Lietuvos fotomenininkų sąjunga kartu su „The Print Center“ (Filadelfija, Pensilvanija, JAV) maloniai kviečia į parodos „Filadelfijos gatvės: 1970–1985 / Streets of Philadelphia: 1970–1985“ atidarymą „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43, Vilnius) spalio 18 d. (antradienį) 17.30 val.
Atidaryme dalyvaus Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Česonis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė Eglė Deltuvaitė ir Patarėja viešiesiems ryšiams JAV ambasadoje Vilniuje Heather E.Steil.
Šis renginys yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos ir „The Print Center“ keitimosi parodomis projekto dalis. Gruodžio mėnesį fotografijos paroda „Kasdienybė“ bus eksponuojama „The Print Center“ galerijoje Filadelfijoje. Anot Eglės Deltuvaitės, visada smagu pristatyti projektus, kurie gimsta iš ilgamečio ir nuoseklaus bendradarbiavimo. 2013 m. Lietuvai pirmininkaujant ES Tarybai užsimezgusi draugystė su 100 metų sukaktį švenčiančia Filadelfijos organizacija „The Print Center“ suteikė galimybę Lietuvai ir JAV keistis parodomis, gražiausių knygų kolekcijomis, o vietos bendruomenėms papasakoti apie savo fotografijos istoriją. Tikimasi, kad šios tikros partnerystės rezultatais džiaugsis ir parodos žiūrovai Vilniuje, o vėliau ir kitų Lietuvos miestų fotografijos gerbėjai.
Spalio 20 d., 18 val. kviečiame į Indrės Ercmonaitės tapybos darbų parodos atidarymą.
Indrė Ercmonaitė yra aktyvi ir produktyvi jaunosios lietuvių tapytojų kartos atstovė. Vos prieš šešetą metų baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, ji ryškiai žiba šiandieninio meno scenoje. Ir ne tik todėl, kad meninį vaizdą ši menininkė kuria ryškiomis, atviromis, grynomis spalvomis, juslingais jų santykiais I. Ercmonaitė yra ryški savo kuriamu pasakojimu, su jame kaip pagrindiniais veikėjais šmėžuojančiais universaliais simboliais, masinės kultūros ikonomis, okultiniais hieroglifais ir personaliniais įvaizdžiais. Ir savo kūrybine strategija, ir ekspozicine praktika autorė vaikšto zigzagine trajektorija – nuo tikėjimo iki skepticizmo, nuo „aukštosios“ kultūros sričių iki „underground‘o“. Tad neatsitiktinai I. Ercmonaitės tapybos paroda veikia tokioje pačioje dvilypėje – buvusių Vilniaus dailės akademijos keramikos krosnių – Krematoriumo erdvėje. Parodoje pristatomi naujausi menininkės tapybos darbai.
Indrės Ercmonaitės gyvenimo ir kūrybinės veiklos aprašymas
Paroda veiks iki spalio 25 d. galerijoje (AV17) ir Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje.
Kurdamas menininkas dažnai pamiršta priklausantis didelei bendruomenei, nematomais ryšiais jungiančiai kūrėjus. Buvimas šioje bendruomenėje įkvepia, suteikia galimybę pažinti ir dalintis idėjomis bei atrasti naujus horizontus. Suburti menininkus į vieningą įvykį – tokia buvo prieš penkis metus pradėtos šiuolaikinio metalo meno bienalės „METALOfonas“ idėja.
Šiandien bienalė vienija pasaulinę metalo menininkų bendruomenę ir yra vienintelis tik šiuolaikinio metalo menui skirtas renginys Lietuvoje.
2016 m. spalio 21 d. 19 val. POST galerijoje atidaroma Dainiaus Liškevičiaus paroda ,,Nykstanti riba” (Vanishing point).
Paroda Nykstanti riba sudaryta iš asmeninės readymade ir objektų kolekcijos. Per jų suradimo konkrečiose vietose istorijas, daiktai pradeda sietis tarpusavyje ir kurti naują naratyvą. Paroda suskirstyta į 7 dalis. Pirmoji iš jų yra visos parodos pavadinimas (taip pat readymade) pasiskolintas iš kino filmo Vanishing Point (1971 m. rež. Richard C. Sarafian JK, JAV) bei šiai nematomai parodos daliai specialiai parašytas sinopsis. Parodos pasakojimas aprėpia Europos kultūros ir istorijos vyksmus bei gerai žinomus sąvokų konstruktus, įtraukdamas ir šiandieninę situaciją. Į pagrindinį pasakojimą įsijungia Kauno miesto Laisvės alėjos ir menininko kaip Kito asmens istorija.
Mykolo Saukos paroda „Pasijuntu stebimas kito“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Vilniuje einant Maironio gatve, porą savaičių pro „Titaniko“ langus mane stebi cementiniai žmonės, tarsi skenduoliai iš šimtmečio dumbliais apžėlusio garlaivio. Ne iškart ir pastebiu – toks įprastas tas maršrutas, ir meno kūrinių buvimas ten kasdieniškas. O juk visada reikia skubėti kažkur kitur. Bet cementiniai žmonės žvelgė primygtinai, jų negalėjau nepastebėti, tai ir užėjau.
„Pasijuntu stebimas kito“ – didesniu šriftu baigia parodos anotaciją Mykolas Sauka, kurio skulptūros mane čia ir atviliojo. Kaip Prospero Mérimée „Ilo Venera“ (1837), jos atgyja ir smurtauja – kol kas žvilgsniu, paskui – kas žino? Gal rasime salių prižiūrėtoją, neištvėrusį jų aistringo apsikabinimo? Mirtis cementiniame senatvės glėbyje – nieko erotiško. Ne ką švelniau su šiais žmonėmis elgėsi ir „gimdytojas“, kuris pasimėgaudamas aprašinėja savo veiksmus. Jis rinkosi ne taurias medžiagas, o šiukšles. Metalo atliekos virto karkasais, ant jų lipdėsi molis, tepėsi silikonas, gipsas, drėbėsi betonas kartu su „maloniu rūsio kvapu“. Tas kvapas dabar pasklidęs po „Titaniko“ salę, kurios dirbtuvinės autentikos nebegadina „tualetinės“ grindys – jas vasarą nulupo kita menininkė, Eglė Grėbliauskaitė. Išeina, kad Saukos kūriniai stovi ant jos kūrinio. Ant jo stovės ir visų kitų parodų objektai. Fundamentalus darbas.




Monika Krikštopaitytė kalbina dailėtyrininką Vidą Poškų
Tik atidarius „Titaniką“ 2010 m., kalbėjausi su tuomet jam vadovavusiu dailėtyrininku Viktoru Liutkumi. Veikė pirma paroda, būsimos įtampos buvo tik įtariamos, o parodos tik planuojamos. Per šešerius metus „Titanikas“ įgijo savo veidą kaip gana įvairių parodų rengėjas, bet tikrai vertas atidaus dėmesio. Čia buvo puikių klasikų ir jauno meno ekspozicijų, ideologiškai angažuotų stiprių ir mažiau pavykusių grupinių, užsienio svečių ir edukacinio tipo parodų. Per tą laiką erdvės apaugo gandais, kas gali pretenduoti į šią vietą, o kam geriau ir nebandyti. Kad nereikėtų burti „iš tirščių“, geriausia apklausti dabartinį „Titaniko“ direktorių – dailėtyrininką Vidą Poškų. Juolab kad iki spalio 30 d. galima teikti paraiškas. Šia proga ir kalbamės.
Alvydo Donėlos fotografijų projektas „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Rašyti apie Alvydo Donėlos fotografijų projektą „Kultūros namai“, pristatomą Vilniaus fotografijos galerijoje, – tai dar viena proga pamąstyti apie sovietmetį, kuriuo negaliu nustoti žavėtis ir baisėtis, nors gimiau su Nepriklausomybės aušra. Naivus mano domėjimasis auga kaip kokia kerpė ant medžio, tačiau visai sėkmingai koegzistuojame. Tikiu, kad daugelis nori užčiaupti mane ir sakyti: „nekalbėk apie tai, ko neišmanai, juk negyvenai tais laikais“. Bet galiu tvirtai teigti, kad tokiose pastabose yra šiek tiek susireikšminimo ir nesusitaikymo su realybe – nuvažiavus į Lietuvos kaimus (ir nebūtinai) darosi akivaizdu, kad tas sovietmetis dar tęsiasi daugumos lietuvių mąstyme, šakojasi jų gyvenimo būdu kaip koks atsparumą injekcijoms įgavęs virusas.
Dabar man rašant, aplink siautėja rinkimų įkarštis. Balsuotojų mintys sukasi apie tai, kokia turėtų valstybė ir žmonėms atstovaujanti valdžia, kurios vertybės ir strategijos atspindėtų idealą, nes – taip, visi mes tebesvajojame apie utopinį valstybės valdymą, tarsi gerai alyva suteptą mechanizmą, užsuktą ir besisukantį be trikdžių. Viena maža dalelė stringa ir mechanizmas nebėra pilnavertis.






Nezaket Ekici paroda apie nužudytas Turkijos moteris Pamėnkalnio galerijoje
Laimos Kreivytės kuruotos parodos „Postidėja IV. Karas“ tęsinyje Pamėnkalnio galerijoje pirmą kartą Vilniuje pristatoma turkų kilmės Berlyno menininkė Nezaket Ekici ir jos videoinstaliacija „Dantis už dantį – nužudytoms Turkijos moterims atminti“. Tamsioje, tuščioje salės erdvėje aidi riksmai, sienose išrikiuotos performansų atlikėjos kaltina tragiškai žuvusių moterų likimų lėmėjus ir prieš juos smurtauja. Energingi menininkių veiksmai apverčia galios struktūrą – prievartautojai ir žudikai tampa agresijos aukomis, smurto objektais. Apie įvykius jos kalba ne susitapatindamos su aukos vaidmeniu, o iš negailestingo teisėjo pozicijos (ir šitaip pasipriešina moters pažeidžiamumo įvaizdžiui). „Gyvybė už gyvybę, akis už akį, dantis už dantį“ – skelbia prieš maždaug 3,5 tūkstančių metų iškaltas teisinis principas, kuriuo vadovaujasi Özge Yüksel, nekoordinuotais judesiais puolanti vienuolikmetės žudiką ir klausianti: „Ar skauda? Ar jauti?“ Išmušti dantis grasina ir projekto sumanytoja Nezaket, linkėdama niekintojui išgyventi tokį patį skausmą vis iš naujo.
Alvydo Donėlos paroda „Kultūros namai“ Vilniaus fotografijos galerijoje
Prieš beveik metus aptiktas interneto tinklalapis kulturnamis.lt suintrigavo dėmesiu Lietuvos sovietmečio laikotarpio architektūros istorijai. Alvydo Donėlos fotografijų ciklas buvo tam tikros architektūros tipologijos (šiuo atveju, kultūros namų) kaleidoskopas. Akivaizdu, kad projektas, nors ir vadinamas tęstiniu, neturi tikslo inventorizuoti visus kultūros namus, o greičiau atskleisti sociokultūrines, politines, ideologines jų atsiradimo ir veiklos aplinkybes.
Žiūrėdamas į projekto pagrindu surengtos parodos Vilniaus fotografijos galerijoje darbus padariau nedidelį atradimą: autoriaus fotografijose nėra žmonių. Tai, be abejo, rodo, kad nesu fotografijos specialistas. Bet tam turiu savo neprofesionalią interpretaciją, – kad taip dirbtinai ištirpinama ne tik socialinė, bet ir laiko dimensijos. Žmonės fotografijoje, jų išsidėstymas architektūros atžvilgiu signalizuoja jos socialinį įveiklinimą: kaip pastatas naudojamas, koks žmonių santykis su juo; jų nebuvimas išryškina ir apnuogina pačius pastatus ir jų formas: grakščias ir nedailias, rafinuotas ir atsitiktines. Antra vertus, neretai būtent žmonės ir jų apranga išduoda ir fiksuojamo laikotarpio ribas. Todėl, žvelgiant į fotografijas, teoriškai neįmanoma pasakyti, kada jos darytos: sovietmečiu (kai pastatyta daugelis kultūros namų), prieš 10–20 metų ar dabar.






Kitty Kraus ir Martinas Ebneris Šiuolaikinio meno centre
Kasdienybėje pasitaiko akimirkų, kurios priverčia suabejoti srautu tekančiais ir iš pirmo žvilgsnio nesusijusiais įvykiais, informacija, žiniomis, biologija, kalba ir santykiais kaip vienintele čia ir dabar mums bent kiek priklausančia, o ir mus pačius įteisinančia esatimi. Kalbu apie akimirkas, kurios išnyra įprastame laikovaizdyje su juo akivaizdžiai prasilenkdamos arba pro jį pesiršviesdamos ir taip palikdamos už savęs net vaizduotę (nes juk tam, kad suvoktume kažką įsivaizduojantys, prireiks bent dalies sekundės...). Gali skambėti banaliai, bet panašios akimirkos neišvengiamai yra vizualios – apie savo egzistavimą jos pirmiausia įspėja išorinės ir vidinės regos prietaisus – ir kaip tik dėl šios priežasties, kartu su sinchroniškai patiriamais jausmais bei fiziniais pojūčiais, žmogaus atmintyje įsirašo tarsi atgijęs ir gerokai išsitęsęs punctum. Įgudęs protas šią dabarties išdaigą gal ir pavadintų „laikmenos nuskaidrėjimu“, tačiau daugeliu atveju tos unikalios akimirkos virsta paprasčiausiu „išgyvenimu-kometa“, kurios blyksniui nuslopus įkaitusios dalelės pasklinda įprastoje kasdienybėje. Kaip tik čia susiduriame su problema – kartą įsileidus regėjimą, jau nenustojama jo laukti. Beviltiškai sekama jo pėdsakais, ieškant bent kokio ženklo ar palankių aplinkybių, įrodančių, jog tai buvo tikra ir dar gali pasikartoti...