Dar kartą apie Skaidros Trilupaitytės knygą „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“
Skaidros Trilupaitytės knygos „Kūrybiškumo galia? Neoliberalistinės kultūros politikos kritika“ (Demos, 2015) laukiau itin nekantriai. Knygos šia tema mums reikėjo tikrai labai seniai; iš tiesų, būtų buvę gerai ją perskaityti jau 10-ojo dešimtmečio pradžioje: knygos tema buvo aktuali ir tada, ir yra dabar. Tačiau turėjo praeiti net ketvirtis amžiaus – o taip pasakius tampa visiškai nebejuokinga, – kad Lietuvoje pasirodytų rimta studija, apmąstanti vietinės šiuolaikinės kultūros politikos ir kultūros raidą kaip integralią pasaulinių procesų dalį.
„Kūrybiškumo galią“ turėtų perskaityti visi kultūros sferos darbuotojai nuo menininkų iki administratorių ir politikų. Mums reikia rasti naujas kritinio diskurso atramas, o kompetentinga diskusija apie tai, ar egzistuoja neoliberalios kultūros valdymo sistemos ir ar neoliberalizmo kritikai teisūs, būtų svarbus tolesnis žingsnis. Šioje esė ir pamėginsiu paliesti keletą šių klausimų; esė daugeliui atrodys kritiška – tai radikalios neoliberalizmo kritikos kritika, kuria siekiu parodyti, kad politinių ideologijų kova neturėtų pakeisti empirinio žinojimo ir supratimo.
Bet pirmiausia „Kūrybiškumo galia“ svarbi tuo, kad tai – visiškai naujo tipo knyga apie kultūros sektorių Lietuvoje. Kodėl tai pirma knyga? Kuo būtų galima paaiškinti sisteminės, empiriškai pagrįstos refleksijos apie Lietuvos kultūros gyvenimą trūkumą? Dažnai savęs to klausiu ir tuoj pat sau atsakau, nes tai yra visiškai akivaizdu: tai ne tik specialistų, mokslinių tyrėjų trūkumas, bet ir tų negausių kultūros politikos problemomis besidominčių specialistų laiko trūkumas. Lietuvos viešasis, o ir privatus sektorius, nors ir sparčiai besivystantys, vis dar toli atsilieka nuo vakarietiškų žinojimo ekonomikų: ir valstybės institucijų užsakomų tyrimų kiekiu bei pobūdžiu, ir nepriklausomų mokslinių tyrimų atvejais. Įvedusi „Lietuvos“ ir „kultūros politika“ į „Google Scholar“ paiešką, gaunu tik 224 rezultatus, o švediškas „svensk kulturpolitik“ – apie 14 000, „Irish“ ir „cultural policy“ – tarp 5000 ir 7000. Tik frazė „Lithuanian cultural policy“ duoda geresnį rezultatą – 3000, kas rodo, jog angliškai parašyta daugiau mokslinės literatūros apie Lietuvos kultūros politiką negu lietuviškai. Nesiūlau fetišizuoti skaičių, tačiau šie duomenys atspindi šiokią tokią Lietuvos akademinių tyrimų apie kultūros politiką situaciją, kuri galėtų ir turėtų būti daug geresnė.
Birutės Zokaitytės paroda „Mėnulio laboratorijos“ galerijoje „Trivium“
Mėnulis nuo senų senovės maitino žmonių vaizduotę, virsdamas tai Saulės vyru, tai gražuole deive, tai grėsminga vilkolakių transformacijos priežastimi ar būtina užkeikimų veikimo sąlyga. Nuo mėnulio priklauso potvyniai ir atoslūgiai; jis trikdo jautrių žmonių miegą, o kai kuriuos paverčia lunatikais. Menininkus veikia dar keisčiau – paskatina raižyti medį ar metalo plokšteles ir įamžinti šį dangaus kūną savo kūriniuose. Kartais iš tokių raižinių gimsta paroda, tiksliau, būsimos didesnės parodos fragmentas. Tai – grafikės Birutės Zokaitytės „Mėnulio laboratorijos“, eksponuojamos galerijoje „Trivium“.
Vos patekus į galeriją, tenka stoti į akistatą su čia pat kabančiu didžiuliu mėnuliu. Jis hipnotizuoja kruopščiai išraižytomis tamsiomis jūromis ir, rodos, spokso savo apvaliomis akimis. Prisimenu vaikystę, kai bijojau mėnulio, mat man atrodydavo, jog jo gyventojai nuolat stebi Žemę ir mane. Todėl naktį stengdavausi aklinai užtraukti užuolaidą. Vieną vidurnaktį, po ilgos nemigos, pakviečiau mėnulį į dvikovą (sekundantų neturėjome). Čiupau artimiausią po ranka buvusį ginklą – pagalvę: pamaniau, gal pavyks jį uždusinti. Turbūt nereikia ir sakyti – pralaimėjau. Mėnulis tebekabėjo danguje kaip buvęs. Visgi po tos nakties atradau ramybę, tad į Zokaitytės mėnulį dabar galiu žvelgti ramiai.
Nerijaus Ermino instaliacijų paroda „Septynios dienos iki nakties“ galerijoje „AV17“
Nors Nerijus Erminas pristato dvi instaliacijas, galerijos „AV17“ architektūra jas sujungė į vieną patirtį. Anotacijoje kalbama apie kasdienių daiktų slepiamas reikšmes, „kurių iš tiesų nėra“, prisidengiant jau gerokai nudėvėta simuliakro sąvoka – tegu filosofas Jeanas Baudrillard’as paaiškina, kodėl apčiuopiamų daiktų ir vaizdų gausa tik stiprina jausmą, kad tikrovę darosi vis sunkiau apčiuopti. Sąvokų orientyrai galbūt padeda į šalia Aušros vartų esančią galeriją netyčia užklydusiam turistui, čia neradusiam įprastų meno kūrinių, – padeda pateisinti žemais laiptų skliautais ir įėjimų arkomis nubruožtą viršugalvį ir įsigytą gumbą. Tačiau mes atmeskime visa tai – daiktų pokalbiai šioje vaiduoklių erdvėje veikia kitaip. Ypač kai būni su jais vienas (ar beveik vienas) rūsyje.
Viršuje sukonstruotas daiktiškas memento mori. Nedidelėje užkulisinio kambario erdvėje dominuoja tarp stiklų įspraustas kaukolės piešinys. Pamačiusi kiauše pramuštą didoką skylę, mintyse jai pritaikau į sieną atremtus pagalius – du plonus metalinius ir vieną storą cementinį, lyg būčiau nusikaltimą tirianti detektyvė. Aišku, nustatyti tikrąjį nužudymo įrankį – ne mano nosiai, bet ne tai svarbu. Įdomiau, kad kaukolė sena – seniai įvykusio mirties fakto liudijimas, nežinia kieno mirties, nuasmenintos, abstrakčios. Prisimenu, kaip prieš keletą metų vykusios akcijos „Darom“ metu miškelyje prie Rasų kapinių grėbstydamos lapus su drauge atidengėme negiliai užkastus palaikus – tai buvo išardytas žmogaus kūnas, švarūs kaulai, tarsi nuvirti puode. Apėmė tikra „detektyvinė karštinė“. Atvažiavę policijos tyrėjai nuvylė pasakę, kad čia tikriausiai perlaidojimas, taigi – seni kaulai, sena mirtis. Jaudulys atlėgo. Kažką panašaus pajutau ir tyrinėdama viršutinę Ermino instaliaciją „Aš būsiu pasirengęs, kai tu ateisi“ – šiurpus perspėjimas apie būties laikinumą nugrimzdo į praeitį.
A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje/Velnių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaune) balandžio 7 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma grafikos darbų paroda „Jaunystė“.
Pripažintų Lietuvos grafikos meistrų Rolando Rimkūno ir Rimvydo Kepežinsko inicijuota paroda „Jaunystė“ pristato Vilniaus dailės akademijos (VDA) Vilniaus ir Kauno fakultetų Grafikos katedrų absolventų kūrybą. Parodos pobūdis leido suburti aštuonis skirtingus jaunus menininkus, kurie publikai pateiks savo naujausius taikomosios ir vaizduojamosios grafikos darbus.
Nuo balandžio 5 d. iki 23 d. Pylimo galerijoje veiks Aistės Bugailiškytės tapybos paroda „Gyvenimo pokyčiai“
Parodos atidarymas – balandžio 5 d., antradienį, 18 val.
Aistė Bugailiškytė gimė 1981 m. Vilniuje.
Vilniaus dailės akademiją baigė 2005 m.
Dailės parodose dalyvauja nuo 2004 m.
2016 04 06, 17 val. Šv. Jono gatvės galerijoje atidaroma dviejų kauniečių dailininkių Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės paroda „Dvi Aušros“.
Aušra Andziulytė gimė 1961 10 24 Kaune. 1974–1979 m. mokėsi J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje. 1981–1987 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, tapybos katedroje. Parodose dalyvauja nuo 1987 metų. 1990–2002 m. buvo tapytojų grupės „Keturios“ narė. Nuo 1990 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1992 m. dėsto A. Martinaičio dailės mokykloje.Autorė su parodomis apkeliavo didžiąją dalį Europos: Prancūziją, Šveicarija, Švediją, Suomiją, Ispaniją, Lenkiją, Estiją, Italiją ir, žinoma, plačiai prisistatė Lietuvoje.
Parodos atidarymas: 2016 04 07, 19:00 val.
Vieta: „GRAFO“, Trakų g. 14, Vilnius, Lietuva
www.grafogalerija.lt
Vilmantas Marcinkevičius – išskirtinė figūra Lietuvos meno kontekste. Dar būdamas studentu jis išsiskyrė ryškia ir ekspresyvia tapyba, kuri buvo ir yra stipriai nutolusi nuo tradicinės Lietuvos tapybos mokyklos.
Šiandien jis – tarptautiniame meno lauke žinomas menininkas. Beveik dvidešimtmetį bendradarbiaudamas su viena stipriausių Danijos meno galerijų „Galleri NB“, Vilmantas užima labai stiprias pozicijas Skandinavijos šalių, ypatingai Danijos, meno rinkoje.
Kviečiame apsilankyti dailininko Andriaus Butvilo parodoje, veiksiančioje nuo 2016 04 01 iki 2016 04 24, galerijoje „Balta“, Kauno senamiestyje. Atidarymas 2016 04 01 18:00 val.
Tai bus pirmoji personalinė Andriaus Butvilo pastelės darbų paroda „Mano paukščiai ir kitos istorijos“.
„Mano paukščiai ir kitos istorijos“ – pasakos apie žmogų
Apie ką gali papasakoti paroda, kurioje eksponuojami per dešimtį metų sukurti vieno menininko kūriniai? Istorijų gali būti begalės. Ši paroda žymi menininko Andriaus Butvilo savęs paieškas ir akivaizdžiai pastebimą jo, kaip menininko, tobulėjimą. Iš tiesų ši paroda yra apie patį žmogų.
Balandžio 4 d. 17 val. Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“ pristatoma dviejų Lietuvos skulptorių – Petro Aleksandravičiaus (1906-1997) ir Adomo Raudžio-Samogito (g. 1936 m. balandžio 26 d.) piešinių paroda, skirta P. Aleksandravičiaus 110-osioms gimimo metinėms ir A. Raudžio-Samogito aštuoniasdešimties metų jubiliejui.
Balandžio 12 d., antradienį, 18 val., Nacionalinėje dailės galerijoje atidaromos dvi parodos, žvelgiančios į Lietuvos šiuolaikinio meno lauką. Tai naujausio Artūro Railos kūrinio premjera Lietuvoje ir punktyrinė šiuolaikinio meno retrospektyva, pristatanti per du paskutinius dešimtmečius Lietuvos dailės muziejaus įsigytus kūrinius.
Spaudos konferencija rengiama NDG auditorijoje balandžio 12 d., 11 val. Joje dalyvaus menininkas Artūras Raila, parodų kuratoriai Lolita Jablonskienė, Vytenis Burokas, Giedrius Gulbinas.