Stat crux dum volvitur orbis

Gruodžio 8 d. „MMLAB erdvėje“ Vokiečių gatvėje, Vilniuje, buvo pristatyta paroda-performansas „Technoteologija“. Eglė Tamulytė, dar žinoma kaip Shaltmira, pristatė naują kūrybinį etapą, savo naujumu pakeitusį net ir menininkės sau suteiktą pravardę, – nuo šiol ji prisistato kaip Aglaja Ray. Internete transliuotame renginyje buvo jungiamos daugybinės plotmės. Erdvė užpildyta garso bangomis – kažkokiu ambientiniu minimal techno skambesiu, į kurį inkorporuotas „Tėve mūsų“ (autorius – garso menininkas Echo Delta), taip pat elektromagnetinėmis bangomis – klubiniu arba degalinių tualetų ultravioletinių spindulių apšvietimu, išryškinusiu visas instaliacijos dalis.

Laisvą bangų sklidimą trikdė pačios menininkės atliekamas performansas-pasirodymas, kurio metu Aglaja Ray visaip ekspresyviai judėjo ant pečių užsimetusi švytintį kryžių, kuris, anot jos, simbolizuoja universalią kančią. Jos judesius lydėjo televangelistus primenanti glosolalija, o kūną puošė baltas kombinezoninis abitas ir tamsūs akiniai. Veiksmui vykstant menininkė perkėlė kančios simbolį ant centrinės instaliacijos figūros – transhumanistinio kiborgo-Jėzaus Kristaus – skulptūros „Požmogis“, padabintos 3D spausdintuvu nulietu veidu, paremtu pačios autorės bruožais. Kol Tamulytė tęsė savo technoliturgiją, žiūrovas galėjo savo žvilgsnį nukreipti į erdvę įrėminusias keturias iliustracijas, išeksponuotas ant sienų. Pirmasis vaizdas, anot autorės, apie tai, „kaip galėtų atrodyti kita gyvybės forma“, antrasis – apie avinėlį, kuris, jos teigimu, simbolizuoja Dievą. Trečioji iliustracija – tai ji pati, o ketvirtoji – dar vienas Jėzus. „Pure blasphemy“ (liet. gryna šventvagystė), – teigė vienas įvykio komentatorius. 

Kas čia vyksta? Kažkam visai gali pasirodyti, jog toks menininkės savipozicionavimas Kristaus vietoje tėra narciziškumo perviršis, pasiekęs dangiškąsias aukštumas, tačiau šiame meniniame įvykyje atsiskleidžiančios einamųjų temų mados ir pabrėžtinis iliustratyvumas siūlo aiškią interpretacinę liniją, kurios apčiuopimą sąlygoja nuorodos į praeitą menininkės kūrybinį etapą, sietiną su pravarde Shaltmira. Prasminis detektyvas prasideda tuomet, kai menininkė pasiskaitė Bibliją ir suprato, kad atėjo laikas atgailauti. Kaip rašoma geltonojoje spaudoje, taiklaus pavadinimo straipsnyje „Nuo satanizmo iki krikščionybės: menininkė Shaltmira teptuką iškeitė į Bibliją, alkoholį – į maldas“ (15min.lt, 2019): „Labai smarkiai atgailavau, kad per savo meną buvau šaipiusis iš Jėzaus ir piešusi apverstus kryžius.“ Įvairūs domėjimaisi ir tyrimai menininkę atvedė iki Šventojo Rašto, įkvėpusio įlieti į savo kūrybą spalvų ir nustoti užsiimti netikėliškomis, satanistinėmis, maginėmis praktikomis, taip pat išsiaiškinti, kokia visgi yra krikščioniškoji perspektyva. Šioje vietoje svarbus kultūrinis klodas, asocijuojama su nepaprasto apaštalo istorija. 

Tuo metu, kai apaštalas Paulius dar buvo Sauliumi, jis taip pat visaip niekino ir persekiojo gimstantį krikščioniškąjį judėjimą. Tačiau jam pasirodė Jėzus ir apakino jį savo ryškia šviesa – taip Dievas atskleidė Sauliui tikrąją tiesą. Pasakojama, jog šviesos būta tokios ryškios, kad Saulius net trims dienoms atgulė maldai, vėliau buvo užpildytas šventąja dvasia, atgavo regėjimą ir pasikrikštijo. Tuomet pasikeitė ir kreipinys į jį iš hebrajiškojo į romėniškąjį atitikmenį – Paulių. Paralelės aiškios – pati Shaltmira kultūriškai persekiojo krikščionis, tuomet atsivertė į naują tikėjimą ir pakeitė savo vardą į Aglaja Ray, nurodantį į graikų mitologijos personažo Aglajos (vardas reiškia „švytinčioji“) ir angliško žodžio Ray (liet. spindulys) junginį. Patyrusi tikėjimo stebuklą, „po 17 metų ji metė rūkyti, dingo priklausomybės nuo sekso, pornografijos bei alkoholio“ (ibid.). Kitaip nei Saulius, Aglaja Ray tampa ir švytinčio spindulio, arba dieviškosios šviesos, personifikacija, tačiau, kaip ir atsivertęs Paulius, ji pradėjo skleisti savo apreiškimą, įsteigė ne pelno siekiančią organizaciją „Šaltmiros gyvenimo mokykla“ (ibid.). Ji teigia, kad „Jėzus irgi buvo kaip menininkas, o po trisdešimties jau mokė. Supratau, kad ir man taip reikia daryti“ (ibid.). 

Savęs sutapatinamas su Kristumi atsiskleidė ir parodoje nešiojant kryžių. Bet viską papildė keistas per pasirodymą įvykęs aktas – kryžiaus uždėjimas ant transhumanistinio kiborgo-Jėzaus Kristaus kupros. Taip jis atvirkščiai (ne jį ant kryžiaus, o kryžių ant jo) buvo dar kartą nukryžiuotas, tačiau dėl jo veido, kuris padarytas pagal autorės provaizdį, atrodo, kad taip buvo nukryžiuota ir ji pati. Gana pagrįstai kai kam jaučiasi neaiškumas ir narciziškumo skonis. Šiam veiksmui Aglaja Ray pati pasiūlo kritiką – minėtame straipsnyje puikiu pavadinimu ji teigia, jog reikia daug skaityti ir gilintis, įdėti daug darbo ir taip išvengti iliustratyvumo, pažodiškumo: „Vieni daro labai pažodžiui ir piešia, kaip eina žmogus persimetęs kryžių per petį. Bet sako, kad Bachas kūrė krikščionišką muziką, o ji juk be žodžių“, – apie tai, kaip rasti paprastesnius ir patrauklesnius būdus pavaizduoti krikščioniškąjį meną, kalba mergina.“ (ibid.) Panašu, jog čia ji pati atskleidė, jog neteistume jos per griežtai, nes tiesiog nebuvo poreikio gilintis.

„Teologiją“ Aglajos Ray instaliacijoje papildo ir technologija. Kryžiaus nešimas jai simbolizuoja „tai, kad technologijų pagalba žmogus bando palengvinti savo kančias, savojo kryžiaus nešimą“ (shaltmira.com). Šios kančios įveikos siekimą menininkė įžvelgia transhumanizmo probleminiame lauke. Keliamas klausimas apie amžinojo gyvenimo siekį, kuris turi žmogų paversti postžmogumi ir tarsi sukurti jo technokopiją, skaitmeninį mechanizmą. Menininkė nerimauja, jog į šią naujojo pasaulio mašiną gali nepersikelti siela ir, bėgdamas nuo savojo kūno ribotumo, žmogus gali ištrūkti iš savo paties apibrėžties. 

Šie mąstymo vingiai atskleidžiami Shaltmiros internetiniame puslapyje, kuriame stilingai ir šiuolaikiškai surašytas religinis-konspiratologinis konspektas, kuriame teigiama, jog žmogiškasis siekis įveikti mirtį įžvelgiamas ir transhumanizme, ir okultinėse praktikose, ir yra lyg sąmokslas prieš Dievą, nes panaikinus mirtį panaikinamas atpildas, o Dievas praranda įrankį mus nubausti. Referuodama į gausius šaltinius, apimančius dar didesnę gausybę prasmių, taip pat savo vizualiąja raiška kurdama skirtingų naratyvų, pasakojimų pynę, menininkė vis dėlto nepabėga nuo ankstesniųjų savo kūrybinių strategijų, nes ir čia sukuria tokį alchemišką produktą, kurio vertinimui tinka ir jos pačios žodžiai, išsakyti kritikuojant savo praeitus darbus: „Tai konstravimas, paimtas chaoso-magijos principu, kuris yra selektyvus, t.y. kaip ir paradigminis piratavimas iš skirtingų sistemų, toks kaip cherry picking – susirinkti skirtingus elementus, vizualinius, reikšminius elementus, iš kurių konstruojamas asmeninis naratyvas ir aiškinimasis, kaip performanso, kaip ritualo, ir menininko, kaip savo susikurto, kaip galima sakyti, savęs susikūrimas.“ (ibid.)

Tokią eschatologinę situaciją gelbėja renginio transliacijoje prasidėjęs pokalbis su Karolina Rybačiauskaite, kuri pristatoma kaip šio įvykio mokslinės dalies autorė, siekianti šiek tiek įkontekstinti Eglės Tamulytės kūrybą. Jos teigimu, čia turėtų būti kalbama apie dvi sąvokas – transhumanizmą ir posthumanizmą, jų bendrybes ir skirtis. Rybačiauskaitė pabrėžia, kad problema kyla dėl to, jog nesama fiksuoto žmogaus apibrėžimo, nėra aiškiai išreikštos jo esmės, tai tėra istorinis konstruktas. Pabrėžtina įtampa su humanistine pozicija ir jos pretenzija į universalumą, bet ne su pačia žmogaus samprata, nes nuorodos į plėtinį (trans) ar būtį už (post) nereiškia, jog toji samprata dingsta, ji tiesiog kintanti. Tai pastebėję transhumanizmo projekto autoriai pradėjo griauti sampratų normatyvumą, jų steigtis dekonstruodami ir taip paklodami kelią žmogiškojo potencialo išpildymui, paremtam jo paties apsisprendimu ir laisve. Posthumanizmo tradicija prideda naują žvilgsnio perspektyvą – siekia išvaduoti žmogų nuo savo egoistinio, antropocentriško požiūrio bei apmąsto jo sąveiką su nežmogiškais esiniais ir technologijomis. Bendrasis šių plotmių vardiklis siejamas su fiksuoto žmogaus apibrėžimo nebūtimi, tad ir meninio projekto „Technoteologija“ kontekste keliamas esminis klausimas: „Kokia yra žmogiškumo esmė ir kokia yra technologijų įtaka mūsų žmogiškumo esmės klausimui?“

Aglaja Ray įžvelgia didžiulį pavojų ir, persismelkdama religiniu jausmingumu, renginyje pasakojo apie savo kūrybinį projektą bei su juo susijusias technologijas. Anot jos, jai kelia nerimą, kad technologijos leidžia žmogui save išplėsti taip, jog tai gali sunaikinti pačią žmoniją. Menininkės žinutė, paprastai išreikšta pristatymo renginyje, yra tokia: „Žmonės, tokie, kokie jie yra, aš manau, turėtų išlikti.“ Čia lyg nepaisoma minties, kad nėra aišku, kokie tie žmonės iš tikrųjų yra, tad lieka neaišku ir kokie jie turi išlikti. Ar čia siūloma sustabdyti ir biologinę evoliuciją, ar technologinę evoliuciją, kuri jau seniai daro įtaką biologinei, taip pat ar technologija turi būti atskirta nuo žmogaus taip, jog nedarytų poveikio, jo nekeistų? Matyt, ji teigia savąją gerąją naujieną – mums nereikia jokių savo kūno plėtinių ir modifikacijų, Dievas viską sutvarkys.

Tačiau toks krikščioniškojo tikėjimo propagavimas, atrodo, nėra iki galo apgalvotas. Čia lyg lieka nepastebėtos eilutės iš Evangelijos pagal Morkų, kurioje apie Jėzų jo tėvynainiai sakė: „Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?“ (Mk 6, 3) Minimas žodis „dailidė“ gali pasirodyti gan aiškiai nurodantis, jog pats Jėzus kūrė technologijas (nors jų būta ir primityvių), nes ir Jėzus, ir jo tėvas ankstyvuosiuose Naujojo Testamento tekstuose apibūdinami graikišku žodžiu tektōn arba tektonos, reiškiančio meistrą ar amatininką, dažniausiai interpretuojamą kaip „dirbantis su medžiu, akmeniu“ ar užsiimantis menais, kurie tuo metu traktuoti kaip amatai, žodžiu, iš kurio kildinama ir pati technologijos sąvoka. Tad galima tik padėkoti Jėzui, kad pats prisidėjo prie dabartinės situacijos problemų. Žinoma, šiuo metu galima įžvelgti pavojų, kylantį iš žmogaus gyvenimo organizacijos, kai žmogaus egzistenciją apriboja sisteminė priklausomybė nuo technologijų, be kurių sunku būtų išgyventi ar egzistuoti socialiai. Technologinė akceleracija lėmė ir vis naujų priklausomybių susiformavimą – šiuo metu neįsivaizduojamas gyvenimas be interneto, tačiau kai kalba pasisuka apie tai, kaip keičiasi situacija, kai žmogus, pasitekdamas technologijas, modifikuoja save, taip sunaikindamas savo žmogiškąjį esmiškumą, kyla prisiminimai apie tuos žmones, kurie jau dabar vaikšto su širdies stimuliatoriumi, gaivinami su dirbtiniais plaučiais ar vėl bėgioja su į nervinius impulsus reaguojančiais protezais.

Baimė, kurią galimą išreikšti fraze „technologinė revoliucija reikalauja kitos – moralinės“ gali būti nagrinėjama iš istorinės perspektyvos – mašinų laužytojų judėjimo Anglijoje XVIII–XIX a. žvilgsniu. Akivaizdu, kad luditų organizuotas progreso stabdymo procesas nieko nepakeitė, kaip nieko nepakeis ir dažnai pasigirstančios kalbos apie gamybos robotizavimo griovimą. Tiesiog vis atsirandančios naujos technologijos sukuria naujas problemas, kurias sprendžia kitos technologijos, kitaip tariant, protinė veikla. Vien transhumanizmo, posthumanizmo, bioetikos ir panašių sąvokų egzistavimas, taip pat judesiai, kuriais siekiama įvesti tam tikras sampratas ar taisykles, apibrėžiančiais su tuo susijusius etinius klausimus, leidžia teigti, kad gyvybė randa savo būdą neišnykti ar bent jau nuolatos apie jį mąsto – sprendžia problemas. Be to, paties Jėzaus, kaip tuometinių technologijų specialisto, funkcija buvo tokia, kokia yra ir šiuolaikinių mokslininkų, kuriančių dirbtinį intelektą ar manipuliuojančių genais, skirtumas tik technologijos sudėtingumas, jos kompleksiškumas. Tad gal pačioje krikščioniškosios žmogaus prigimties sampratoje esama tam tikro kodo, kuris verčia žmogų ieškoti amžinojo gyvenimo (kurį po mirties žadėjo Jėzus ir kurio čia siekia medicina) ir poreikio kurti technologijas ir meną, statyti pastatus ir minties projektus – patenkinti prigimtinį progreso ir jį lemiančio saugumo troškimą. 

Paį žodį transhuman (transžmogus) pirmą kartą pavartojo Dante (o tiksliau, itališkasis transumanar – peržengti žmogiškąją būseną) „Dieviškojoje komedijoje“, siekdamas pabrėžti žmogaus kūno pokytį, kai išvydęs savo gyvenimo meilę Beatričę, „žiūrėdamas jai į akis yra „transhumanizuojamas“, kitaip sakant, apvalomas ir peržengiantis žmogiškąsias ribas.“ (Roberto Manzocco, Transhumanims – Engineering the Human Condition, 2019, p. 2.) Pirmasis toks žmogus ir buvo Jėzus Kristus, įgavęs nemirtingą ir dargi ir iš mirties prikeltą. (Newton Lee, The Transhumanism Hanbook, 2019, p. 23.) Tad panašu, kad Aglajos Ray siūloma religinė vizija neatsižvelgia į tai, kas užkoduota pačiame šaltinyje. Be to, net jei siela ir nepersikelia į robotą (kuris taip pat nėra amžinas), tuomet nėra ko svarstyti, nes mirtis (ar pabaiga) yra viso ko sąlyga, jei tą viską suprantame kaip apibrėžtą materialią formą, o siela tuomet turi palikti materiją visais atvejais. Svarbu nepamiršti ir to, jog pagal menininkės formuluojamus principus žmogus yra trans nuo pirmojo privalomojo skiepo (kaip savo natūralios kūniškosios būsenos modifikacijos). Tenka pripažinti ir kitą tiesą – technologijų plėtra lėmė tokią situaciją, kad niekuomet žmogus negyveno taip gerai, kaip gyvena dabar, ir jeigu šioje vietoje išlieka moralinis klausimas, tuomet turi būti kvestionuojama sistema – kapitalizmas ar dar kažkas, kas galėtų esamas technologijas paversti galios įrankiu (lyg kadaise buvo sistema, kurioje buvo kitaip) ir progresą sustabdyti, paversti jį naikinančia jėga. Tad natūralu, kad ir tas kryžius, kurį tampo Eglė Tamulytė, taip pat traktuotinas kaip romėniškoji technologija, skirta politiškai neįtikusiam asmeniui nukankinti. Panašu, kad šiame menininkės veiksme lieka tik vienas tvirtas savirealizacinis-demonstracinis naratyvas, ego-trip’as, liudijantis visos parodos paviršutiniškumą, buvimą high on god (liet. apsvaigus nuo Dievo), įvilktą į „stilingą“ neonkių vakarėlio stilių, prie kurio pritempinėjamos krikščionybės ir transhumanizmo sąvokos, taip aktualizuojant problemas, nagrinėjamas naujame kompiuteriniame žaidime „Cyberpunk 2077“.

Paroda veikia iki gruodžio 22 d.