7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailės anonsai

Agnė Narušytė

Instrukcija paminklui

Juliaus Juzeliūno šimtmečiui skirta paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

„Juzeliūno kaklaraištis“, hipotetinė rekonstrukcija (projektas „Dizaino fondas: istorijos aktualizavimas“, VšĮ „Garsai ir blyksniai“), 2016 m. T. Kapočiaus nuotr.
„Juzeliūno kaklaraištis“, hipotetinė rekonstrukcija (projektas „Dizaino fondas: istorijos aktualizavimas“, VšĮ „Garsai ir blyksniai“), 2016 m. T. Kapočiaus nuotr.
Rimas Sakalauskas, Dainius Liškevičius, Šarūnas Nakas, holograminė žuvytė. Instaliacijos „Bučius“ (2016) dalis. T. Kapočiaus nuotr.
Rimas Sakalauskas, Dainius Liškevičius, Šarūnas Nakas, holograminė žuvytė. Instaliacijos „Bučius“ (2016) dalis. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. T. Kapočiaus nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Ką reiškia mažas formatas?

Kūrėjo kasdienybė ir nauja galerija „Vitrina“

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.
„Vitrina“ Vilniaus dailės kombinate. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
Lino Jablonskio parodos fragmentas. Autorės nuotr.
ŠMC inf.

Marios Lobodos paroda Šiuolaikinio meno centre

2017 01 27–03 12

 

Marios Lobodos personalinėje parodoje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje (ŠMC) pirmą kartą Baltijos šalyse taip plačiai pristatoma menininkės kūryba. 1000 kv. m. ekspozicijų erdvę užims  didžiulė instaliacija, sukurta specialiai ŠMC didžiajai salei. Šia paroda ŠMC pradeda 2017 m. jaunų lietuvių ir užsienio menininkų solo parodų ciklą.


Maria Loboda (g. 1979 m. Krokuvoje, gyvenanti bei dirbanti įvairiose pasaulio vietose) yra baigusi menininko Mark Leckey kursą Frankfurto Staedelschule. Pastaraisiais metais jos kūriniai yra plačiai pristatomi tarptautiniame meno lauke, taip pat ir 13-oje „Documentos“ parodoje (2012 m.). Marios Lobodos solo parodas yra surengusios svarbios šiuolaikinio meno institucijos, tarp jų Reina Sofia muziejus Madride (2014 m.), Kunstverein Braunschweig meno centras (2013 m.), Toronto šiuolaikinio meno galerija „The Power Plant“ (2016 m.), Oxford Modern meno centras (2016 m.) bei Baselio Kunsthalle (2017 m.). Marios kūriniai – tai paslapties ir mįslių kupinos erdvės, sulipdytos iš sodrių istorinių pasakojimų, kurie savitai kalba ir apie dabarties aktualijas.


Vilniaus parodos pavadinimas, kaip ir pati paroda, yra sudaryti lyg senovinės giesmės, ritmingai apgiedančios žlugimo nesugniuždytą viltį, struktūra. Nepaliaujamai kartojama, ji įveikia esamą tikrovę ir ima kurti naują. Specialiai ŠMC didžiajai salei sukurtoje parodoje Maria Loboda toliau tyrinėja amžinąsias sąvokas įvairiose tikėjimo sistemose, transcendentalias idėjas apie žmogaus sielą ir jų raišką paslaptinguose objektuose, archeologijoje, architektūroje, religijoje ir mene. ŠMC menininkės tyrimas bus išklotas vienoje visa apimančioje instaliacijoje iš koridorių sistemos ir penkių didelių vartų, perteikiančioje perėjimo ir kaitos patirtis.


Koridoriai sukurs milžiniško dydžio erdvę ekspozicijai ir lems parodos maršrutų trukmę. Penki poliuretano vartai bus skirtingų formų: vieni interpretuos archajinių pastatų struktūras, kiti – atvirkščiai, atrodys perdėm šiuolaikiški. Po visą salę išsiraizgiusiame labirinte bus eksponuojami mažesnės apimties objektai, užrašai ant sienų, freskos, graffiti – kompozicijos iš naujų ir ankstyvesnių Marios Lobodos darbų. Kad pritaikytų darbą vietiniam kultūros kontekstui, parodą menininkė rengia mėnesio rezidencijoje Vilniuje.

Kuratorė: Ūla Tornau

Parodos rėmėjai:
Lietuvos kultūros taryba
Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje
IFA (Institut für Auslandsbeziehungen)
Lenkų institutas Vilniuje
  

Eha Komissarov

Nugalėtojų paroda (II)

Talino grafikos trienalės istorija galerijoje „Kairė–dešinė“

Ankstesnei meno sistemai yrant ir kultūros procesams stringant arba visai nutrūkus, vis dėlto paskutinį dešimtmetį buvo surengtos 9-oji, 10-oji ir 11-oji trienalės. Naujojoje tikrovėje įsivyravo prieštaringi, pereinamajam laikotarpiui būdingi principai. Iki tarptautinio formato išsiplėtusi trienalė siekė pristatyti geriausią grafikos meną ir supažindinti su jo naujovėmis. Tačiau visur karaliaujant postmodernizmui šiuos tikslus buvo sunku suderinti, ir kiekviena nauja trienalė nenoromis prisidėjo prie to, kad grafikos meno samprata darėsi vis miglotesnė.

 

Paskutinį XX a. dešimtmetį grafikos bienalės visame pasaulyje buvo smarkiai kritikuojamos. Dėl įvykių Vakarų meno pasaulyje ir prisirišimo prie evoliucijos paradigmos nacionaliniai centrai ir vienai meno rūšiai skirtos apžvalgos prarado reikšmę. Nuo tada imta rengti dviejų tipų grafikos forumus. Vieni jų toliau nuosekliai eksponavo klasikinį grafikos meną, pristatydami jį kaip grynai technika grįstą reiškinį. O 1990-ųjų Liublianos grafikos bienalė pasuko nauja kryptimi. Visų pirma, ji radikaliai pakeitė grafikos apibrėžtį, susiedama ją su spausdinimo meno svarba kultūros raidai apskritai ir demokratine idėjų bei vaizdų sklaida (Liliana Stepanćić, Mapping. Hits from the Ljubljana Biennials of Graphic Art. Works from the collections of Ljubljana International Centre of Graphic Arts, 2011. 15th Tallinn Print Triennial).

Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. L. Milkintės nuotr.
Rengėjų inf.

Ramūno Grikevičiaus paroda „Susitikimas indėnų žemėse“

Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1)

Sausio 12 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniuje, Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1), atidaroma tapytojo Ramūno Grikevičiaus kūrybos paroda „Susitikimas indėnų žemėse“.

Ką autoriui reiškia „Indėnų žemės“? „Tai – tyra ir mistinė vieta, kurioje susijungia žmonės ir gyvūnai su dievais, mokslas su misticizmu, kalnai ir stepės su žvaigždėmis ir visa visata, mirusieji su dar negimusiais. Indėnų žemės man yra ne visada egzistuojanti tiesos vieta, susikūrusi dar vaikystėje. Savo darbuose, kaip ir gyvenime, stengiuosi sujungti kasdieniškus reikalus su šiuo utopiniu pasauliu.

Kiekvienas paveikslas yra atskira istorija, dažnai labai asmeniška. Savo paveikslų kompozicijas konstruoju iš mano realybėje dominuojančių simbolių, atsitikusių įvykių, matytų vaizdų, ironiško požiūrio į savo gyvenimą, buities ir būties santykių dermės. Nors tapyba savo esme yra utopinė, visiškai nereikalinga žmogaus išgyvenimui veikla, bet ji suteikia viltį ir prasmę. Smagiausia, kai viską suliejus į visumą, betapant, kartais pavyksta atsidurti toje Indėnų žemėje“, – pasakoja R. Grikevičius.

Dailėtyrininkės Karolinos Tomkevičiūtės teigimu, „R. Grikevičius savo kūrybos kelyje visada lieka ištikimas tikrajai tapybos prigimčiai, nuolat ieško naujų jos formų, tačiau nesivaiko madų. Pasitelkęs tradicinę tapybos išraišką, R. Grikevičius prabyla šiuolaikiškai ir aktualiai. Paskutiniojo dešimtmečio kūriniuose justi menininko užtikrintumas tuo, ką daro. Jis nuolat sau užduoda klausimą, kas jam svarbiausia viename ar kitame darbe. R. Grikevičius, sako, jau išmokęs priartėti prie tapymo esmės ir neanalizuoti tapybos proceso, todėl kūrybos rezultatas visada gimsta intuityviai.

Nuo pat kūrybos pradžios R. Grikevičiaus darbuose dominuoja figūratyvinės kompozicijos, siurrealistiniai fragmentai. Menininko kūrybos kelias yra nuoseklus, jo darbuose vyrauja dvi linijos: dieviškoji, kuri skleidžiasi per taurius patyrimus, ir žemiškoji, prasiveržianti per nuopuolius ir aistras. Vis dėlto paskutiniųjų metų kūriniuose šie du kontrastingi poliai persipina. R. Grikevičius savo būsenas paverčia tapybos kalba, taip jo kūriniuose atsiveria netikėti buities ir būties rakursai. Paveikslai tampa savotiškais dienoraščiais, kuriems nesvetimas ironiškas požiūris.“

Ramūno Grikevičiaus tapybos paroda „Susitikimas indėnų žemėse“ Pamėnkalnio galerijoje vyks iki vasario 4 d.

Parodos rėmėjai: LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.

Ramūnas Grikevičius, „Užmiršti sapnai“, 2016 m.
Ramūnas Grikevičius, „Užmiršti sapnai“, 2016 m.
Monika Krikštopaitytė

Be rizikos – tik suvenyrai

Žilvino Kempino paroda galerijoje „Vartai“

Po 2007 m. Šiuolaikinio meno centre rodytos instaliacijos „Paralelės“, kai didžioji salė nuo krašto iki krašto buvo dengta magnetinių juostelių eilėmis, man visi Žilvino Kempino darbai atrodo tik kaip jo kūrybos suvenyrai. Dėl fizinio ir poveikio mastelio. Būti po trapiu, bet kada galinčiu suirti priartėjusiu „dangumi“ – jausmas ypatingas, nes horizonto atsiradimas panosėj keičia pasaulio tvarką. Gali pasijusti skenduoliu, žvelgiančiu iš apačios į ežero paviršių. O dar suvokimas, kad medžiaga yra informacijos nešėja, kad galbūt tave dengia žmonijos išmintis ir skausmas lyg ta kosmose klajojanti ir ateivių ieškanti informacinė kapsulė. Adrenalinas išsiskyrė ir nuo minties, jog užtektų vieno pikto ar žioplo (ir aukšto) žmogaus, kad viskas sugriūtų. Nesvarbu, į kurią pusę mintis eitų, vis gniaužė kvapą.

 

Dabar veikianti Žilvino Kempino paroda labiau primena solidžią kokios nors mugės ekspoziciją, kur kūriniai tarsi prabangos prekės laukia, kada bus nupirkti, supakuoti ir išsivežti namo. Šį kartą įspūdį gal net labiau padarė 25-metį švenčianti galerija „Vartai“, nei solidus ir pripažintas menininkas. Ekspozicijų salės perkeistos iš esmės: panaikinti visi langai, praėjimai, kur reikia sudėtos juodos grindys, perdarytas apšvietimas. Tai rodo, kad dideli reikalavimai nėra problema, kad dėl aukšto lygio skiriamos visos jėgos. Ši galerija demonstruoja, kad yra nusiteikusi konkurencingai europiniu mastu. Svarbiausia, kad tokie aukšti kriterijai būtų taikomi ne tik techniniams, bet ir intelektiniams resursams.

Žilvinas Kempinas, „Dviračio piešiniai“, 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Dviračio piešiniai“, 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, be pavadinimo (Miškas), 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, be pavadinimo (Miškas), 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, Ekspozicijos fragmentas A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, Ekspozicijos fragmentas A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Baltas triukšmas“, 2007 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Baltas triukšmas“, 2007 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, Ekspozicijos fragmentas 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, Ekspozicijos fragmentas 2016 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“ fragmentas, 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Guoliai“ fragmentas, 2015 m. A. Anskaičio nuotr.
Rengėjų inf.

Dainos Vanagaitės-Belžakienės keramikos paroda

„Po spaudimu (Under Pressure)“

 

Šių metų sausio 12 d. (ketvirtadienį) 17 val. galerijoje „Aukso pjūvis“ ( adresas: Verslo lyderių centras (BLC), K. Donelaičio g. 62, Kaunas) atidaroma keramikės Dainos Vanagaitės-Belžakienės  keramikos paroda „Po spaudimu (Under Pressure)“.


Keramikė D. Vanagaitė-Belžakienė – plataus diapazono menininkė šioje, jau penktojoje personalinėje parodoje pristato objektus, susietus su pastaruoju metu ją vis labiau dominančiomis socialinėmis aktualijomis. Kontrastingų, baltos ir juodos spalvų objektuose – skaudžios, šiuolaikinio pasaulio atspindžiais grįstos temos, žadinančios vaizduotę keraminių medžiagų – molio, gipso ir antikvarinių daiktų, detalių kombinacijų žaidimais.


Materialųjį pasaulį sureikšminusiai šiuolaikinei visuomenei, kūrėjos žvilgsnis į įsigalėjusius gyvenimo stereotipus leidžia pajusti esamybę. Objektus vienijantis pavadinimas byloja apie asmenybės nykimą, socializacijos padarinius ir primena fundamentaliosios estetikos priešpriešą, tobulumą priešpastatant netobulumui. Kūriniuose vyraujanti menininkės sukurta lašo, burbulo forma perspaudžiama ar įspraudžiama į žmogaus kasdienėje buityje naudotus, jau antikvariniais tapusius daiktus, prietaisus ar atskiras jų detales. Blizgūs ar matiniai keramikos, gipso formų paviršiai gretinami su daiktais, praeito laiko liudininkais, neslepiant ant jų užneštos laiko patinos.
Daugiaprasmiai, egzistencinius klausimus paliečiantys kūriniai, kaip objektas „Žodžiai“, kuriam panaudota juodos spalvos, praėjusį amžių menanti rašomoji mašinėlė ir įprastinėje lapo vietoje  besidriekiantis baltas burbulas, primena žodžio nuvertėjimą, šiuolaikinių technologijų iššauktą bereikšmių žodžių srautą. Kaip ir objektas „Tas nepakeliamas būties lengvumas“, vaizduojantis burbulą-lašą–gyvybę,  perspaudžiamą „gyvenimo“ agregato ar kūrinyje „Nesudaužyk mano širdies“, tokį pat simbolį spaudžiamą svarmens ir bylojantį šių dienų gyvenimus, keičiančius sutraukytus socialinius ryšius.


Keramikė D. Vanagaitė-Belžakienė baigė VDA, Kauno fakultete keramikos skyrių. Nuo 1990 m.  dalyvauja parodose, tarptautiniuose simpoziumuose. Nuo 2001 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, už kūrybinius pasiekimus pelnė „Meno kūrėjo“ statusą.
Menotyrininkė Rūta Marija Purvinaitė

 
Paroda veiks iki vasario 12 d.
Maloniai kviečiame.
Galerijos „Aukso pjūvis“ darbo laikas: I-V 10-18 val.
Tel. 8 37 752750, 8 687 80276, 8 686 20716
El. paštas: [email protected]
www.auksopjuvis.lt    
https://www.facebook.com/auksopjuvis

Rengėjų inf.

Eglės Prokopavičiūtės paroda „Suvokimai“

VDA galerijoje „Krematoriumas" nuo sausio 10 d.

„Suvokimai“ – apie iracionalias ir žodžiais neįvardijamas nuojautas, intuicija pagrįstą žinojimą, pakylėjantį  virš riboto supratimo ribų. Apie nuojautas ir pajautimus  atėjusius iš sapnų, iš nebūties, prisiminimų sunkai žodžiais įvardijamus, tačiau aiškiai išjaučiamus.


Ši paroda – bandymas kalbėtis su žiūrovu be žodinių , abstrakčia ir asociatyvia kalba, perteikama per būsenas ir kūrinių dermės nuotaikas. Bandymas užmegzti ryšį per kitokią, daug subtilesnę  ir daugiaplanę, kontempliatyvią būseną. Tai kvietimas žiūrovui būti ne tik meninko kūrybos liudytoju, pasyviu stebėtoju, tačiau taip pat tapti pilnateisiu jos įprasmintoju, išjaučiant ir surandant asmeninį santykį su kūriniu.


Intuityviu būdu sukurtos erdvinės abstrakcijos, apjungiančios šviesą, judesį, garsą, intensyvų spalvos veikimą ir efemerišką, net amorfišką formą, suteikia galimybę interpretacijoms, ieškojimams ir atradimams ir tebūna kiekvieno individualūs ir unikalūs suvokimai.

Eglė Prokopavičiūtė – Monumentaliosios tapybos katedros, ketvirto kurso studentė, pastaruoju metu kurianti šviesos objektus ir instaliacijas. Kelios šviesos instaliacijos buvo eksponuotos „Kultūros naktis ‘16“ bei „Meno celės ‘16“ metu.


Paroda vyks:
VDA galerijoje „Krematoriumas" / keramikų krosnys (VDA Senieji  rūmai, II kiemas (prie valgyklos), Maironio g. 6, Vilnius)


Parodos atidarymas sausio 10 d., 18 val.
Paroda veiks iki sausio 15 d.

 

 

 

 

 

Rengėjų inf.

Jono Valatkevičiaus paroda „Viskas bus gerai“

Marijos ir Jurgio Šlapelių namo–muziejaus galerijoje (Pilies g. 40)

Kviečiame Jus sausio 12 d., 18 val. į Jono Valatkevičiaus parodos „Viskas bus gerai“ atidarymą, kuris vyks Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus galerijoje (Pilies g. 40).
Paroda vyks iki vasario 4 d.


Jonas Valatkevičius yra gerai žinomas kaip geras kuratorius (1997–2001 m.), dirbęs Šiuolaikinio meno centre, ir įžvalgių dailės kritikos bei kitokių tekstų autorius. Dabar – reklamos kūrėjas. Paraleliai jis visada kūrė paveikslus, kurie yra nei tapyba, nei piešinys, nei plakatas, bet viskas kartu. Rūšis, žanras, formatas šiuo atveju nėra svarbu.

                 Jono kūriniai pirmiausia yra atsakas pasaulio beprotybei. Jie primena pirmykščių žmonių ritualinius veiksmus, kai simboliniais veiksmais kviestas lietus, maldauta keršto ar atleidimo. Vaizdų stilistika bei motyvai verčia pagalvoti apie kokius nors actekus, kurie chaosą bandė suvaldyti kruvinomis aukomis. Paveiksluose Jonas dažnai susitinka su personifikuotu blogiu, bet ne tam, kad panirtų į jį kaip tai daro kenčiantys modernistai, o tam, kad su juo ironiškai šnektelėtų, parodytų jo juokingai „perlenktas“ puses ar tam, kad ignoruotų jį grožio atributais ir programiniais teiginiais.

                 Menininko kūryba yra labai privati, bet ne autobiografiška. Tam, kad atskirtų savo viešą asmenį, autorius sukuria alter ego – evl_rabid. Triušio pavidalo personažas „Instagram“ bendravimo tinkle kolekcionuoja miesto grafitus ir pasirašo Jono kūrinius. Kai susitinka pasaulio marazmas su Jono marazmu, sužiba atokvėpio blyksnis. Toks menas padeda išgyventi.

                

Parodos koordinatorė, menotyrininkė

Monika Krikštopaitytė

 

Parodos plakatas
Parodos plakatas
Meno nišos inf.

Irmos Balakauskaitės grafikos paroda „Būsenos“

Sausio 11 d. 18 val. galerijoje „Meno niša“ atidaroma Irmos Balakauskaitės paroda „Būsenos“, kurioje menininkė pristatys naujausius autorine grafikos technika sukurtus darbus. Vilniuje pristatomi kūriniai prieš debiutą Lietuvoje jau buvo parodyti Olandijos (Groningenas) ir Lenkijos (Varšuva) publikai. Ši ekspozicija sudaryta iš kūrinių, kurie atspindi kelis menininkės kūrybos ciklus.
Parodoje „Būsenos“ kūrinius vienija žmogaus-aplinkos santykio apmąstymo problematika.

I.Balakauskaitė pasakoja, kad kūriniuose siekia per vizualinę formą išreikšti savo santykį su tikrove bei apmąstyti vidines (dvasines/emocines) būsenas, kylančias šios priešpriešos sandūroje.
„Pasirinktos simbolinės sistemos rėmuose aš kuriu naratyvus, kurie atspindi mano pasaulėjautą, reprezentuoja aplinkos pojūtį ir reiškiasi maksimaliai supaprastinta forma. Sukurtoje „mitologinėje tikrovėje“, kurią 2D formate dėlioju kaip scenovaizdžius, aš bandau save atrasti/prisiminti, stebėdama savo sukurtą pasaulį“, – sako I.Balakauskaitė.


Irma Balakauskaitė (gimė 1968 m. Ukrainoje), 1995 m. Vilniaus dailės akademijoje baigė tapybos studijas, tais pačiais metais menininkė surengė pirmąją personalinę parodą. Irma Balakauskaitė daugiausia kuria grafikos srityje, tapo, yra sukūrusi skulptūrų, mechaninio teatro objektų. Dar studijų metais kartu su Vytautu Pakalniu įkūrė eksperimentinį lėlių teatrą, kurį patys vadino „mechaniniu teatru“. Irma Balakauskaitė surengė virš 10 personalinių parodų, jos kūryba rodyta Rusijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Argentinoje, Norvegijoje ir kt. Menininkė sukūrė scenovaizdžių, dekoracijų daugiau nei dešimčiai spektaklių.


Irmos Balakauskaitė paroda „Būsenos“ veiks sausio 11 d.–vasario 2 d. galerijoje „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius). Parodos atidarymas sausio 11 d. 18 val. Galerija dirba II – V 12 – 18 val. VI 12 – 16 val. Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

 

Irma Balakauskaitė, „Garažas“ iš serijos „Antikiniai peizažai“
Irma Balakauskaitė, „Garažas“ iš serijos „Antikiniai peizažai“
  < PUSLAPIS IŠ 582  >>> Archyvas