, Zbigniewo Liberos, Natalijos LL, Susanos Philipsz, Agnieszkos Polskos ir Suzannos Treister.

Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Susana Philipsz, garso instaliacija „Stiklo takelis“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Suzanna Treister, objektas „Różówka“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Suzanna Treister, objektas „Różówka“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Agnieszka Polska, videoanimacija „Kalendorius“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Agnieszka Polska, videoanimacija „Kalendorius“. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Wacław Kuczma, performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Wacław Kuczma, performanso „Rytojus priklauso man“ videodokumentacija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Parodos ekspozicija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Parodos ekspozicija. Galerijos „Meno parkas“ nuotr.
Sandra Kovalik

Bausti negalima pasigailėti

Apie Evaldo Butkevičiaus fotografijų parodą „Bespalvis dangus“ „Prospekto“ galerijoje

Kovo 16 d. Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Prospekto“ galerijoje atidaryta Evaldo Butkevičiaus fotografijų paroda „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m. fotografavęs Kauno berniukų kolonijoje, dabar Butkevičius sukūrė seriją, kurios visumą pats apibūdina kaip tam tikrą spalvą, tiksliau – pilkybę ar spalvos nebuvimą, o tai išreiškia autoriaus neutralumą, nešališkumą vaikų nusikalstamumo atžvilgiu. Vienu iš svarbiausių tikslų autoriui buvo užfiksuoti sovietiškumą – sovietines buities nuotrupas, iki XXI a. užsilikusias uždarose institucijose. Autoriaus teigimu, tai, kas liko fotografijose, yra Sovietų Sąjungos reliktas. Stebint fotografijas, išryškėja ne tik institucijų sovietinės buities leitmotyvai, bet ir psichologizuoti nepilnamečių nusikaltėlių portretai.

 

Butkevičius neslepia, kad jį šokiravo daugumos nusikaltusių vaikų požiūris į savo poelgį. Autorių trikdė švelni, vaikiška berniukų išvaizda, atvirkščiai proporcinga jų elgesiui. Akivaizdu, kad buvo sunku matyti berniuką „aniuolėlio“ veidu, pasakojantį, kaip jis nužudė seserį, ir neparodžiusį nė menkiausio jautrumo ar gailesčio. Tačiau kaip ir Fiodoro Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ herojus Raskolnikovas, berniukai kolonijoje ne taip ir lengvai pasiekia kritiško savo poelgio vertinimo stadiją. Nesupratę poelgio esmės nepilnamečiai mokomi, ugdomi, nes įstaigoje galbūt dar yra vilties juos „išgydyti“ – suformuoti moralę pasitelkus discipliną ir religiją. Šios pastangos fotografijose atsiskleidžia per paprastus buities darbus – indų plovimą, drabužių skalbimą ar mokantis rašyti žodį „mama“, per religines apeigas – Pirmąją Komuniją, meldžiantis prie stalo prieš valgį. Nuoširdus Butkevičiaus žvilgsnis į vaikišką prigimtį, dar visiškai „nesuteptą“ žiaurumu, blogiu, šioje fotografijų serijoje susipina su visuomenės paribiuose slypinčiais nemoraliais principais – nusikalstamu pasauliu.

Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
Evaldas Butkevičius, iš serijos „Bespalvis dangus“. 1995–1996 m.
„7md“ inf.

Sportas ir dailė

Kovo 29 d. Vilniaus dailės akademijoje vyko dailėtyrininkų stalo teniso turnyras garsiausio pasaulyje menotyrininko Ernsto Gombricho taurei laimėti. Absoliučia turnyro nugalėtoja tapo Ugnė Makauskaitė, „7 meno dienų“ skaitytojams jau pažįstama iš jautrių ir įžvalgių fotografijos parodų recenzijų. Gegužės mėnesį ji keliaus atstovauti Lietuvai į Europos dailėtyrininkų stalo teniso čempionatą Atėnuose. Linkime jai sėkmės, kartu vildamiesi, kad būtent VDA Dailės istorijos ir teorijos katedrai pavyks išauginti Lietuvai stalo teniso Berankį(ę).

Gretos Zokaitytės plakatas
Gretos Zokaitytės plakatas
Eglė Juocevičiūtė

Aktyvi nostalgija

Vytenio Tolučio paroda „Tarpinė stotelė“ Vilniaus grafikos meno centro galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“

Medinė tvirtos konstrukcijos taburetė, lentinės durys, mediniai langų rėmai ir lentinės langinės, rogutės su sėdimąja dalimi iš medžio lentelių. Tai daiktai, kurių paviršiai atsidavė mūsų žvilgsniui Vytenio Tolučio parodoje „Tarpinė stotelė“ iki kovo 26 d. VGMC galerijos „Kairė–dešinė“ salėje „+“. Išgirdę šį sakinį, skaičiusieji Roland’ą Barthes’ą tikėtųsi, jog toliau bus kalbama apie fotografiją ir jos galią apgauti bei nuvilti. Tačiau šįkart susidūrėme su antimetafora, metaforos subuitinimu, o gal ironiška metaforos dekonstrukcija – matėme tikrus nuo minėtų daiktų nuplėštus paviršius. Bet prie fotografijos dar teks grįžti.

Šie nuplėšti paviršiai, aiškina Vytenis, tai atspaudai, atlikti strappo technika paremtu metodu. Ši technika naudojama restauratorių, kai norima perkelti sienos tapybos kūrinį ne išpjovus gabalą sienos, bet nuo sienos nuimant dažų sluoksnį, jį (vėliau karštu vandeniu ištirpinamais) klijais priklijuojant prie drobės. Vytenis su „Tarpine stotele“ baigė VDA grafikos magistro studijas, platesnei publikai pristatė ją grafikos galerijoje, tad į pasirinktą metodą siūlo pažiūrėti iš šios specialybės pusės – jo naudoti daiktai pasitarnavo klišėmis, kurių „veidrodinį“ atvaizdą matome prilipusį prie drobių. Tai, kas atlipo – keletas dažų sluoksnių, ant daikto atsiradusių neįvardijamame laike neįvardijamų dažytojų dėka. Taip pat prilipo keletas iš daikto kūno seniai norėjusių ištrūkti skiedrų ir potencialių rakščių. Naudoti daiktus tarsi klišes – sumanymas nenaujas, dažnai pasitelkiamas norint kalbėti apie tikrovės suvokimą, mus supančių objektų unikalumą ar jų atmintį. Visa tai, atrodo, svarbu ir Vyteniui, tačiau pasirinkęs agresyvesnį metodą nei užtepti dažų ir prispausti popierių šioms temoms jis suteikė aktyvaus tyrimo atspalvį.

Vytenis Tolutis, parodos „Tarpinė stotelė“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, parodos „Tarpinė stotelė“ vaizdas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Vytenis Tolutis, „Tarpinė stotelė“, fragmentas. 2016 m. A. Narušytės nuotr.
Agnė Narušytė

Gera humoro dozė

Pokalbis su Krzysztofu Stanisławskiu apie lenkų animacijos parodą „Kartą gyveno“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Šiemet minime svarbaus Lenkijai įvykio 60-ąjį jubiliejų, nes jis žymi labai trumpą laikotarpį po stalinizmo, gal kokius dvejus metus, kai komunistų partija šiek tiek atpalaidavo kontrolę. Žmonės patikėjo, kad įmanoma gyventi laisvai, kad valdžia liberalėja ir nebebus politinio spaudimo. Tai labai smarkiai paveikė kultūrą. Prasidėjo trys labai svarbūs reiškiniai. Pirmasis – tai Lenkų kino mokykla. 1957 m. Andrzejus Wajda Kanuose laimėjo specialų žiuri prizą už filmą „Kanalas“ ir tai buvo tarsi naujo reiškinio Lenkijoje manifestacija. Antrasis – tai Lenkų plakato meno mokykla, o trečiasis – Lenkų animacijos mokykla. Bet antrasis ir trečiasis reiškiniai buvo labai susiję, nes tokie menininkai kaip Janas Lenica ir Walerianas Borowczykas buvo puikūs plakato kūrėjai, ypač Lenica, visą gyvenimą visame pasaulyje garsėjęs kaip plakato meistras. 1959 m. jis emigravo į Prancūziją, po to į Vokietiją ir dėstė dizainą daugelyje aukštųjų mokyklų, įskaitant Kaselio universitetą ir Berlyno dailės akademiją. 1956 m. prasidėjo Lenkų animacijos mokykla, pirmasis to judėjimo filmas „Kartą gyveno“ tapo ypatingos animacijos rūšies pradžia: tai buvo lyg esė, lyg vaizdų ir muzikos koliažas, filosofinis eskizas be scenarijaus, be specialios kino studijos įrangos; tai buvo lyg anekdotas, pokštas. Bet taip pat tai buvo labai geras meno kūrinys ir tuo laikotarpiu Lenkijoje tokį dalyką buvo gana nesunku padaryti, nes šitie jauni vyrukai, Lenica ir Borowczykas, sutiko dar vieną vaikiną iš Lenkijos prodiuserių asociacijos ir jam pasakė: turime idėjų. O tas kitas vyrukas sako: gerai, darom. Jokių problemų. Neturite scenarijaus? Dar geriau. Ir per tuos trejus metus jie sukūrė tris labai svarbius filmus: minėtąjį „Kartą gyveno“, „Atlyginti jausmai“ („Nagrodzone uczucia“ / „Requited Sentiments“) ir „Namas“ („Dom“ / „House“). Tokia ir buvo pradžia. Tai buvo tikra revoliucija, nes niekas nemanė, kad įmanoma padaryti kažką tokio – labai modernaus, labai paprasto, bet labai gero. Pagaliau juk lenkų animacijos tradicija buvo labai stipri. Ji prasidėjo dar XIX a. 9-ajame dešimtmetyje lėlių ir vaikiškų piešinių filmais. Tiesą sakant, Antrojo pasaulinio karo metais Stefanas Themersonas, vėliau dirbęs Londone, kūrė avangardinę animaciją. Bet man svarbiausias momentas buvo Lenicos ir Borowczyko filmas, tad nuo jo ir pradėjau.

Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.
Krzysztof Stanisławski. A. Narušytės nuotr.
Jan Lenica, Walerian Borowczyk, „Kartą gyveno“. 1956 m.
Jan Lenica, Walerian Borowczyk, „Kartą gyveno“. 1956 m.
Jan Lenica, „Adomas 2“. 1968 m.
Jan Lenica, „Adomas 2“. 1968 m.
Sylwesterio Ambroziako skulptūros animacijai. A. Narušytės nuotr.
Sylwesterio Ambroziako skulptūros animacijai. A. Narušytės nuotr.
Alexander Sroczyński, „Vice versa“. 1983 m. A. Narušytės nuotr.
Alexander Sroczyński, „Vice versa“. 1983 m. A. Narušytės nuotr.
Zbigniew Rybczyński, „Tango“. 1981 m.
Zbigniew Rybczyński, „Tango“. 1981 m.
Jano Kozos ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Jano Kozos ekspozicijos fragmentas. A. Narušytės nuotr.
Krzysztofo Kiwerskio paveikslas. A. Narušytės nuotr.
Krzysztofo Kiwerskio paveikslas. A. Narušytės nuotr.
Rengėjų inf.

Vytenio Lingio paroda „Šešėlio šviesa“

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Paveikslų galerijoje, K. Donelaičio g. 16, Kaune balandžio 1 d., penktadienį, 17 val.įvyks vilniečio tapytojo Vytenio Lingio didžiausios iki šiol Lietuvoje rengtos personalinės parodos „Šešėlio šviesa“ atidarymas.

Joje atsiskleis 40 metų nuolat kintantis autoriaus kūrybinis kelias. Nors daugiausiai dėmesio skiriama tapybai, šalia bus eksponuojami ir piešiniai, scenografijų bei instaliacijų dokumentacija, filmas pagal Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko „Rekviem“.

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Rengėjų inf.

4-oji „Fotofobijos“ projekto paroda „Baimės valdymo teorija“

4-osios „Fotofobijos“ projekto parodos „Baimės valdymo teorija“ tikslas – nagrinėti antropologinį mirties ir fotografijos medijos ryšį. Baimės valdymo teorijos teigimu, žmogus trokšta gyventi, tačiau suvokia savo mirties neišvengiamumą ir iš to kyla psichologinis konfliktas. Viena iš priemonių valdyti mirties baimę – kultūra, kuri išaukština žmogų ir išskiria jį iš kitų būtybių. Simbolių sistemos įvairiose pasaulio kultūrose būtinos žmogaus gyvenimo prasmės klausimui spręsti ir leidžia kontroliuoti mirties baimę. Religija ir tikėjimas dažnai siūlo tiesioginį nemirtingumą, kitos kultūros apraiškos – simbolinius: giminės pratęsimas, visuomeninė veikla, buvimas tautos dalimi – nacionalinis identitetas ir pan. Remdamasis jomis, žmogus jaučiasi esantis kažko didesnio ir tauresnio dalimi, kažko, kas egzistuos ir po jo mirties.

Parodos fragmentas
Parodos fragmentas
Rengėjų inf.

„STICHIJOS. Detalė – Benas Šarka“

Šis fotografijų ciklas – tai modernaus ir universalaus Lietuvos menininko – Beno Šarkos fotografinė kelionė per jam gerai žinomas ir įsisavintas gamtos stichijas – Vandenį, Žemę, Ugnį  ir Orą.

„NEKALTYBĖ“ (2009, Lietuva)
Ši serija paremta trapia žmogaus egzistencija. Kūnas, kankinamas vandeniu budina sielą naujai kokybei ir šviesai. Jis nuplauna visas žmogaus nuodėmes, mintis, visą praeitį. Naujai gimęs žmogus pasiruošęs vėl susitikti su pasauliu.

Benas Šarka, „Ribos“. 2015 m. K. Sereikaitės nuotr.
Benas Šarka, „Ribos“. 2015 m. K. Sereikaitės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas