Kodėl ant vienos sienos „taposi“, o štai ant kitos – nelabai? Kas yra „išėjimo kambarys“? Kaip keramika gali būti susijusi su ekranais? Menininko studija – tai vieta, kurioje neretai kyla patys netikėčiausi klausimai ir vyksta patys įdomiausi daugelio akiai nematomi procesai – naujų idėjų gimimas, įvairios transformacijos, klaidos, atsitiktinumai ir ilgas techninis darbas.
Nuo 2020 m. gruodžio 23 d. „Atletika“ kartu su Jurga Barilaite kviečia pasivaikščioti parodos „Linijos ir raukšlės“ maršrutais, pakeliauti nuorodomis, tik šį kartą mažiau įprastu formatu – skaitmeniniu leidiniu. Šis leidinys, Barilaitės sukurtas kartu su dizainere Gaile Pranckūnaite, pristatomas kaip „pdf“ dokumentas – parodos gyvo pristatymo įžanga.
Kazio Varnelio namus-muziejų pasiekė nepaprasta, kone detektyvui prilygstanti istorija. Prieš kelias savaites šiame muziejuje dirbanti menotyrininkė dr. Aistė Bimbirytė-Mackevičienė Instagram tinkle pastebėjo amerikiečių Steve’o ir Roberto įrašą, kuriame jie pasakoja, kaip savo namų garaže Čikagoje kone penkerius metus, patys to nežinodami, laikė optinio meno meistro Kazio Varnelio darbą „Quiz“ (1973).



Vilniaus skveruose po atviru dangumi įsikūrė „Lewben Art Foundation“ organizuota paroda „Homo Absentia“ („Trūksta / nėra žmogaus“). Paroda įgyvendinta kartu su partneriais – Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybe ir Lietuvos kultūros taryba.
Gintaro Česonio kuruota jaunųjų Lietuvos fotografų Visvaldo Morkevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Indrės Urbonaitės, Pauliaus Petraičio ir Imanto Selenio paroda „Homo absentia“ Vilniaus senamiesčio gyventojams sukuria unikalią galimybę pasikoreguoti maršrutus ir, išėjus pakvėpuoti grynu oru ar pavedžioti augintinio, pakeliui aplankyti Rūdninkų skvere, K. Sirvydo skvere ir aikštelėje šalia S. Moniuškos skvero išsidėsčiusią parodą.
Kaip mūsų projektus įtakoja įvairūs bendradarbiavimai, tiek su taip vadinamais žmogiškaisiais, tiek su nežmogiškaisiais kitais (angl. non-humans)? Ar galime pajausti ir kalbėti apie tuos kitus? Kiek tų kitų yra mumyse? Kiek mes galime pasitikėti savo juslėmis, savo kalba?
Apie Aglajos Ray pasidemonstravimą meno ir mokslo laboratorijoje „MMLAB erdvė“
Gruodžio 8 d. „MMLAB erdvėje“ Vokiečių gatvėje, Vilniuje, buvo pristatyta paroda-performansas „Technoteologija“. Eglė Tamulytė, dar žinoma kaip Shaltmira, pristatė naują kūrybinį etapą, savo naujumu pakeitusį net ir menininkės sau suteiktą pravardę, – nuo šiol ji prisistato kaip Aglaja Ray. Internete transliuotame renginyje buvo jungiamos daugybinės plotmės. Erdvė užpildyta garso bangomis – kažkokiu ambientiniu minimal techno skambesiu, į kurį inkorporuotas „Tėve mūsų“ (autorius – garso menininkas Echo Delta), taip pat elektromagnetinėmis bangomis – klubiniu arba degalinių tualetų ultravioletinių spindulių apšvietimu, išryškinusiu visas instaliacijos dalis.






Galvoti apie praėjusius metus yra sudėtinga, keista, sunku. Vasarą, tarpe tarp dviejų karantinų, rašiau, kad vertinimo kriterijai sparčiai keičiasi ir nei menas, nei jo kritika, kaip ir pats gyvenimas, nebegali būti tokie, kaip anksčiau.






Besibaigiant sudėtingiems 2020-iesiems Lietuvos fotomenininkų sąjunga skelbia kasmetinių premijų laureatus. Nors šie metai ir buvo pažymėti netolygiu kultūros procesų vyksmu, pertrūkiais ir vis besikeičiančiais planais, tai nesutrukdė fotografams ir kultūros tyrinėtojams dirbti savo kūrybos ir studijų lauke.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdyba skyrė keturias tradicines premijas už reikšmingiausius fotografijos meno kūrinius ir parodas, leidybinius projektus, fotografijos sklaidą ir tyrinėjimą.
Šį rudenį, rugsėjo mėnesį virtualioje erdvėje prasidėjo fotografijos projektas „Laiko nėra“, kurį inicijavo Klaipėdoje įsikūrusi „Kūrėjų sąjunga“. Jau keturi mėnesiai socialiniame tinkle Facebok veikiančioje diskusijų platformoje kiekvieną dieną fotografiniais vaizdais apsikeičia Remigijus Treigys ir Benas Šarka. Nors tai nėra pirmieji tokio pobūdžio pašnekesiai tarp šių dviejų menininkų (2018 m. vyko „Vidurnakt ir giliau“), dabar jų diskusija kreipiama kiek kita linkme. Kalbama apie laiką, jo sąvokas koreguojančius procesus, to pasekmėje – kintančius kontekstus ir atsirandančias naujas laiko apibrėžtis.







