Dailės anonsai
LNDM inf.
Projektas „Savas muziejus“ – edukatorių iniciatyva, kviečianti specialiųjų poreikių turinčius vaikus ir suaugusiuosius atrasti muziejų
Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus edukatoriams 2022-ieji metai buvo turtingi nepaprastų susitikimų, patirčių ir mokymosi. Šiais metais startavo unikalus muziejinės edukacijos projektas „Savas muziejus“, jungiantis visus aštuonis Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinius Vilniuje, Palangoje ir Klaipėdoje. Šio projekto tikslas – padidinti muziejaus siūlomų veiklų įvairovę ir prieinamumą specialiųjų poreikių turinčioms bei atskirtį patiriančioms auditorijoms. Projekto koncepcinė ašis – nuoroda į savą, asmeninį muziejų, kaip į vidinių patirčių, jausmų ir asmeninių kompetencijų buveinę. Tai kartu ir nuoroda, kad muziejus nuo šiol tampa savu, artimu dėl saugios ir pritaikytos aplinkos, patrauklių ir atliepiančių edukacinių paslaugų.
Editorial inf.
Paroda „Akies krašteliu“
Gruodžio 22 d. 18 val. „Editorial“ erdvė (Latako g. 3, Vilnius) kviečia į parodos „Akies krašteliu“ atidarymą.
Rasa Žukienė
Bendrumo gijos
Kazys Varnelis ir tekstilė
Gruodžio pradžioje Vilniuje net dviejose parodose užtikau senąją tautinę lietuvių tekstilę ir parodų kuratorių mintijimą apie opmeną. MO muziejaus paroda „Opartiniai atspindžiai“ (kuratorė Deima Žuklytė-Gasperaitienė, veikia iki vasario 19 d.) pakvietė gilintis į vakarietiško optinio meno įtaką 7–9-ojo dešimtmečių Lietuvos dailei. Kazio Varnelio namuose-muziejuje rodoma paroda „Etnografinis opartas: tekstilės tradicija“, kuruota Indrės Urbelytės ir Živilės Paipulaitės. Abiejose parodose esama ir tautinės tekstilės.
Agnė Narušytė
Lengvas ir sunkus laikas
Česlovo Lukensko ir Gintauto Trimako parodos Prano Domšaičio galerijoje
Artėjant Kalėdoms susimąstai apie laiką. Pasibaigiantį ir būsimą. Todėl pats metas rašyti apie dvi parodas Klaipėdoje, atveriančias du laikus – sunkųjį-žemišką ir lengvąjį-kosminį. Galingi Česlovo Lukensko objektai ir asambliažai, užėmę didžiąsias Prano Domšaičio galerijos sales, pasakoja apie „Laiką medyje“ – liūdnąsias gamtinio tapsmo pasekmes, kai „iš nieko“ sukurtas pasaulis vėl „į nieką pavirto“ kaip Donelaičio sniegas. Aiškėja, kad tas niekas – sunkiasvoris ir slegia ne tik greitai nuliūstančių homo sapiens dvasią, bet ir pačią žemę, kur ilgainiui tampa maistu gamtos ateičiai.
Danguolė Ruškienė
Apie miestą šiaurėje
Paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune
„Tas miestas nedidelis, daugiau ištįsęs į ilgį, nei į plotį. Labiau plokščias nei aukštas. Apgaulingai ramus ir jaukus, su baltais paplūdimiais, gėlėmis ant palangių, su teatrais ir fontanais. Jis senas, labai senas, su bastionų randais ir pilies požemiais, su šimtus metų iš tų pačių vietų augančiais pamatais ir gatvėmis. Ant suolelių saulėkaitoje sėdi amžini senukai, tuos pačius niekam nereikalingus medalius metai iš metų turguje pardavinėja tie patys ūsuoti diedai, toje pačioje kepykloje kvepia tos pačios bandelės, ta pačia vaga teka ta pati upė, o jos dugne storas sąnašų sluoksnis milimetras po milimetro dengia surūdijusį dviratį ir riterio šarvus“ (Kristina Sadauskienė, Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III, Klaipėda: Kūrėjų sąjunga, 2022, p. 57).
